1972 metais žurnale „Nemunas“ (Nr. 2, p. 17-20) buvo išspausdintas garsusis Vytauto Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“. V. Kubilius rašė: Talentas, be abejo, yra biologiškai determinuota žmogaus galia. Tu negali tapti Gėte, Tolstojumi ar Belinskiu, nors ir labai stengtumeisi, dėl visiškai menkos priežasties – gamta nedavė tau atitinkamų duomenų. Tu negali pasidaryti netgi paprasčiausiu poetu ar romanistu, nors ir baigtum su pagyrimu maskviškį Literatūros institutą, nes “bevertis mokslas tiems, kurie neturi poetinės dovanos (iš VIII a. indų traktato).
Išgirtos knygos, kurios nevertos net šalia gulėti prie mūsų klasikų knygų. Kultūroje įsigali tuštuma, bėgimas paviršiumi, nėra tikrų su tautos likimu surištų išgyvenimų, skaidrių jausmų, – tiesiai šviesiai mums sako rašytoja Lavastė.
Atsidėti kūrybai svetimoje šalyje yra nelengva. Lietuviško graudulio emocijos, tvirtai surištos su tautos etnokultūros likimu, varo gilią tautinę vagą, o išeivijos/emigrantų temos niekada nesiriš su sovietmečiu išmoktomis Vinco Kapsuko Vilniaus universitete.
Ištekėjusi už karo pabėgėlio išeivio ir likusi gyventi Šveicarijoje nuo 1993 metų pasirinkau temą atskleisti išeivijos skaudžių kovų dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo patirtis okupacijos metais. Išeivija bene pirmoji suprato, kad 1971-1972 metais buvo suduotas galutinis nuokautas socrealizmui, kai pagal prof. V. Daujotytę, lietuviška kultūra pradėjo atsiiminėti savo dvasines teritorijas.
…Kaip ir visi mano kartos lietuvių literatūros mokytojai palaikome gimtąją elitinę literatūrą, su pagauliu intriguojančiu pasakojimu, su įdomiais tvirtais veikėjų charakteriais, kurių bendravime užčiuopiame ypač gilius įsimenančius politinių Tėvynės vystymosi temų kūrinių gerai pažįstamus veikėjų dialogų prieštaravimus.
Ne visada suprantame literatūros kritikus, kodėl beprasmiškai nugesinama spalvinga tautiškumo atspirtis, išblunka atsakomybė už pasekmes, nėra drąsos pasakyti aštresnį žodį nesubrendusiam kūrėjui – gal protingi kritikai sąmoningai slopinami?
Kodėl Kraupių istorinių įvykių interpretacija pateikiama tarsi iš personažo vidaus. Tokios istorijos nepamirštamos. Estetinis meno, o ne pramogos ir stiliaus matmuo yra svarbiausia, – aiškina LLTI literatūros kritikė,- kritika turėtų išlikti kritiška, tai yra vertinanti, ir nevirsti tik komplimentų vakarėliu, kad ir kaip malonu pagyras girdėti.
Kodėl postmodernizmas maišomas su blogu rašytojo skoniu?
Autoritetų poreikis visada gyvas, o jų trūkumas šiandien akivaizdus, todėl geras redaktorius turi redaguoti įžvelgdamas siužeto, stiliaus meniško spalvingumo ir estetinio poveikio į skaitytoją rezultatą.
Vis dažniau apima svetimos gėdos jausmo neviltis, kai pagal seną septintam dešimtmety rašytą VU universiteto profesorius dr. Vytautas Kubilius tvirtinimą Talentas tampa dvasine jėga, kurios dydis priklauso jau ne vien nuo biologinių prielaidų, bet ir nuo sukauptų dvasios vertybių sudėties, jautrumo savo amžiaus problematikai, vidinio ryšio su tautos padėtimi, pasaulėjauta ir kultūra.
Būtent, neliko jautrumo savo amžiaus problematikai!
Dėl negražių mobingo tragedijų, kaip gerbiamos dr. Jolantos Mažylės knyga apie talentingą išeivijos žurnalistą – šiandien turime visi atverti akis plačiau.
Štai, ar daug yra galvojančių, kokia profesonaliai nekompetinga, neturinti jokių atkurtai Lietuvai privalomų idėjinių įsitikinimų tęstinumo yra Pasaulio lietuvių bendruomenės(PLB) kultūros komisijos veikla? O juk pasaulio lietuvių išeivijos bendruomenė nuo milžiniškų proveržių tautinės literatūros auginime okupacijos metais turėjo ir tebeturi kokybiškus istorinius rimtus ir atsakingus mokslinius kūrybinius siekius ir darbus, apie kuriuos būtina kalbėti mūsų gimnazistams ir studentams.
