Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos vadovė Aistė Bimbirytė kalbėjo apie XVIII–XIX a. Lietuvos diduomenės sukauptus kultūrinių vertybių rinkinius, išvežtus į carinę Rusiją po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų XVIII a. pabaigoje bei nepavykusių XIX a. sukilimų.
Menotyrininkė prancūzų auditorijai pasakojo apie turtingus kultūros vertybių rinkinius, jų sąsajas su valstybingumu ir Rusijos imperijos sistemingas pastangas atimti iš okupuotų šalių jų valstybingumo atmintį liudijančius artefaktus.
„Noriu pabrėžti, kad Abiejų Tautų Respublikos aristokratai meno kūrinius vertino taip pat kaip ir visa tuometė Europa. Jie sekė prancūziškas madas, kūrė salonus, skaitė naujausią literatūrą, o žemės ūkio ir pramonės naujovių žvalgėsi į Angliją.
Paskutinis ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis stengėsi, kad Apšvietos sumanymai kuo sklandžiau pasiektų šalį, kuo giliau čia įsišaknytų, o valstybė taptų integralia Europos dalimi, europietiškųjų papročių nešėja“, – dalijosi menotyrininkė Bimbirytė.
Poniatovskis laikė meną veiksminga priemone, ugdančia naujoviškos valstybės piliečius ir jų vertybes.
„Valdovas suformavo rinkinį, kuris visiškai atitiko europinius to laikmečio standartus. Čia buvo gausu XVI ir XVII a. olandų, flamandų, italų dailės pavyzdžių. Taip pat XVIII a. vokiečių ir prancūzų autorių darbų. Karalius sukaupė daugiau nei 2000 paveikslų.
Žinoma, Abiejų Tautų Respublikoje jis nebuvo vienintelis, domėjęsis Apšvietos sumanymais ir rūpinęsis jų sklaida. Tačiau 1795 m. valstybės nebelieka, nelieka ir valdovo. Tad kas nutinka jo gausiems rinkiniams?“ – klausė Bimbirytė.
Po Poniatovskio mirties rengtos varžytynės, kurių metu valdovo rinkinyje buvusias vertybes įsigijo tuometis elitas. Čia mokslininkė pabrėžė ryšį tarp kultūrinių artefaktų ir laisvos valstybės idėjos buvusių jos piliečių sąmonėje.
„Pirkti šiuos darbus skatino ne tik galimybė papildyti savo rinkinius puikiais kūriniais ar gauti juos už patrauklią kainą, bet ir paveikslų kilmė. Tai, kad jie priklausė paskutiniam laisvos valstybės valdovui, buvo labai svarbus veiksnys.
Šie artefaktai tapo įrodymais, liudijančiais grubiai iš Europos politinio žemėlapio ištrintos Respublikos egzistavimą, o kartu ir luomo, kuris jautėsi atsakingas už valstybės atminimo išsaugojimą, save laikė jos tradicijų tęstinumo garantu“, – pabrėžė Bimbirytė.
Anot menotyrininkės, aristokratijos padėtis stipriai pasikeitė po Tado Kosciuškos sukilimo ir Napoleono žygio į Rusiją. Tuomet prieš carinę okupaciją stoję Lietuvos ir Lenkijos didikai buvo priversti pasitraukti iš tėvynės. Nemažai jų emigracijos kryptimi pasirinko Prancūziją. Daliai jų vėliau leista grįžti į carinę Rusiją. Tiesa, neilgam.
„Įvyksta 1830–1831 m. sukilimas, kurio pasekmės buvo tragiškos: uždarytas Vilniaus universitetas, katalikų bažnyčios ir vienuolynai, sukilimo vadai nužudyti arba ištremti, jų turtas masiškai konfiskuotas.
Didelė dalis dvaruose saugomų kilnojamųjų vertybių išparduota už mažą kainą viešose varžytynėse, o vertingiausi egzemplioriai pateko į caro rinkinį.
