Šių metų vasarą Lietuvoje vyko III-ioji Lietuvos dvarų vasaros mokykla – skirta jauniesiems paveldo žinovams ir naujiesiems dvarų savininkams.
Jau tradiciniu tapęs renginys siekia kelti su dvarų paveldu dirbančiųjų kvalifikaciją, moko teorines žinias pritaikyti praktikoje, skatina nepaprastai reikalingą dialogą tarp tyrėjo ir vertybės savininko.
Stovyklą rengė Lietuvos dailės istorikų draugija ir Vilniaus dailės akademijos Panemunės pilis, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerija.
Dalinai finansavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.
Kiekvienais metais Lietuvos dvarų vasaros mokykla gilinasi į tam tikrus siauresnius bruožus.
2023-ųjų metų tema buvo „Kilmė įpareigoja: bajoriškosios gyvensenos atspindžiai dvarų architektūroje“.
Ši tema siejosi su ankstesnių mokyklų patirtimis, dalyvių pastabėjimais, buvo nukreipta į praktinio dvarų paveldo išsaugojimo ir istorinio konteksto išmanymo jungtis.
Paskaitų ir ekskursijų metų buvo gilinamasi į bajorijos gyvenimo būdą ir aiškinamasi, kokią įtaką jis darė konkretiems architektūriniams sprendimams.
Programą sudarė trys dalys – teorinės paskaitos, praktiniai užsiėmimai ir neformalioji patirtis.
Paskaitas skaitė dr. Aistė Bimbirytė, archit. Onutė Buklienė, cav. dr. Marius Daraškevičius, cav. dokt. Eimantas Gudas, mgr. Indrė Kačinskaitė, prof. (HP) dr. Vytautas Levandauskas, mgr. Domas Noreika, grafas Daniel Jan Potocki, dr. Dalė Puodžiukienė, archit. Vidutė Povilauskaitė, cav. atsargos leitenantas Mindaugas Staškevičius, mgr. Darius Vičas, mgr. Lina Tarnauskienė ir cav. Prof. dr. Kęstutis Zaleckis.
Visą savaitę su dvarų paveldu dirbantys istorikai, dailėtyrininkai, architektūrologai ir restauratoriai dalinosi žiniomis apie Lietuvos kilmingųjų kasdienybę, dvarų architektūrą, meno rinkinius ir tokio paveldo pritaikymo galimybes šiandien.
Šiemet buvo aplankyta 12 dvarų ir pilių (Lapšių, Žeimių, Liaunorių, Kurtuvėnų, Biržuvėnų, Pavirvyčio, Žagarės, Didžiosios Daunoravos, Jakiškių, Kretingos, Palangos, Panemunės), 2 miesto rūmai (Chodkevičių miesto rūmai ir Umiastovskių miesto rūmai Vilniuje) bei Pažaislio vienuolyno foresterija, kurioje apsistodavo vienuolyno fundatorius Pacas.
Itin svarbi programos dalis buvo galimybė pabendrauti su dvarų valdytojais – dvaruose veikiančių kultūros įstaigų, restoranų vadovais bei tais, kuriems dvaras yra tapęs namais.
„Lietuvos dvarų vasaros mokykla“ – ne tik žinovų ugdymas ir bendradarbiavimo galimybės.
Dvarų istorijos apžvalga ir išsaugojimo problematika
Atidarant stovyklą jos dalyviai lankėsi Kultūros paveldo departamente ir išklausė KPD direktoriaus Vidmanto Bezaro pranešimą „Lietuvos dvarų apsaugos problematika“.
Kaip pažymėjo pranešėjas, dvarai sudaro 2 procentus Kultūros vertybių registre registruotų paveldo vertybių.
2021 m. Kultūros vertybių registro duomenų bazėje buvo 34 417 išskirtinių kodų (iš jų – 25 923 nekilnojamosios vertybės, tarp jų – 13 126 pavieniai objektai, 2 289 kompleksai, 8 904 į kompleksą įeinantys, 162 kultūros paveldo vietovės).
Kultūros vertybių registre yra 534 dvarų objektai: 475 dvarų sodybos arba dvarų sodybų fragmentai, 69 pavienės vertybės.
Iš 534 vertybių pagal statusą yra 29 kultūros paminklai, 138 valstybės saugomos ir 367 registrinės kultūros paveldo vertybės.
