R. Misiūnas. Kruvina grinorių kronika (II)

I dalis ČIA>

Tęsiant kruvinąją grinorių kroniką reikia pastebėti, jog kai kada lietuviai tapdavo nusikaltėlių gaujų, išeivių vadintų liauperiais, aukomis, pavyzdžiui, vienas jų nušautas 1895 m. Mahanoi Sityje [7].

1896 m. keturi italai – Maikas Tomaras (Mike Tomara), Petras Mekas (Petro Meco), Franciškus Spanela (Francisco Spanella) ir dar vienas – mirtinai pašovė ir peiliais subadė 24 m. Juozą Žukauską, 70-metę jo motiną ir 23 m. Juozą Labanauską.

Viskas prasidėjo nuo to, kad italas, atėjęs pas Žukauską, išsiėmęs britvą ėmė kersinzt, bet šeimininkas su kažkieno tai pagalba italą atlupo ir išmetė laukan. Tačiau tas grįžo su revolveriais ginkluotais draugais ir pradėjo šaudyti. Italus suėmė, lietuviai ir lenkai prieš išvežant į Potsvilės kalėjimą bandė juos atimti ir pakarti, bet policija nedavė [11].

Beje, buvo ir daugiau atkirtį davusių lietuvių, bet ir jiems ne visada gerai baigdavosi, sakysim, 1899 m. vos iš Žemaitijos atkeliavęs atkeliavęs Jonas Baublys nuteistas kalėti tris ar pustrečio mėnesio už tai, kad užpultas liauperių netyčia nušovė vieną jų vadą A. Riebantą (Riebandt) (beje, tautiečiai puolė jį ginti, surinko pinigų, kunigo patariami išrinko komitetą ir pasamdė advokatą [26]).

Grįžtant prie tragiškesnių atvejų, reikia prisiminti nuo lenkų liauperių rankos žuvusį vieną pirmųjų lietuvių policininkų JAV čikagietį Kazimierą Andriušį. O buvo taip: keturi lenkai užpuolė du į darbą ėjusius tautiečius, atbėgusi policija norėjo juos suimti, bet tie nepasidavė.

Kilus muštynėms, K. Andriušis buvo pertrenktas ant žemės ir baisiai suteriotas, užpulti lenkai labai sužaloti, o vienas užpuolikas – pašautas (beje, K. Andriušis prieš tai buvo teismo išteisintas už žmogžudžio nušovimą, dar ir pagirtas už sąžiningą pareigų atlikimą) [24].

Tiesa, savo krauju susitepusias gaujas turėjo ir lietuviai, o jų nusikaltimai sulaukdavo ir amerikiečių spaudos dėmesio. Jau 1891 m. skelbta, kad Šenandoryje daugiau kaip du metus veikė lietuvių liauperių draugija, kurios tikslas buvo puldinėti žmones karčiamose arba gatvėse ir juos mėsinėti ir daužyti iki nusibaigimui.

Teisme nuolat nagrinėtos gaujos narių bylos (tad šiems vis tekdavo išlaidauti mokant advokatams ar nukentėjusiems), be to, jie daug laiko praleisdavo lovose, laižydamiesi žaizdas. Panašu, gaujos „šlovingos“ dienos baigėsi 1891 m. vasario 7 d., kai Bucevičiukas, Mieldažys ir dar du jos nariai pateko į Potsvilės kalėjimą už vieno lietuvio sumėsinėjimą gatvėje.

Po to kasdien du ar tris gaujos narius policija gabeno į kalėjimą ir per kelias dienas surinko maždaug tuziną. Amerikiečių spauda lygino gaują su airiais, tik gaują, kaip dažnai nutikdavo su lietuviais JAV spaudoje, priskyrė polanderiams [6] (t. y., lenkams).

Vis tik bene plačiausiai pirmoji „išgarsėjo“ Petro Vaselkos gauja, pradėjusi veiklą apie 1896 m. Vilkes Baryje ir apylinkėse, įskaitant Pitstoną. Anot amžininkų, jos nariai apgaudinėjo žmones, nutiko daug vagysčių ir apiplėšimų [8], girdi, kur pasisukdavo, ten girdėt buwo pleszimai ir žudinsitos.