Viena ryškiausių šios agresijos akivaizdoje patirtų netekčių – išskirtinai aukšto lygio Sapiegų šeimos rinkinys. Jame buvo gausu vakarietiško meno pavyzdžių. Daugiau nei 300 vertybių iš šio rinkinio buvo išvežti į Sankt Peterburgą, iš kur niekada nebegrįžo“, – pasakojo Bimbirytė.
Tiesa, kolektyvinę atmintį nėra lengva ištrinti, dvaruose ir dvareliuose vis dar buvo gausu senosios valstybės liudininkų, netrūko ir užsidegimo juos tirti bei viešinti.
Eustachijaus Tiškevičiaus sumanymu 1855 m. buvo įkurtas Vilniaus senienų muziejus, o jame sutelkta daugybė įvairiausių su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Abiejų Tautų Respublika susijusių eksponatų. Tai – knygų, svarbių dokumentų, meno kūrinių, militaristikos, numizmatikos. Senienų muziejų šiuolaikiniai istorikai pagrįstai laiko Lietuvos nacionalinio muziejaus pirmtaku.
„Greta Vilniaus senienų muziejaus planuota steigti ir paveikslų galeriją. Tuo turėjo rūpintis garsus egiptologas grafas Mykolas Tiškevičius (tas pats, kurio kolekcijos dalis šiuo metu yra saugoma Luvre).
Galerijoje numatyta rodyti Vakarų Europos senųjų meistrų kūrinius kartu su XVIII–XIX a. Lietuvos menininkų darbais. Tuo tikslu kuratoriumi tapęs grafas kartu su dailininku Albertu Žametu keliavo į Angliją, kur muziejui nupirko ne vieną senųjų meistrų kūrinį.
Deja, jie Vilniaus taip ir nepasiekė – tuo laiku prasidėjo 1863–1864 m. sukilimas, tad buvo nuspręsta sustoti Paryžiuje, kur galiausiai šios vertybės buvo parduotos aukcione“, – pasakojo Bimbirytė.
Anot menotyrininkės, po dar vieno nepavykusio sukilimo kartojosi panašios sankcijos: tremtys, turto konfiskavimas. Uždrausta viešai prekiauti bet kokia Abiejų Tautų Respublikos simbolika pažymėtais daiktais.
Galiausiai carinė valdžia, puikiai suvokdama istorinės atminties svarbą šiam kraštui, nusprendė į Maskvą išvežti ir išskirtinę vertę valstybės istorijai turinčius Vilniaus senienų muziejaus eksponatus, tūkstančius vienetų. Nesunku numatyti, kad iš ten jie niekada negrįžo.
Krokuvos nacionalinio muziejaus mokslininkas, bizantologas Miroslavas (Mirosław) Piotras Krukas referavo ir žymų istoriką Normaną Daviesą, kuris yra rašęs apie Abiejų Tautų Respublikos istoriją.
„Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų šios valstybės atmintis buvo sąmoningai sunaikinta. Archyvai buvo išblaškyti, išvežti į Sankt Peterburgą.
Vavelio pilies regalijos buvo išplėštos ir sunaikintos per Prūsijos valdymą Krokuvoje“, – apie imperinių jėgų žiaurius veiksmus buvusioje Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje pasakojo Krukas.
Išsaugant kultūros vertybes svarbus ir bendruomenių indėlis
Lenkijos mokslų akademijos Meno instituto tyrėja profesorė Eva Manikovska (Ewa Manikowska) pabrėžė Lenkijos ir Sovietų Rusijos 1921 m. pasirašytos taikos sutarties svarbą – ji iš dalies formavo ir istorinės atminties Lenkijoje kryptį.
„Ši sutartis mums leido įgyvendinti didelio masto kultūrinių artefaktų restituciją. Dėl to Lenkijai pavyko kurti savo valstybės tapatybę, besiremiant Abiejų Tautų Respublikos sumanymu.
Daugybė svarbių artefaktų grįžo iš Rusijos ir buvo padalinti įvairiems muziejams. Jie buvo naudojami ne tik kaip eksponatai, bet ir kaip simbolinės vertybės. Taip buvo mezgamas glaudus ryšys tarp tarpukario Lenkijos ir didingą praeitį turėjusios Abiejų Tautų Respublikos“, – kalbėjo Manikowska.