Lietuviškos kultūros augimo ir vystymosi reiškinių paraleles tarp Tėvynės mokslininkų ir užsienyje kuriančių turi įvertinti ne buvusi ilgametė piktybiška komjaunimo sekretorė – PLB kultūros komisijos pirmininkė – o rimti senosios išeivijos užauginti palikuoniai giliai besidomintys tautine lietuviška kultūra mokslininkai ir pažangūs rašytojai. Kur jie?
Dešimtmetį PLB kutūros komisijai vadovaujantys atsitiktiniai asmenys reklamuoja tik apgailėtinai primityvią drumzliną tautinės kultūros politiką. Asmens reputacijos naikinimas, susidorojant su istorinės išeivijos pasiekimų Lietuvos okupacijos metais sklaida apgailėtinas. Trūksta profesinės kompetencijos, sveikų idėjinių įsitikinimų. Tendencingas ir visiškai nepagrįstas PLB kultūros komisijos elgesys neatitinka jokių tautinės etikos reikalavimų.
Į išeivijos atliktus darbus auginant ir ginant tautinę literatūrą nuo įsisenėjusių socrealizmo pilktžolių ir šiandien turi būti peržvelgta rimtai ir atsakingai.
Nedovanotinas aplaidumas įvertinti tai, ką jau turime išeivijos sukurtą jų moksliniuose darbuose ir pažangioje vakarietiškoje beletrisikioje. Kas padėjo ir kaip pavyko išsilaikyti išsaugant net teisinius istorinius faktus įkuriant Lietuvių bendruomenes užsenyje? Kas kaltas, kad lietuvių literatūros brangintojai priversti veikti priešingoje PLB “globalios kultūros” reklamavimo atmosferoje?
Kodėl geriau ir teisingiau suprantantys tautinės kultūros šiandieninį tragizmą nuolat gauname perspėjimus, kad privalome garsinti tik dabartinių emigrantų laimėjimus ir pasiekimus, kai iš tikrųjų jokių reikšmingų pasiekimų nesulaukiame išskyrus skystus PLB-nės veikėjų kuriamus nereikalingo „globalizmo“ pabangavimus…
Kodėl esame tokie nepakantūs savo tautos istorijai ir tokie entuziastingi emigrantų, laisvai palikusių Tėvynę gerbėjai ir dosnūs globotojai?
Kam tai naudinga?
„Ciceroniška prasme kalbame ne apie žemės, o apie sielos kultivavimą: nuolatinis sielos arimas, purenimas, puoselėjimas tam, kad ji duotų kažkokių vaisių. Kultūra nėra įrankis, nėra ideologinė propaganda, tai – kažkas žymiai aukščiau ir daugiau“, – kalba rašytoja K. Sabaliauskaitė.
Kuriniai, kurių išliekamoji vertė nulinė per pastaruosius dešimtmečius „literatūros išradėjų” prirašyta daugiau negu buvo pabandyta ką nors parašyti atsimenant talentingų mūsų tautos klasikų gyvenimą ir veiklą.
Vis pasigesime mūsų jaunimui parodyti buvusių neužmirštamų prisiminimų apie lietuviško kino, teatro, muzikos, mokslo šviesulius: Leonardą Zelčių, Danutę Juronytę, Regimantą Adomaitį, Vytautą Kernagį, Valentiną Masalskį, Rūtą Staliliūnaitę, Vytautą Grigolį, Violetą Urmavičiūtę-Urmana, Birutę Galdikas, Stasį Povilaitį, Vytautą Tomkų, Antaną Šurną, daugybę kitų tikrųjų Žvaigždžių, kurie jau iškeliavę anapilin ir mūsų ateities generacijos širdis vargu bepasibels. Tai Tautos talentų praradimas!
Ar tai kam nors naudinga?
Laikas susirūpinti pakeisti tiek gyvųjų, tiek mirusių prioritetus, nors tai ir atrodytų lyg beviltiška kova su vėjo malūnais…
> Lavaste
Taip vyksta todėl, kad nėra knygos, apjungiančios seniausių laikų lietuvių kultūros istoriją su “Pasaulio lietuvių istorijos” kultūros deriniu. Knyga, pašvęsta seniausių laikų lietuvių kultūros iki šių dienų istorija,i jau yra ruošiama spaudai tikintis, kad prie jos prisidės ir VDU “Pasaulio lietuvių istorijos” kurso e-formate knygos autoriai. Toks derinys, jei pavyktų, labai prisidėtų prieTautos kultūros išsaugojimo pasauliniu mastu aplamai.