Su rašytoja ir žurnaliste Audrone Urbonaite susitikome jos jaukiuose namuose Vilniuje. „Sovietmečiu per atostogas čia tupėdavo tų laikų ponija“, – pasakoja Audronė.
Nors šiais laikais namas gyvenamas visus metus, aplink jaučiasi poilsiavietės atmosfera – aplink linguoja pušys, negirdėti miesto garsų. Įsitaisome erdvioje svetainėje, Audronė mums pila kavą į darbo dienraštyje „Lietuvos rytas“ laikų puodelius, prapliumpame kvatotis.
– Audrone, esi parengusi daugybę straipsnių, interviu, kokios buvo tavo interviu ėmimo praktikos?
– Interviu metu nelabai klausydavausi pašnekovų, nes pokalbį išsyk užsirašinėdavau, užtekdavo užsirašyti sakinio pradžią – prisimindavau, ką pašnekovas ar pašnekovė sakė. Diktofoną visada turėdavau su pavojingais pašnekovais.
Kartą nuvažiavome pas tokį žinomą Druskininkų veikėją, jis rodė mums moterų aktus, su kuriomis neva permiegojo ir po to nutapė. Matėsi, kad turi pinigų ir yra įtakingas, tačiau per visur švietė prasčiokiškumas, noras pasigirti.
Man patikdavo dirbti „Lietuvos ryte“, kai galėdavome susigalvoti vietą ir daiktą, išvažiuoti su fotografais. Vieną sykį su fotografu Mindaugu Kulbiu nutiko tokia istorija: važiavome žiemą kažkur prie Utenos, snigo, šaltukas maišėsi su lietumi ir pamatė fotografas pakele einančią mergytę.
Šiaip Kulbis būdavo įžūlus, viršijantis greitį, mėgstantis paerzinti, bet pamatė jis tą mergytę ir sugalvojo pavežti mūsų mašina į jos namus. Vežėm, kol nuslydom nuo skardžio ir atsidūrėm griovyje. Sėdėjau mašinoje, o jis ėjo pas kaimietį prašyti pagalbos, kad mus ištrauktų su traktoriumi…
– Ne vieną dešimtmetį pradirbai žurnalistikoje, ar dabar be jos neilgu?
– Žurnalistikos visai neilgu, be to, juk ne tik ten dirbau, esu ir knygų autorė. Iš „Lietryčio“ man labiausiai įstrigę, kad visi bijojo Gedvydo Vainausko, bet jis galėjo ir žmogui padėti, būti įvairialypis.
Kartą, atsimenu, dariau interviu su pašnekovu ir tas smarkiai pavarė ant „Lietryčio“, pati labai žvengiau ir sakiau, kad viskas taip bus ir užrašyta. Visa tai pasiekė šefo ausis greičiau, nei spėjau padaryti. Tiesiog prieš išeinant iš darbo, man jau buvo visai nebesvarbu, nieko nebebijojau.
– Sovietmečiu dirbai savaitraštyje „Kalba Vilnius“, kokia buvo tų laikų žurnalistika?
– Anie laikai buvo laisvesni – iš anksto žinodavome datą, kada riekia parengti straipsnius, ėmiau įvairius interviu, rašiau visokius pasakojimus, nes galėjai ir nuo savęs papasakoti, kai kurie žmonės visai nenorėdavo duoti interviu.
Atsimenu vieną tokią nesąmonę jau iš šios santvarkos, kai su fotografu važiavome „Lietryčio“ mašina per mišką. Pasiklydome, bet kaip tik pamatėme dirbančius medkirčius.
Išlipau paklausti, į kurį keliuką mums pasukti. Išgirdau necenzūrinį žodį ir agresyvų toną, kad nieko jie mums nesakys, nes mes iš to šlykštaus „Lietryčio“. Toks buvo paprastų žmonių požiūris, bet laikraštis tokio požiūrio ir nusipelnė.
– O ką pameni iš darbo „Atgimime“?
– Naktį važiuodavom parvežti iš spaustuvės naujo leidinio, darbininkai išnešdavo mums jį pro tokius plyšius. Važiuodavome atgal, paskui dalindavome rajonų žmonėms, kad nors po vieną ar du gautų. Patriotinis laikas, kurio daugiau nebebus.
– Studijavai klasikinę filologiją – ar tada jau kirbėjo mintis tapti rašytoja, o gal labiau traukė žurnalistika?