Kur gauja pajusdavo grobį, ten puldavo, o jei nenorėjo, kad juos pažintų, parsitraukdavo isz kitur walkatas, kurie padaridavo pagal jo norą, o atimta nauda dalidavosi wisi [4].

Tuo metu jos vadui, gimusiam Papečių kaime, Metelių parapijoje, Seinų paviete, buvo 42-ji ir jis jau 15-ka metų gyveno JAV, ir čia, kaip Lietuvoje nuo jaunų dienų, vagiliaudamas. Anot A. Kaupo, jis buvo greičiau drąsus vagių vadas, o ne žudikas, girdi, amerikiečiai jį vadino „Bailiuoju Petru“ [19].

Gaujai atėjo galas, kai P. Veselka, padedant švogeriui Frenkui (Frank) Sakalauskui, 1896 m. sausio 16 peršovė galvą Juozui Kuprusevičiui. Kaip jis vėliau prisipažino, tai buvo jo žmonos kaltė, tik nepatikslino, kokia. Maža to, dar išpasakojo, kad tai buvo ne pirma jo aistros pakurstyta žmogžudystė.

Anot P. Veselkos, dar gyvendamas Lietuvoje jis buvo vedęs, bet žmonos nemylėjo, susirado meilužę, kurią dažnai džiugindavo pinigais, kitąsyk net po 10 rub., kas tam metui buvo įspūdingi pinigai, o sykį paliepė jai nunuodyti nėščią žmoną.

Buvo žiema ir P. Veselka iš pat ryto su kompanionais išvažiavo į girią vogti nukirstų medžių, gi kai vakarop grįžo – žmona jau gulėjo pašarvota, o šalia – du gimę kūdikiai.

Nuvežus laidoti į Metelių kapines, klebonas nepriėmė – nugirdęs apie nunuodijimą pareikalavo vaito liudijimo apie mirtį, ir P. Veselka su meiluže spruko į JAV. Čia apsistojo Šenandoe, apsivedė ir jau per vestuves pradėjo kriminalinę karjerą JAV. Mat, vestuvės neapsiėmė be tradiciškų muštynių, P. Veselką ir dar kelis „pasekėjus“ suėmė ir jis praleido kalėjime šešis mėnesius.

Bet kad tik tiek bėdos – grįžęs į Šenandoa nerado žmonos. Ta susinešusi su kitu švogeriu gyveno Šamokine, o kai P. Veselka ją susiieškojo, pareiškė jo nepažįstanti. Bet po kurio laiko ją, anot amžininkų, suspaudė bėda ir moteriškė vėl prisigerino prie vyro.

Šis jai atleido ir darė viską, kad tik žmonai geriau būtų: P. Veselkos prisipažinimu, jis nesipurvindavo ranką, jei grobis galėjo siekti 100 dol., imdavosi, jei nusimatydavo 500 ar 1 000 dol., ir tik dėl pačios, kad jai įtikti ir turėtų geresnį gyvenimą [21].

Kas tapo J. Kuprusevičiaus mirties priežastimi – nežinia. Kiek neaiški ir mėginimų išgelbėti P. Veselka istorija, anot amžininkų, židas prietelis jo darbo, paskelbė atsišaukimus, kad Rusijos valdžia ieško jo už žmonos nunuodijimą.

Nežinia, ko iš tokio žingsnio tikėtasi, bet kai paaiškėjo, kad veltui stengtasi, kalbino liudininkus neateiti į teismą, net siūlė 100 dol, tik niekas nesutiko. Maža to – pranešė policijai ir suimtas žydas pats atsidūrė teisme, ir iš jo reikalauta kaip tam metui įspūdingo 5 000 dol. užstato [4].

Tuo tarpu P. Veselką teisėjas J. Benetas (Bennet) 1896 m. gruodį nuteisė mirti, bet dar kelis mėnesius, iki 1897 m. liepos 22 d. jam teko kankintis laukiant nuosprendžio įvykdymo.

Bausmės išvakarėse P. Veselką amerikiečių žurnalistų akivaizdoje aplankė žmona su keturiomis dukromis (penkta, dvylikametė, buvo išsiųsta metams į Filadelfiją už vagystę).