Anot meno istorikės, nors Baltijos valstybės tarėsi su SSRS dėl restitucijos, tačiau ji nebuvo sėkminga kaip Lenkijoje.
„Reikia paminėti, kad Lietuva apskritai tarpukariu neturėjo simboliškai labai svarbios vietos, t. y. savo istorinės sostinės Vilniaus. Bet kartu – iš SSRS nesusigrąžinto rinkinio skatino valstybę konstruoti visiškai kitokį naratyvą nei Lenkijoje.
Tiek naujoviškos Lenkijos, tiek Lietuvos nacionalinės atminties institucijos buvo įkurtos panašiu metu. Kaune muziejus buvo kuriamas remiantis tuomečiu lietuvišku menu, folkloru, taip pat siejant naująją valstybę su vakarietiškais papročiais“, – apie skirtumus tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių krypties istorinės atminties klausimais tarpukariu pasakojo Manikovska.
Anot Manikovskos, restitucijos klausimai – profesionalių muziejininkų reikalas, XX a. pradžioje susiformavo šios profesijos papročiai, kurie tęsiami iki šiol.
Mokslininkė pažymėjo, kad įvairios Lenkijos ir kitų valstybių bendruomenės atliko didelį darbą dokumentuodamos blaškomas vertybes, tad jų indėlis prisidėjo prie restitucijos iššūkių išsprendimo 1921 m.
„Bendruomenės fotografavo ir kitaip dokumentavo, kur yra vieni ar kiti objektai. Joms įvairios vertybės buvo vertos išsaugoti, nes turėjo simbolinį krūvį.
Pavyzdžiui, Lenkijos ir Lietuvos miestelių bažnyčių varpai, juos kaip svarbų vietinės tapatybės simbolį išsaugojo būtent vietinės bendruomenės“, – teigė Manikovska.
Meno vertybių naikinimas – įprasta Rusijos valstybės praktika
Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslininkė profesorė Giedrė Jankevičiūtė dalijosi mintimis apie Lietuvos muziejų rinkinius ir jų likimą prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą.
„Reikėtų pabrėžti, kad Lietuvos tarpukario laikas – labai trumpas, vos 20 metų, tačiau per tą laiką spėta padėti naujoviškos muziejininkystės pagrindus, sukaupti reikšmingas meno kolekcijas. Šių rinkinių pagrindas – tuometinių Lietuvos menininkų kūriniai.
Tiesa, nacionalinės dailės galerijos statusą turėjęs muziejus (dabar tai Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) buvo įsigijęs ir užsienio menininkų darbų. Tiek lietuvių, tiek užsieniečių kūriniai buvo perkami iš parodų, rengtų Lietuvoje.
Sprendimas pirkti užsienio menininkų darbus – tiek kultūrinės diplomatijos išraiška, tiek patvirtinimas, kad Lietuva – Vakarų pasaulio dalis. Tai buvo svarbu formuojant jaunos valstybės piliečių savimonę“, – pažymėjo Jankevičiūtė.
Profesorė priminė, kad prancūzų naujoviška dailė Kaune buvo pristatyta 1939 m. pradžioje. Senosios dailės valstybiniai rinkiniai buvo turtinami perkant meno vertybes, daugiausia tapybos kūrinius, iš privačių rinkėjų, ypač dėl žemės reformos nusigyvenusių dvarininkų.
„Vienas didžiausių iššūkių, kilusių profesionaliems muziejininkams tarpukariu, buvo Vilniaus grąžinimas Lietuvai 1939 m. rudenį. Vilniuje nebuvo dailės muziejaus, tačiau buvo sutelkti rinkiniai, kurie pretendavo tapti tokio muziejaus rinkinio pagrindu.
Šie rinkiniai priklausė Lenkijos piliečiams, bet Dailės muziejų 1941 m. atidarė lietuviai. Turtingas lenkų dailės rinkinys buvo greitai pildomas lietuvių menininkų darbais.
