A. Vitkus, V. Valiūnas. Dėl žydų šaudymo Žynių kaime

Faktai rodo, kad lietuviai dažnai be pagrindo apkaltinami dalyvavę žydų žudynėse. Mūsų atliktas tyrimas Vilkaviškio rajone, Žynių kaime ir vėl tą patvirtino. Pirmą kartą Lietuvoje suradome vietą, kur sovietų karo belaisviai ir žydai buvo šaudomi drauge ir šaudė juos vokiečiai. Lietuvių čia nė kvapo nebuvo.

Žynių kaimas – Vilkaviškio rajono Klausučių seniūnijos gyvenvietė, esanti už 2 km į vakarus nuo Sūduvos, greta kelio Slabadai – Sūdava – Opšprūtai. Tarpukariu čia gyveno keliolika lietuvių šeimų, veikė malūnas, jo paslaugomis naudojosi Sūdavos, Šapalų, Iškartų, Balnių, Arminų ir kitų aplinkinių kaimų žmonės. Žyniuose žydų nebuvo, jų tik atvykdavo verslo reikalais, pristatydavo įvairų prekių, vietiniai jų laukdavo, santykiai buvo geri. Tačiau Holokaustas pasiekė ir šį atokų kaimą.

Kadangi Vilkaviškis nutolęs per 25 km nuo Vokietijos sienos sprendimas dėl žydų likimo buvo perduotas Tilžės gestapui, kuriam įsakyta sunaikinti teritorijoje gyvenusius komunistus ir žydus. Sovietų okupacijos metu Žynių kaime Žaliosios Valsčiuje 1941 m. prie kelio Žyniai – Kudirkos Naumiestis buvo iškastas 150 m. ilgio, 5 m. pločio ir 1,5 m gylio prieštankinis griovys apsiginti nuo vokiečių. Naciai pasinaudojo tuo grioviu žudydami žmones. Žudynės vyko dvejus metus 1941 – 1942 m.

Šiuos baisius įvykius matė daug liudininkų iš įvairių vietovių atvykusių į netoliese esantį malūną. Kai vykdavo šaudymas, atvykėliai būdavo sulaikomi ir tapdavo šių baisių įvykių stebėtojais. Šaudyti buvo parinktas plikas, lygus laukas, iš kurio neįmanoma pabėgti.

Žynių kaime aplankėme paminklą žuvusiems žmonėms, ant jo užrašyta „Šioje vietoje yra palaikai apie 2000 žydų ir kitų tautybių žmonių, nužudytų čia hitlerinės okupacijos 1941 – 1942 metais.“

Nuvykome į Žynių kaimą, pas dabar jau a.a. mokytoją Reginą Naujokaitienę. Ji mums papasakojo apie čia buvusius įvykius, parodė jos surinktą archyvinę medžiagą – liudijimus apie šiame kaime įvykusią tragediją.

Liudininkai tvirtina, kad čia žydus ir karo belaisvius šaudė vokiečiai. Literatūroje labai mažai galime rasti medžiagos apie Žyniuose sušaudytus žydus, be to pateikta informacija labai prieštaringa.

1973 m. išleistoje knygoje „Masinės žudynės Lietuvoje“ nurodyta, kad Žynių kaime nužudyta apie 800 vyrų, moterų ir vaikų. Lietuvos ypatingajame archyve suradome Kraštotyros draugijos 1965 m. sustatytą aktą. Jame liudininkai  tvirtina, kad Žynių kaime hitlerininkai sušaudė apie 800 žmonių. Jų tarpe buvo K. Naumiesčio belaisvių lagerio kariai – belaisviai, tarybiniai veikėjai, žydų tautybės moterys ir vyrai.

Mūsų išstudijuoti liudininkų parodymai leidžia susidaryti vaizdą apie žudynių Žynių kaime eigą. Pirmiausia į žudynių vietą atvažiuodavo vokiečiai. Jie vaikščiodavo po kaimą, rinkdavo kiaušinius ir kitą maistą. Tada pasistatydavo suolelius, nusitaikydavo kulkosvaidžius ir belaukdami aukų vaišindavosi. Pirmiausiai atveždavo žydų vyrus, vėliau žydes moteris su vaikais ir rusų karo belaisvius. Per savaitę žmonės būdavo atvežami du kartus – žydai vežimuose, o karo belaisviai ir Kudirkos Naumiesčio lagerio sunkvežimiais. Atgabentus žmones nurengdavo ir nuogus sustatydavo prie griovio krašto nugaromis į šaudančiuosius.

Eidami suimtieji – tiek karo belaisviai, tiek žydai – stengėsi bet kokiomis priemonėmis pranešti apie save artimiesiems. Jie mėtydavo laiškus, nuotraukas, karo belaisviai – puodelius, katiliukus, kuriuose būdavo išraižytos pavardės, tačiau siaubo apimti žmonės, bijodami vokiečių nerinko tų daiktų. Kaip ir nesisavino tų nužudytųjų drabužių. Sušaudytus žmones vokiečiai mažai teužberdavo žemėmis. Po žudynių kurį laiką dar judėdavo žemė, nes ne visi iš karto mirdavo Žmonės prisimena kaip per pavasario atlydį kraujas grioviu nutekėjo net į gretimą kaimą – vėl sukeldamas siaubą.

Mūsų tyrimas neabejotinai įrodo kad Žynių kaime žudynes 1941 – 1942 m, vykdė išimtinai vokiečiai. Lietuviai tame nedalyvavo, kaip ir negrobstė nužudytųjų turto.