Panašu, būsimai našlei labiausiai rūpėjo jos ateitis ir ji, prisipažinusi, kad nenorinti meluoti vyrui, kuriam liko nedaug šiame pasaulyje, išdrožė, jog turi keturis galimus jaunikius, įskaitant ir P. Veselkos pusbrolį, kažkokį M. S. ir paprašė patarimo, girdi, pasakyk ma, už kurio eitie tikrai, nes jie visi nieko netur, prasigėrėliai girtuoklei.

Bet tas nebuvo nusiteikęs padėti, atkirto, girdi, visada aiškinai, kad jei jį užmuš, tai gausi dešimt kitų, tai dabar pati rinkis kurį nori, asz einu mirti, kas man rūpi.

Amerikiečių žurnalistų liudijimu, P. Veselka teigė, kad žmona ir jos brolis – jo mirties priežastis ir per juos miršta, gi kai žmona atkirto: Ak, ką tu šneki, tu durnas esi, įsiutęs ėmė ją plūsti ir plėšytis ant kėdės: O tu k…

Veselkai negalėjo pamiršti žmonos ir paskutinę gyvenimo dieną, kai jis išpasakojo savo paslaptis ir tvirtino nebijąs mirties, nes nenorėjo gyventi su žmona, tik gailėjo našlaitėmis liekančių dukrų.

Prisiminė ir kad švogeris Pr. Sakalauskas papasakojo, jog prieš kelias savaites juokais vienam jo žmonos jaunikių Vincui Kasperavičiui pasakė girdėjęs, kad P. Veselka bus iš naujo teisiamas ir liks gyvas, tai tas puolė į ašaras, kad negalės apsivesti su „našle“.

Veselka prisipažino paskutinę naktį nemiegojęs ir galvojęs apie mirtį, bet sakė, kad nebaisu žinoti mirties valandą ir minutę, kai šachtose žmogus žūva netikėtai ir nepasiruošęs mirčiai.

Mirtis mirtimi, bet P. Veselka vis apsisukdamas prisimindavo žmoną, girdi, jai dabar gerai gyventi ir plaukiotie nedorybėse, it po tą upelį. Ji dabar iszvaro ponevalei didesnes mergaites į miestą pas anglus elgėtautie, o pati sav uže laukdama mano smerties.

9 val. atėjus kun. Balsevičiui, kalėjime atlaikytos mišios, trečia kartą išklausyta mirtininko išpažintis ir jis paruoštas mirčiai. O kai 10 val. atėjo šerifas, P. Veselka tarė: mano smertis jau atėjo, nesibijau to, tegul numirsztu asz nelaimin­gas, o tegul džiaugėsi mano neprieteliai – pati su savo jaunikeis.

Šerifas išmatavo jį (5 pėdos ir 6,5 colio), atsisveikindamas P. Veselka davė kiekvienai dukrai po dolerį, gautus iš kalėjimo prižiūrėtojo J. Bolando (Boland), o paskui užsigalvojęs pratarė: Asz vakar priminiau savo tai niekszei, kodėl ji man siūlė tuoj po provai nuodus dėl iszgėrimo, ir asz jai atsakiau: „Ar tu tiki į Vieszpatį Dievą, kad nori manę užtrucitie?“.

Tad ji atsakė: „Visi taip sako, kam tau dabar duotie kraują pralietie, ir gyvyba per žmones kad but atimta, ar ne geriau kad pats sav galą padarytum?“ Sakau jum tikrą teisybę, kad mano pati yra priežascze szios smerties, nes asz melu tie nenoriu ba einu ant smert.

Prieš vedant į kartuves šerifas dar kartą perskaitė nuosprendį, o po to nuteistąjį išvedė už nugaros surakintomis rankomis, užlaipino ant specialiai pastatyto tiltelio, kur kun. Balsevičius perskaitė evangeliją ir tarė P. Veselkai: Pergyvenai sziuos 42 m. savo prabėgusio amžiaus; ar tiki į Dievą jog tau bus atleistos visos tavo nuodėmės?

P. V. atsakė: „Tikiu“. Kun.: „Ar dovanoji ir atleidi viską savo neprieteliam? Veselka: „Dovanoju“. Po to šerifas užnėrė mirtininkui kilpą ir užmovė juodą skepetą ant galvos, ir taip baigėsi P. Veselkos gyvenimas.