Kita vertus, centrinė šalies nacionalinė dailės galerija, dabartinis Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, savo rinkinius papildė Vilniaus dailės pavyzdžiais – lenkų, baltarusių ir žydų menininkų darbais. Tokiu būdu vilniečių nelietuvių kūriniai buvo „legalizuoti“ kaip Lietuvos nacionalinio paveldo dalis“, – pasakojo Jankevičiūtė.
Anot menotyrininkės, padėtis iš esmės pasikeitė prasidėjus sovietinei okupacijai. SSRS nacionalizavo privačią nuosavybę, tad ir muziejus užplūdo daugybė meno kūrinių iš privačių rinkinių, daugiausia dvarų.
Šiuo metu vis dar nėra aišku, kiek nusavintų meno kūrinių atsidūrė muziejinėse institucijose, o kiek jų buvo sunaikinta. Žinių apie raudonarmiečių vandalizmą pateikia ne tik dokumentai, bet net ir to meto laikraščiai. Oficialiai jis tarsi nebuvo toleruojamas, bet tikrovėje vyko. Kita problema – meno vertybių inventorinimo keblumai.
„Kvalifikuotų meno žinovų Lietuvoje buvo per mažai, tad buvo pasitelkti kitų profesijų žmonės. Dėl šios priežasties surinkti duomenys yra per mažai išsamūs.
Vienintelis dalykas, ką galime sužinoti iš daugumos to laiko vertybių sąrašų, – artefakto rūšis ir sąrašo numeris. Pavyzdžiui, aprašyme skaitome: „barokinis staliukas raitytomis kojomis“ arba „senas persiškas kilimas“. Iš tokio aprašymo neįmanoma nustatyti daikto, neįmanoma suprasti, kur jis nukeliavo“, – pasakojo Jankevičiūtė.
Menotyrininkė pažymėjo, kad sovietinės okupacijos laikotarpiu nacionalizuotų vertybių likimai negalėjo būti tyrinėjami. Problema ne tik rinkinių, bet ir jų savininkų bei dailininkų likimas.
Dalis talentingų menininkų paliko Lietuvą, pasirinkę sunkų karo pabėgėlio likimą, ir įsitraukė į kitas kultūras, kiti tapo režimo aukomis: arba buvo sužlugdyti, kai kurie net nužudyti, arba palūžo ir dirbo propagandos mašinai. Tai irgi didžiulis kultūrinis praradimas, lėmęs tapatybės pakeitimą.
„Dabar, susidūrę su Rusijos karu prieš Ukrainą, itin aiškiai matome, kad Rusija buvo ir yra blogis. Vadinamasis „rusiškas pasaulis“ nesikeičia, todėl turi būti nugalėtas.
Deja, pačioje Rusijoje ta linkme jokie pokyčiai nebręsta, ta šalis, tiksliau, jos žmonės nesuvokia savo problemų, savo veiksmų pasekmių, savo kaltės“, – kalbėjo Jankevičiūtė.
Dokumentacija ir svajonė apie vertybių iš Rusijos susigrąžinimą
Lietuvos nacionalinio muziejaus menotyrininė Indrė Urbelytė daugelį vis dar svarbių restitucijos klausimų siejo su praeitimi: tiek carinės Rusijos okupacijos, tiek SSRS okupacijos laikotarpiu.
„Tvarkinga dokumentacija yra raktas į sėkmingą restituciją. Tik prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, mes ir patys pagreitinome rinkinių dokumentavimo procesus, jie yra labai svarbūs, nes tik taip galime įrodyti, kad koks nors objektas priklauso vienam ar kitam rinkiniui.
Tinkamai inventorizavus ir skaitmenizavus kultūros vertybes, net jų sunaikinimo atveju mes turėsime svarbų dokumentą – ne tik apie pačią vertybę, bet ir apie agresoriaus nusikaltimus.
Kaip jau pažymėjo Jankevičiūtė, daugelis mūsų turimų praeities dokumentų – lakoniškas aprašas be fotografijos, nepaaiškinantis, kas tai per vertybė.
Turėdami tik tokiomis žiniomis, negalime keliauti į kitus muziejus, kuriuose galbūt yra iš Lietuvos pagrobtų vertybių, ir sakyti, kad kažkas mums priklauso.