Vis tik išsiaiškinus šiuos svarbiausius dalykus lieka kiti neatsakyti klausimai. Kebliausia rasti atsakymą – kiek visgi buvo sušaudyta žydų ir karo belaisvių Žynių kaime? 1965 m. akte pažymėta, kad iš viso buvo sušaudyta 800 žmonių. Sūdavos krašto muziejuje yra 1997 m. gegužės 5 d. R. Naujokaitienės ranka rašytas laiškas Lietuvos valstybinio žydų muziejaus sekretorei. Jame teigiama, kad remiantis gyventojų prisiminimais nustatyta, jog bendrame kape yra gal 1000 žydų tautybės genocido aukų.

Sūdavos krašto muziejuje taip pat yra trijų puslapių „Trumpa istorija, kurioje rašoma, kad „apie 2 tūkstančiai, tai išrašyta ir paminklinėse lentose“. 2000 m. pastatytame paminkle iš tiesų atsiradęs skaičius 2000. Liudininkai į klausimą, kiek gi čia sušaudyta žydų atsako – tikriausiai 2000, nes taip pažymėta paminkle. Tačiau mūsų išnagrinėti dokumentai rodo, kad yra kitaip. Nežinoma, ir iš kur tie sušaudyti žydai atgabenti, iš kur jie kilę. Jau nekalbant apie karo belaisvius – juk jie irgi žmonės.

Todėl darome išvadą, kad atskleista dar ne visa tiesa apie žudynes Žynių kaime. Reikalingi papildomi tyrimai pasiremiant ir vokiečių archyvais, juk tik iš čia galime sužinoti, kas konkrečiai šaudė pasmerktuosius. Bet ir vėl – iškyla problemos – vokiečiai nenori atskleisti savų nusikaltėlių tapatybių. Taip „The Jerusalem post“ 2022 sausio 3 d. (D. Sttonberg, E. Zuroff) remdamasis vokiečių „Die Welt“ konstatuoja, kad Vokietijoje veikia įstatymai palankūs Holokausto vykdytojams.

„The Jerusalem post“ aprašo ir komentuoja kelis pastaruoju metu Vokietijoje vykstančius teismo procesus, kur teisiami jau senyvo amžiaus asmenys, kaltinami prisidėję prie žydų žudynių. Vokietijos įstatymai saugo jų anonimiškumą (ko nėra kitose šalyse) – negalima viešai skelbti teisiamųjų vardų, pavardžių (apsiribojama tik inicialais), draudžiama rodyti visuomenei jų veidus – veidai turi būti uždengti, kad neįmanoma būtų nuotraukose jų atpažinti.

Tik kai kuriais, labai retais atvejais teisėjai nusprendžia, kad visuomenės teisė gauti informaciją yra svarbesnė už anonimiškumą. Bet to nėra šiuo metu vykstančiuose su Holokaustu susijusiuose teisminiuose procesuose. Toks Vokietijos įstatymas teisminė praktika yra imperatyva kitiems su Holokaustu susijusiems reikalams, todėl gauti iš Vokietijos archyvinę medžiagą, įvairius dokumentus apie vokiečių nusikaltimus Lietuvoje 2-o pasaulinio karo metais yra sunku.

Kita vertus, kai kam yra labai naudinga, kad Lietuvoje yra tokie paminklai kaip Žynių kaime. Juk iš užrašo ant paminklo (parašyta lietuvių ir žydų – jidiš kalba) susidaromas įspūdis, kad čia išžudyta 2000 žydų ir juos „kaip visada“ iššaudė lietuviai.

Mūsų turimi preliminarūs duomenys leidžia prognozuoti, kad tokių iškraipytų istorijos faktų kaip Žynių kaime yra ir daugiau. Taip žydų žudynių memoriale Alytaus Vidzgirio miške paminklinėje lentoje užrašyta „čia 1941 – 1944 m. nacistiniai budeliai ir jų vietiniai talkininkai nužudė dešimtis tūkstančių žydų vaikų, moterų, vyrų daugiausiai atvežtų iš kitų kraštų“. Tai labai abstraktus užrašas, neaišku iš kur atgabentos tos aukos, kiek konkrečiai čia žydų sušaudyta.

Abejones didina ir faktas, kad Alytuje buvo karo belaisvių stovykla, aišku vokiečiai juos naikino. Gali būti, kad Vidzgirio miške užkasti ne tik žydai, bet ir kitų tautybių žmonės, taip pat ir nukankinti karo belaisviai.

Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad Vidzgirio miške vokiečių okupacijos metais (1941 – 1944) iš viso galėjo būti nužudyta 60000 – 70000 žmonių („Holokausto Lietuvoje atlasas“) ir tai keliai pagrįstas abejones Alytaus Vidzgirio miške žydų memorialo paminklinės lentos užrašo teisingumu.

Kyla didelių neaiškumų ir dėl Utenos rajono Ražės miške nužudytų žmonių skaičiaus – ant paminklo yra užrašyta 8000, o šaltiniai nurodo labai skirtingus skaičius – nuo 4600 iki 9000.

Todėl tiek dėl Alytaus, tiek dėl Utenos būtina atlikti tyrimus, siekiant atstatyti tiesą. Istorinius faktus reikia žinoti, o ne iš anksto nusistačius aklai kaltinti vien lietuvius. Tik toks yra kelias į lietuvių – žydų susitaikymą.