Po P. Veselkos teismo daug lietuvių tikėjo, kad bus geriau gyventi [4], tuo labiau, kad ir kažkokie jo bendrai gavo 12 metų kalėjimo (anot A. Kaupo, jie į kalėjimą pateko už mėginimą išlaisvinti P. Veselką prie egzekuciją, bet išėję į laisvę vėl užsiėmė vagystėmis [19]), bet gaujos atšaka laikėsi Pitstone iki 1898 m.

Ypač pasižymėjo kažkoks P., gyvenęs pas viena saliūnininką – niekur nedirbo, naktimis kėlė balius, o naktimis ėjo į žygius su keliais pagalbininkais, kol vieną kartą ėmė ir prapuolė be pėdsako, o saliūnininkas skelbė, kad P. kažkur iškeliavo, bet daugelis manė, kad į aną pasaulį.

Tiesa, dar buvo peštukų maždaug 30 gauja, pasivadinusi „Skrandžių banda“. Gyvavo jau seniai ir daugeliui žmonių patrumpino gyvenimą, paprastai užpuldinėdama algų dienomis.

Jei kuris iš narių patekdavo į kalėjimą, kiti mokėdavo sutartą sumą jo išpirkimui. 1898 m. pavasarį vieną teismą pralaimėjo ir be teismo išlaidų dar turėjo sumokėti sužeistam lietuvių apie 75 dol. už dūrį į krūtinę (gal būtų ir labiau nukentėję, bet sužeistasis nenorėjo bylinėtis ir susitaikė) [8].

Kita žmogžudystė, patraukusi ne tik Pensilvanijos, bet ir Niujorko spaudos dėmesį nutiko nedidelėje Vm. Peno gyvenvietėje šalia Šenandoa. 1899 m. ir davė pretekstą prisiminti 1876 m. sutriuškintą visoje valstijoje siaubą kėlusią Molės Makiros (Mollie Maquir) draugiją.

Girdi, po 1875 m. streiko išvarytus senuosius airių, anglų ir vokiečių kalnakasius pakeitė ateiviai iš R. Europos (lenkai, vengrai, italai, lietuviai, slavai) ir nors tarp jų pasitaikė gerbę įstatymus bei besirūpinę vaikų švietimu, vis tik daug jų buvo menko išsilavinimo skurdžiai, stokoję žmogiškumo ir kupini neapykantos kitiems, ir tarp jų buvo daugybė, pabėgusių iš tėvynės vengiant bausmės už padarytus nusikaltimus.

Žodžiu, naktiniai žudikai, tik ir žiūrėję, kaip atkeršyti priešams, laikę baimėje angliakasių gyvenvietes ir neretai išvengę bausmės, ir gyventojai, kaip ir M Makiros laikais, nerimo, kada tas pasibaigs,

Tiesa, šįkart veikė ne viena, o daugybė gaujų, ir Šenandoa nutikusi žmogžudystė tapo pretekstu pažvelgti į dvi Šulkino paviete siautusias lietuvių gaujas: „dzūkus“ ir „paprieniokus“. Anot amerikiečių spaudos, tai buvo išeiviai iš vienos gubernijos, bet skirtingų pavietų (iš kur „dzūkai“ – aišku, bet kas tie „paprieniokai“, lieka spėlioti, gal išeiviai iš Prienų apylinkių) ir abi niekaip negalėjo sugyventi.

Amerikiečių žurnalistai teigė, kad tuo metu būta ne vienos paslaptingos žmogžudystės, sakysim, psitaikydavo, kad žmones sumušdavo iki sąmonės netekimo, o paskui numesdavo ant geležinkelio, kad atrodytų, jog juos pervažiavo traukinys, kitus palikdavo pakelėse, bet naujakuriai nesirūpino, kad jos būtų tiriamos, atvirkščiai, visaip kliudė.

Savigyna rūpinosi ir gaujos: spaudos teigimu, abi buvo gerai surengtos, jų nariai gindavo vienas kitą nelaimės atveju, iš mokesčių sudarydavo kasą, naudotą advokatų samdymui (teigta, kad, sakysim, už įstojimą į „paprieniokus“ reikėjo mokėti 8 dol. [20]); abi spjaudavo į įstatymus, jų nariai savaitgaliais girtuokliaudavo, aplink juos, anot spaudos, bujojo speak easey (slaptos karčiamos), kurių savininkai žinojo, kad visada atsiras liudininkai, prisieksiantys, jog jie nenusižengė įstatymams.