V. Bezaras pasidalino KPD pastangomis išsaugant neprižiūrimus, neprivatizuojamus dvarus, pristatė galimybes gauti finansavimą dvarų išsaugojimui.
Nuo 1991 m. Kultūros paveldo moksliniame centre (vėliau Kultūros paveldo centras) dirbusi architektė Indrė Kačinskaitė savo pranešime priminė dvarų sodybų apskaitos ir apsaugos procesus, vykusius Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, pasidalino savo įžvalgomis.
Pateikiame I. Kačinskaitės pranešimo santrauką: „Lietuvos istorija nebuvo dėkinga dvarų paveldui išsaugoti: iš atminties, kraštovaizdžio buvo naikinami su juo susiję ženklai.
Dideli pokyčiai įvyko ir tarpukariu, po 1923 m. įvykdytos žemės reformos, kuri faktiškai panaikino dvarininkų žemėvaldą.
Po reformos dvarai ėmė virsti „pavyzdiniais ūkiais“, keitėsi jų savininkai.
Sovietmečiu, nacionalizavus dvarus ir panaikinus jų žemėvaldą, dvarai, o tiksliau, dvarų sodybos dvarų nebeliko, juose buvęs kultūros palikimas tapo ideologiškai priešišku visaliaudinei valstybei, prasidėjo nestabdomas istoriniu tapusio Lietuvos dvaro nykimas.
„Dvaras“ – daugiaprasmis žodis. Šiandien neretai dvaru pavadinamas ir centrinis dvaro sodybos pastatas, ir visa dvaro sodyba, net ir turėtas dvarininko turtas.
Pagrindinės įsitvirtinusios dvaro sampratos išlieka šios: dvaras – LDK feodalo valda ir jo gyvenvietė feodalizmo laikotarpiu, svarbiausia feodalinio ūkininkavimo forma, vyravusi žemės ūkyje; dvaro sodyba – dvaro valdomos teritorijos dalis, skirta gyventi, taip pat kitoms reikmėms (reprezentacinėms, ūkinėms, gamybinėms, rekreacinėms, švietimo); ją sudaro istoriškai susiformavęs sodybinis žemės sklypas su visais jame esančiais dvaro statiniais, želdiniais, vandens telikiniais.
Sovietmečiu į Kultūros paminklų sąrašą buvo įrašyta 113 dvarų sodybų, jų fragmentų ar pavienių pastatų.
Sąrašą sudarė atrinkti architektūrinę vertę (kurios nebuvo galima nepastebėti) turintys dvarų pastatai, kur dažnai vienas ar keli to paties komplekso statiniai laikyti „paminklais“, o kiti – ne.
Įžymių žmonių tėviškėmis buvo papildytas ir Istorijos paminklų sąrašas, kur už pavadinimų slėpėsi buvusios smulkios ir vidutinės dvarų sodybos.
Dar 250 dvarų sodybų parkų buvo saugoma kaip gamtos paminklai.
Požiūris į dvarų paveldą pradėjo keistis 1985 m. Paminklų restauravimo projektavimo institutui pradėjus rengti savo apimtimis ir keliamais tikslais iki šiol neturėjusią sau lygių sodybinių ansamblių galimybinę pritaikymo schemą (vadovas R. Stulpinas).
Darbo tikslas – sistemingai įvertinti sodybinių ansamblų visumą, numatyti jų išsaugojimo perspektyvas.
Sodybiniai ansambliai nagrinėti kaip respublikos apgyvendinimo sistemos dalis.
Iš sukauptos registracinės medžiagos apie Lietuvoje egzistavusias 3342 dvarų sodybas, atrinktos 789 turėjo būti inventorizuotos, tačiau, šis darbas nebuvo pradėtas, o atrinktoms vertybėms užtikrinta juridinė apsauga: 1991 m. Kultūros paveldo moksliniame centre į laikinos apskaitos, taip vadinamą Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą buvo įrašyta 789 dvarų ir palivarkų sodybos.
Kaip tyrimo metu pastebėjo projekto vadovas Ričardas Stulpinas, „šiandien sodybinių ansamblių, jų fragmentų ir vietų visuma – tai tik trimis penktadaliais veikianti, pakitusios sklaidos, formos ir turinio, mažai pažinta ir nykstanti struktūra“.
Pažymėta, kad tik nedaugelyje elitinių dvarų sodybų, kuriose sovietmečiu buvo įsikūrę valstybiniai muziejai ar kitos svarbios šaliai visuomeninės įstaigos, pavyko išvengti esminių jų pertvarkos pokyčių (pvz. Palangos, Rokiškio, Plungės dvarų sodybos).