Tai didžiulė problema: mes neturime tikslių duomenų, kas iš tiesų buvo pavogta ir išvežta. Ir kuo daugiau laiko praeina nuo išvežimo fakto, tuo sudėtingiau atsekti tų vertybių likimus“, – apie dokumentacijos svarbą ir specifiką pasakojo Urbelytė.
Anot menotyrininkės, pirmose restitucijos sąrašo pozicijose jau nuo tarpukario laikų atsiduria po ATR padalijimų į Rusiją išvežta Lietuvos metrika – išskirtinai svarbus LDK dokumentų rinkinys – ir Vilniaus universiteto rektoriaus regalijos, tačiau tamsių dėmių šiame sąraše dar labai daug.
„Žinoma, šiandien nuodugnus tyrimas neįmanomas – daug mums reikalingos medžiagos slepiasi Rusijos įstaigose. Žinių neprieinamumas yra antra rimta problema kalbant apie restituciją Lietuvoje.
Bet tikiu, kad kada nors prasivers tas demokratizacijos langas Rusijoje, kai galėsime susigrąžinti, kaip tai padarė Lenkija, iš mūsų valstybės pavogtas meno ir kultūros vertybes. Juolab kad tai būtų puikus būdas pagaliau prisiimti kaltę ir bandyti ją išpirkti“, – teigė Urbelytė.
Propagandos mechanizmų dekonstravimas
Viena iš Luvre vykusios diskusijos temų – kaip profesionalūs muziejininkai gali svariau prisidėti prie visuomenės sąmoningumo ugdymo Rusijos nusikaltimų atžvilgiu. Vienas tokių būdų – parodų ir muziejų parodų kuravimo praktikos renkantis aštrias ir šiandien aktualias temas.
Menotyrininkė Urbelytė Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale kuravo parodą apie propagandos mechanizmus ir ideologinį meną sovietmečiu „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“. Jos pasirinkimas susijęs su noru suprasti gimtosios šalies, artimųjų skausmą ir traumas.
„Asmeniška visuomet politiška, o politiška – asmeniška. Mano susidomėjimas sovietine propaganda atsirado iš noro suprasti, kas nutiko ir mano šeimai.
Kai buvau maža, girdėjau pasakojimus apie tai, ką reiškė gyventi karo metais ir apie mūsų giminės turėtas vertybes, kurios tariamai buvo paslėptos darže iškastoje duobėje.
Daugelio tų vertybių nebeliko. Išliko tik viena skulptūra, pasakojanti vienos šeimos istoriją. Tad ne tik kaip muziejininkei materialinio paveldo klausimas man artimas“, – dalijosi Urbelytė.
Diskusijos moderatorius Maksimilianas Durandas (Maximilien Durand), Lietuvoje aplankęs minėtą parodą, teiravosi, kaip kuratorė sprendė tokios sudėtingos temos vizualizacijos klausimus.
„Parodos tema – tikrai problemiška, tyrinėjanti vadinamojo „Didžiojo tėvynės karo“ ir Europos „išvadavimo“ pasakojimą, įtvirtintą SSRS propagandos mechanizmo.
Mano tyrimas buvo susijęs su tuo, kaip propagandiniai naratyvai buvo vaizduojami norint įtikinti žmones sovietų okupuotoje Lietuvoje tuo, kad jie buvo „išlaisvinti“ Raudonosios armijos. Deja, šie mitai vis dar gajūs ne tik prokremliškuose kontekstuose“, – pasakojo Urbelytė.
Vienas pagrindinių parodos kuravimo iššūkių – rodymas.
„Darbas su ideologine daile kelia daug iššūkių, juk negalima tiesiog atkurti sovietinio laikotarpio parodos. Reikia pakeisti rodymo kontekstą, išvengti šlovinimo ir egzotizacijos.
Tradicinės galerijos, vadinamieji „balti kubai“, irgi netiko. Tačiau tie paveikslai – didelių formatų, sunkiai sutalpinami į parodos sales, kita problema – temų gausa.
Proga surengti parodą atsirado dėl to, kad Lietuvos nacionalinis muziejaus rengėsi uždaryti vieną iš pagrindinių padalinių – Naująjį arsenalą – rekonstrukcijai.