Kai kurie gaujų nariai vaikštinėdavo ginkluoti, bet jų mėgstamiausias ginklas buvo ne revolveris, o ypatingo būdo peilis su maždaug 8 colių geležtimi, su patogia rankena ir spyruokle, neleisdavusia geležtei susilenkti, kuris būdavo paleidžiamas į darbą mažiausio kivirčo metu.

O tokių būdavo per akis, nes kiekvieną savaitgalį angliakasių gyvenvietėse aidėdavo daugybė linksmybių, krikštynų ar vestuvių, kurios retai baigdavosi be kruvinų peštynių.

Anot spaudos, vietos teismuose 90 proc. bylų buvo susijusios su abiejų gaujų darbeliais ir veik visada tai buvo užpuolimų ketinant nužudyti bylos, o dar teisėjams darbą sunkino tai, jog suimtieji nemokėdavo angliškai ir reikalaudavo vertėjų [25].

Galima pagalvoti, kad amerikiečių spauda sutirštino spalvas, bet ir lietuviška ne kitaip rašė, net garsino, kad abi gaujos buvo vienos slaptos (net ir jos pavadinimas slėptas) lietuvių draugijos atšakos, girdi, jų tikslas – mušti visus, kas nepatiko dėl to, ką pasakė, padarė ir pamanė, o jei auka pasiskųs teismui, tai nariai iš anksto mokėjo aukas būsimam bylinėjimuisi.

Dėl jų siautėjimo naktimis buvo pavojinga vaikščioti, o savaitgaliais, po algų išmokėjimo, nežmoniškai girtaujama, po to šaudoma iš revolverių ir gatvėse be apšvietimo, būdavo šviesu nuo šūvių, visa laimė, prisigėrę nepataikydavo į žmones [10].

Tačiau į amerikiečių spaudos straipsnius sureagavo laikraštis „Viltis“, ypač į „šmeižikišką“ Niujorko „New York Herald“ – net per pusę puslapio, iliustruotą piešiniais, kur, girdi, išeiviai dėjo ant bėgių lavonus, pjaustėsi krikštynose, kaip vienas naktį kalbino savo priešą, o kitas sėlino prie jo su kirviu.

Sutikta, kad amerikiečiai iš dalis rašė tiesą, būta peilius besinešiojusių lietuvių, tik – mažai, ir tautiečiai laikę juos išgamomis, bet tokių kaltinimų, ypač paskelbtų laikraštyje, turėjusiame milijonus skaitytojų ir net laidą Paryžiuje, negalima buvo nuleisti negirdomis, nes juos matė visas civilizuotas pasaulis ir tai Paryžiaus parodos išvakarėse, kur lietuviai planavo dalyvauti, tad „Viltis“ ragino protestuoti [25].

Paraginusi sykį „Viltis“ veikiai vėl pakartojo kvietimą, girdi, nevalia leisti, kad viena žmogžudystė tapo pretekstu „New York Herald“ šmeižti visus lietuvius ir juos bei kitus imigrantus vadinti žvėrimis. Girdi, kai Filadelfijoje kažkoks Brenanas (Brennan) svetimuose namuose užmušė žmogų ir buvo nuteistas pakarti, tai amerikiečių spauda tylėjo [29].

Tačiau į raginimus sureagavo tik kun. Juozas Žebrys, teigęs, kad neverta prasidėti, girdi, laikraščių įtaka ribota, o protestuodami lietuviai tik patrauktų nereikalingą dėmesį ir dar labiau prieš kitataučius parodytų, kokie esą niekšai; atvirkščiai, reikėjo perstatyti gražiausius mūsų tautos darbus, kurie, teip sakant, savo skaistumu panaikin­tų tamsybę mūsų bjaurių dar­bų.