Kitos dvarų sodybos, jų ūkinės dalys buvo pritaikytos sovietinio ūkio poreikiams, o didžioji jų dalis nyko neprižiūrima… Atkūrus Nepriklausomybę Valstybė buvo pajėgi toliau remti jai priklausančias, didžiausią kultūrinę vertę turinčias dvarų sodybas.
1992 m. Vyriausybės buvo patvirtinti neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų ir Neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų, istorijos ir kultūros paminklų teritorijų – sąrašai, nuo skaidymo išsaugoję nors dalį vertingiausių Lietuvos dvarų sodybų.
Kitos dvarų sodybos patyrė dideles transformacijas, kai daugeliu atvejų buvo privatizuotos kelių ar keliolikos savininkų.
Didžiosios dalies dvarų sodybų išsaugojimas gulė ant jų savininkų pečių.
Minėtas 789 dvarų sodybas, įraštas į Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, toliau vertino žinovų grupės, buvo teikiami siūlymai įrašymui į Kultūros vertybių registrą, tačiau šis procesas nebuvo nuoseklus“.
Skaitydama pranešimą I. Kačinskaitė pateikė gausią vaizdinę medžiagą, iliustruojančią minėtus faktus, taip pat supažindino su iš užmaršties savininkų, valstybės, savivaldybių pastangomis, Europos struktūrinių fondų lėšomis naujam gyvenimui prikeltomis dvarų sodybomis.
„Mūsų dienas pasiekė itin blogos būklės medinis dvarų paveldas, buvusių stambių dvaro ūkių pastatai, kuriems nerandama pritaikymo galimybių, – sakė pranešėja.
– Suvokiant, kad visko, ką paveldėjome, išsaugoti, matyt, nesugebėsime, dar 1993–2004 m. Kultūros paveldo centre buvo atliekami nykstančių dvarų sodybų pastatų (prioritetas skirtas mediniam paveldui) apmatavimai (vadovas R. Žvirblis).
Sukaupta medžiaga saugoma Kultūros paveldo departamento paveldosaugos bibliotekoje, šis darbas pradėtas ir Kultūros paveldo departamente“.
Pranešime taip pat pristatytos dvarų sodybos, kuriose, atliktų tyrimų dėka, senasis paveldas atsiskleidė naujomis, dar nepažintomis vertingosiomis savybėmis (Rokiškio, Tuskulėnų, Liubavo, Jašiūnų dvarų sodybos ir kt.).
„Vis dėlto sisteminiai dvarų tyrimai nėra vykdomi, todėl dažnai net istorinis sodybos mikropasaulis lieka mažai tirta erdve.
Svarbu atlikti ir išsamią Kultūros vertybių registro vertybių dabartinės padėties vertybinę analizę, žinias apie neišlikusias vertybes perkeliant į šiuo metu sparčiai besipildantį Nekilnojamojo kultūros paveldo inventorių.
Dar 2001 m. profesorius Jurgis Bučas yra pastebėjęs, kad „kiekviena šalis nori turėti tokią saugomų verybių sistemą, kuri garantuotų tautos nacionalinę raišką ir netaptų nepakeliama našta valstybei bei jos piliečiams, todėl atrenkant vertybes visų pirma reikia gerai pažinti visą medžiaginį turtą“, – sakė I. Kačinskaitė.
Planai kitiems metams
Kaip teigė vienas iš stovyklos rengėjų Marius Daraškevičius, jau numatyta ir ateinančių metų IV-osios Lietuvos dvarų vasaros mokyklos tema: „Nuo valdovų dvarų iki bajorkiamių: kilmingųjų luomo ir jų gyvenamosios aplinkos įvairovė“.
„Lietuvoje kilmingųjų luomas buvo itin margas – be vos keliasdešimties didikų šeimų, buvo pasiturintys dvarininkai, tačiau didžiąją dalį sudarė smulkūs bajorai, kurie nevaldė dvarų, o gyveno bajorkaimiuose, užusieniuose ar tarnavo didikų dvaruose.
Ši marga luomo įvairovė lėmė ir skirtingą materialinę būklę, jų namų aplinką“, – sakė jis. Į šiuos bruožus ir gilinsis ateinančių metų stovyklos dalyviai.
Parengta pagal KPD pranešimą