Architektūrinių tyrimų metu išdaužytos skylės, aptrupėjusios sienos ir išblukę kilimai, nuo 1968 m. veikusio muziejaus parodos likučiai labai tiko parodai ir leido laisvai žaisti erdvės kontekstais, kad galima būtų rodyti šiuos itin problemiškus darbus.
Kai ėmiausi šio projekto, plataus masto karas Ukrainoje dar nebuvo prasidėjęs. Rusijos karo ir paveldo naikinimo akivaizdoje tokia parodos scenografija įgavo dar didesnį krūvį ir reikalavo išskirtinio kūrybinės komandos jautrumo“, – dalijosi parodos kuratorė.
Dokumentinis kinas gali skleisti žinią apie Rusijos daromus nusikaltimus
Paryžiuje gerai žinomas kurį laiką čia gyvenęs ir dirbęs Ukrainos filosofas ir leidėjas Konstantinas Sigovas (Constantin Sigov) diskusijoje kalbėjo apie Europos šalių – tiek Prancūzijos, tiek Lietuvos – svetingumą. Abi šios šalys saugo nemažą dalį svarbių Ukrainos vertybių, išvežtų iš šalies, siekiant užtikrinti jų išlikimą.
Luvro muziejaus saugyklos Paryžiuje priglaudė vertingas Ukrainos ikonas, o Luvro padalinyje Lense dalis jų rodoma, primenant prancūzams apie Ukrainoje vykstantį karą ir jo keliamą pavojų kultūros vertybėms.
„Ukrainos dangus nėra visuomet apsaugotas nuo Rusijos atakų, ir todėl visi muziejai, universitetai bei kultūros institucijos yra pavojuje. <…> Primenu žmonėms, koks svarbus yra mūsų pasipriešinimo ir bendros istorijos liudijimas.
Sistemingas kultūrinės tapatybės ištrynimas naikinant materialųjį paveldą yra itin reikšmingas, nes tiesiogiai atspindi Rusijos keliamą siaubą vietos gyventojams. Kultūrinio konteksto naikinimas pralaužia užtvanką ir atveria kelią fiziniam asmenų bei ištisų bendruomenių naikinimui“, – kalbėjo Sigovas.
Ukrainiečių filosofas diskusijoje pabrėžė, kad Vladimiro Putino metodas tęsia diktatoriaus Josifo Stalino tikslus: iš pagrindų naikinti bet kokius kultūros židinius okupuotose teritorijose, ištrinti kultūrą ir tapatybę.
„Bolševikai kūrė gulagus ir žmonių naikinimo stovyklas ne tik tam, kad sunaikintų žmones, bet kad ištrintų jų vardus ir atminimą. Ten, kur turėtų būti žuvusiųjų nuo Stalino represijų vardai ir jų atminimas, žioji „juodosios skylės“, o tai didžiulis regiono skirtumas nuo Vakarų Europos“, – teigė Sigovas.
Anot filosofo, sugrąžinti Rusijos sunaikintas ir į užmarštį nugramzdintas žmonių ir turėtų daiktų istorijas galėtų padėti dokumentinis kinas.
Jis priminė ir lietuvio kino kūrėjo bei antropologo Manto Kvedaravičiaus, žuvusio Mariupolyje, filmus „Mariupolis“ ir „Mariupolis 2“ ir kartu pabrėžė režisieriaus gebėjimą jautriai ir įtaigiai fiksuoti „nebūties mazgus“.
Sigovo įsitikinimu, muziejai taip pat galėtų prisidėti tiek prie didesnio Rusijos nusikaltimų viešinimo pasaulyje, tiek prie Manto Kvedaravičiaus atminimo puoselėjimo organizuodami parodas, kurios susitelkia į Mariupolio miesto istoriją ir dabartinę padėtį.
Diskusijoje jis pabrėžė šio miesto buvimą ir nebuvimą tuo pat metu. Juk, nepaisant to, kad jis beveik sunaikintas, jo atminimas vis dar gyvas: filmuose, žmonių vaizduotėje, archyvuose.