Tik, deja, anot „Vilties“ redaktoriaus, nebuvo iš kur tokių paimti, girdi, lietuvių tautos žiedu ir gražybe buvo karčiama ir girtybė; kerš­tai – provos ir vagystes; žodžiu, teliko tylėti ir svarstyti, ar negalima ko gero padaryti dėl savųjų pataisymo, ir pirmiausiai kovoti su didžiavimusi savo parapija, girdi, kai tai daro žmonės, tai tenka atleisti jų durnystę, bet kai remia laikraščiai ir reikia dėlto ken­tėti žmogui apšviestam ir gero norinčiam dėl savo brolių, yra tai blogas daigtas [28].

Kaip buvo nereta anuomet, mėginta žvelgti ir giliau, ir moralizuoti, sakysim, pacitavusi per aukos laidotuves kun. Abromaičio graudų pamokslą, girdi atė­jome į szią laisves szalį kad pagerinti savo buvį, bet vietoje pagerinimo dar labiaus nupuldome.

Esame Lietuvos sunumis, broliais vienos tautos, o kaip galima jus pava­dinti! nei indijonais, nei gy­vuliais o tiktai pasiutusiais žvėrimis ir kad kunigas toliaus nurodė, ku­ria tiktai žmogus atsitraukia nu Dievo ir katalikiškos bažnyczios, kožnas pastoja girtuokliu, galvažudžių, „Vienybės lietuvininkų“ korespondentas teigė, kad katalikiški principai neapšviečia tamsūnų protų, išgelbėti gali tik švietimas [9].

Tuo tarpu laikraštis „Lietuva“ pareiškęs, jog „Saulė“ nusikaltėlius priskyrė „progresistams“, atkirto, jog neaišku, ką jos redaktorius P. Bačkauskas tokiais vadino, bet jei apszwiestus „Maižiesziaus Mokslo“, arabiszkų pasakų ir taradaikų (kitaip tariant, „Saulės“ skaitytojus), tai gal tame ir buvo kažkiek teisybės.

Anot „Lietuvos“, visi nusikaltėliai buvo katalikai, kone visi pildė wisas tikėjimiszkas pareigas, o jei tikrai būtų buvę progresistai (t. y., prisilaikę kairiųjų pažiūrų, tokia istorija nebūtų nutikusi) [23].

Tuo tarpu „Saulė“ aiškino, jog norint, kad panašios istorijos nebesikartotų, būtina imtis švietimo, o pats tikriausias švietimas yra meilė Dievo ir pildymas prisakymų Dievo, nes antraip norint mes pustume­si kaip warle priesz jauti, tai wis su didumu jauczio nesusiliginsime.

Anot „Saulės“, laimingiausi buvo turį darbą, sutariantys su žmona, dievobaimingai auginę vaikus, leidę juos į mokslą ir skaitę „Saulę“.

Girdi, astronomijų (čia užuomina į „Lietuvos“ leistas mokslo garsinimo knygas) ir kitokių knygų skaitymas naudos neatneša, nes jų skaitytojai klaidžioja kaip po girią ir raginta paimti šluotą tiems, kas valkiojosi su kai kuriais lietuviškais laikraščiais juos pardavinėdami ar rinko pinigus Paryžiaus parodai, atseit, žmonės ir taip žinojo, kad „Saulė“ – geriausias laikraštis ir ją skaitė [18].

Bet grįžkime prie žmogžudystės. Pirmas pranešimas spaudoje apie ją buvo lakoniškas: girdi, 1899 m. rugsėjo 24 d. Juozas Rutkauskas stovėjo daržely pas savo namą ir šnekučiavo su draugu, kai pribėgo penki vyrai, vienas jų metė kirvį ir taip pataikė J. Rutkauskui į galvą, kad jis kitą rytą mirė.

Pradžioj buvo suimti penki įtariamieji, paskui dar keli ir iš viso į kalėjimą sukišta 15. Tragedija aiškinta girtuokliavimu, girdi, visi suimtieji gėrė kiaurą dieną, ir vienas prasitaręs, kad sziadine turi buti deszru, gi auka su geriančiais nedraugavo. Kaip pagrindinis įtariamasis įvardintas Bubnys [12].

Spaudai susidomėjus, ėmė aiškėti daugiau detalių ir apie nužudymą, ir apie auką. Pasirodo, J. Rutkauskas buvo jaunas, tylus, dirbęs kasyklose, prieš metus vedęs ir spėjęs sulaukti kūdikio [16], mažame namelyje gyvenęs [25] išgerti mėgęs „Saulės“ skaitytojas ir – dzūkas iš Miroslavo parapijos [16].