– Žurnalistikos nelabai norėjau, bet išgyventi iš kažko reikėjo. Kažin kokią mintį rašyti gal ir turėjau.
– Pirmoji knyga „Posūkyje – neišlėk“ buvo pastebėta ir žinoma. Esi minėjusi, kad rašytoja galbūt būtum tapusi anksčiau, bet ištekėjai.
– Taip, su Rolandu ši santuoka antra. Seniau buvau ištekėjusi už kito vyro. Ir gyvenome labai juokingai, nes neturėjome kur. Mano pirmojo vyro patėvis vaikystėje pašaipiai su juo elgėsi, jį viešai žemino net per giminės suėjimus. Iš jo vyras perėmė tą agresiją ir su visais elgdavosi bjauriai.
Aš pastojau, kai prasidėjo gimdymas, akušerė sulaukė skambučio, kad į degalinę atvežė tada deficitinių degalų, ji nulėkė ten, o mano vaikui apsisuko aplink kaklą virkštelė ir jis mirė. Paskui mudu su tuo vyru išsiskyrėme.
– Kokioje aplinkoje augai?
– Mama dirbo braižytojа, gyvenome Kaune, netoli Pelėdų kalno, nedideliame bute. Tėvas buvo išsiųstas į Rusiją statyti Baikalo-Amūro HES. Iš Rusijos motinai ėjo moterų erzinantys laiškai: „Seičas on moj!“ („Dabar jis mano!“) Tad kai tėvas grįžo namo, mama pasiuntė jį velniop.
Paskui jis pradėjo vadovauti Lietuvos statybos trestui. O kai išvykau studijuoti į Vilnių, visus penkerius studijų metus kas mėnesį man siuntė nemažą sumą pinigų, kad neatrodyčiau ubagė. Bet kai universitetą baigiau, pasakė, kad tapau savarankiška, gaunu atlyginimą, todėl parama nutraukiama.
Jis iš Maskvos statybos ministerijos gaudavo medžiagų Lietuvos statyboms. Kad gautų paskyrų statyboms, Maskvos poniutėms reikėdavo vežti dovanų, pavyzdžiui: medžiagas paltams ir t. t. Tada gyvenau nuomojame kambarėlyje Bebrų gatvėje.
Jis atvažiuodavo, atidarydavo bagažinę ir leisdavo man pasiimti patikusią medžiagą! Bet tik vieną. Toji scena kartodavosi prieš kiekvieną jo kelionę į Maskvą. Tiesa, mano kurso kuratorė nemėgo išsipuošėlių, tad mudvi su Vilija Tamašauskaite tyčia nusikirpom paltų apačią ir vaikščiojom kaip baidyklės. To palto likučius dar turiu spintoje.
– Pamenu, knygoje „Žydiškų daiktų kambarys“ tarsi ir mėgini atsiteisti su tėčiu… Kaip jis į šią knygą reagavo?
– Neatsimenu, turbūt skaitė. Be to, visada sugalvoju daugybę pasiteisinimų, kad kažkas man tą istoriją papasakojo, juk apie nieką nerašau tiesiogiai. Be to, aplink buvo išsilavinę žmonės, niekas manęs dėl to nepuolė.
– Kaip prasidėjęs karas Ukrainoje pakeitė, jei pakeitė, tavo žvilgsnį į kasdienybę, meną?
– Tiesiog stengiuosi apie tai negalvoti, nes pati nieko negaliu dėl to padaryti.
– Ką manai apie rašytojų, tokių kaip Salomėja Nėris, vardo eliminavimą iš mokyklų, gatvių pavadinimų?
– Nesąmonė, man tai primena raganų medžioklę. Buvo toks laikas, ji negalėjo paprieštarauti, ką jai liepė, tą ji ir darė. Tarsi per ją visas tas sovietmetis būtų ištikęs.
Sovietmečiu niekas netikėjo ta santvarka, vyko dvigubas gyvenimas. Grįžę iš mokyklos, šveisdavome šalin spaliukų žvaigždutes ir kaklaraiščius – niekas, bent Kaune, jais nesididžiavo. Bet pagrįstos baimės buvo.
Mano vyras Rolandas pasakojo, kad iš jo gimtojo Kupiškio į Sibirą ištrėmė šeimą, nes tėvas atsisakė leisti dukrai nešioti raudoną kaklaraištį…
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