Beje, teigta, kad jis priklausė „dzūkeliams“, juos užstodavo, bet peilio ar panašių įnagių į rankas neėmė [9].

Jo likimas buvo nulemtas mėnuo iki mirties, kada jo namuose vyko vestuvės. Į jas atsibastę „paprieniokai“ broliai Raulas ir Matas Bubniai susiginčijo su J. Rutkausku ir susimušė.

Kitą dieną J. Rutkauskas, kaip tada buvo priimta, suėmė R. Bubnį, bet teisėjas neiškėlė bylos ir R. Bubnys užsidegė kerštu, anot spaudos, arešto metu pasakė konstebliui J. Petersui, kad užmuš J. Rutkauską ir su „paprieniokais“ parengė sąmokslą [25].

Panašu, kad „paprieniokai“ norėjo nuslėpti savo ketinimus: vienais duomenimis jau nuo 5 val. ryto rėkavo, daužė basliais „dzūkų“ namų duris [20], kitais – kad vadovaujami Andriaus Kuro vaikštinėjo tyčiodamiesi iš „dzūkų“, kurių vadas buvo Pranas Vailionis, eidami pro jo namą šaukė: Iszeik, Dzū­kų karaliau, pakol mes pada­rysim isz tavęs deszrą [25]. Dar labiau jie įsisiautėjo po apsilankymų saliūnuose [25].

Maždaug nuo 16 val. jie ėmė sukti ratus aplink J. Rutkausko namus šūkaudami: isz Prano Vailionio bus deszru – Isz Juo­zo Snizevycziaus bus skilan­dis! – Isz Antano Zagarinsko bus pleiszkas! Ir taip – iki vakaro, žmonės bijojo iš namų išeiti [20], juolab, „paprioniokai“ gąsdindami šaudė, nors kai kurie laikraščiai teigė, jog jie buvo ginkluoti tik lazdomis ir tik R. Bubnis nešiojosi kirvį [25].

Pačios žmogžudystės versijos kiek skiriasi. Anot vienos, po septintos vakaro J. Rutkauskas išėjęs iš namų stovėjo prie vartų, vienas „paprieniokas“ užšnekino jį, o R. Bubnys ramiai užsimojo kirviu ir kirto, sutrupindamas kiaušą ir ištaškydamas smegenis ant kieme patiestų lentų ir gauja po to išsiskirstė, nesislėpdama [25].

Pagal kitą, pamatę P. Vailionį viename name, „paprieniokai“ norėjo duliu (dinamitu) namą išsprogdinti, o vėliau, pastebėję „dzūką“ A. Žagarinską užėjus pas J. Rutkauską, sustoję laukė kada šis pasirodys.

Tačiau vietoj jo išėjo šeimininkas su žmona ir jiedu šnekučiavosi palei vartelius, kai priėjęs „paprieniokas“ Jurgis Juodsnukis, pri­dėjęs kumszczią prie J. Rutkausko burnos, sušuko: Ko tu sanava bicziau (son of a bite – kalės vaike) czia stovi, tau sziąnakt bus galas!

Tas, nieko neatsakęs, grįžo į vidų ir pasakė A. Žagarinskui eiti namo, nes jam per jį dar langus išdaužys akmeninis. A. Žagarinskui nebuvo kas daryti – puolė bėgti ir jam iš paskos leidosi šeši „paprieniokai“. Tuo tarpu J. Rutkauskas su savo nuomininku Pranu Daukšiu išėjo užkabinti vartelius.

Netoli jų stoviniavo keturi „paprieniokai“, šeimininkas pamanė, kad šie atėjo pasikalbėti, bet vienas jų kirto jam kirviu. Tuo metu (o jau buvo maždaug aštunta vakaro) kitoje gatvės pusėje stovėjo bene septyni „paprieniokai“, vienas jų pasmalsavo: Kas ten pliaukszterejo? – Ogi Rutkauc­ko galva, atsakė kiti.

Gi kai, matyt, nuomininkai nešė J. Rutkausko kūną į namus, tie septyni „paprienio­kai“ ėmė į juos šaudyti [20]. Beje, teigta, kad J. Rutkauskas po smūgio neišgyveno nei 10 valandų ir nei žodžio nepratarė [9].

Kiek „paprieniokų“ buvo nužudymo vietoje – liudijimai skiriasi. Teigiama, iškart buvo suimti 11, bet du – Juozas Skučas ir Adomas Romanaitis – įrodė, kad nužudymo metu buvo kitur ir juos paleido. Tad į teisiamųjų suolą sėdo devyni.

Pirmi, anot spaudos, 1899 m. lapkritį teisti septyni: Antanas Mačiulis, 39 m., Juozas Sačinskis 21 m., Andrius Kuras 28 m., Petras Stankevičius, 21 m., Antanas Stankevičius (30 m.), Julius Stankevičius (26 m.) ir Mikas Brazauskas (34 m., vienintelis tarp visų vedęs) [25].

Pirmą dieną jie atėjo į teismą be antrankių. Tądien išklausyti liudininkai, bet visi liudijo teisiamųjų nenaudai (girdi, šie tik ir ieškojo progos užmušti kokį „dzūką“), tad kitądien kaltinamieji (išskyrus du, mažiau kaltus) atvesti surakinti.

Panašu, kad prisiekusieji (anot „Saulės“, jie posėdžiavo nuo penktadienio 18 val. iki šeštadienio 8 val. ryto [2]) išgirdo J. Rutkausko giminių reikalavimo teisiamuosius pakarti [30] – visi pripažinti kaltais pirmo laipsnio žmogžudyste (ir tai reiškė mirties bausmę pakariant) [25].

Tuo tarpu advokatai padavė apeliaciją, kurią teisėjas Heningas (Henning) priėmė, gi nuteistieji visai gynėsi esą nekalti. Kai šerifas gabeno juos į kalėjimą, kažkuris riktelėjo: gali mane pakart, nes mes esame suwisai nekaltais.

Kiti teigė, jog tą dieną buvo visiškai girti ir nieko nežinojo apie žmogžudystę [2]. Tačiau 1900-jų pradžioje įvykęs brolių Bubnių irgi baigėsi tokių pat nuosprendžiu, ir jie taipogi padavė apeliaciją [18] (tiesa, vėliau spauda minėjo tik vieną brolį – Raulą).

Beje, kiti gaujos nariai stengėsi pagelbėti bendrams: teismui išleista daugiau kaip 800 dol., bet apeliacija jiems kėlė rūpestį – spėliota, kad gali neužtekti ir 1 000 dol. Be to, sklido gandas, kad draugijos narių pinigai baigėsi, tad ketino rinkti aukas.

Maža to, nuteistųjų pusėn stojo „Saulė“, teigusi, kad kitos tautos tokiu atveju rūpintųsi padėti saviems, idant atgint no baisaus korimo. Tegul jau pakartu didžiause kaltininką, kuris uždawi smertelna ipa nes ne wisus [17] ir raginusi aukoti pinigus advokatų samdymui.

Dar ji pagarsino, kad Minersvilyje įvyko mitingas, skirtas bylinėjimuisi reikalingų 1 500 dol. surinkimui, bet veikiai 1899 m. gruodžio 23 d. laikraštyje „Viltis“ pasirodė Minersvilio lietuvių protestas prieš p. Boczkauską ir nedorą laikrasztį „Saulė“, kur teigta, kad nieko panašaus nebuvo [27].

O dar, kadangi į kalėjimą lankytojai neleisti, tai bendrai palaikyti nuteistųjų dvasią siuntė maldaknyges ir rožančius. Tik ne visiems tai padėjo: skelbta, vienas iš Stankevičių išprotėjo ir be perstojo šaukė, kad velnias ateina su virve jį karti [10].

Pirmosios nuteistųjų grupės apeliacija svarstyta 1900 m. gegužę. Panašu, teismas buvo nelengvu išbandymu prisiekusiems, nes vienas paaimanavo tikįs, jog daugiau su panašiomis bylomis neteks turėti reikalų, o trys pasisakė už mirties bausmę pakariant.

Tačiau galutinis jų sprendimas buvo toks: „papreniokų karalius“ Andrius Kuras pripažintas kaltu dėl antro laipsnio žmogžudystės, o kiti – Antanas Mačiulis, Petras, Jonas ir Antanas Stankevičiai, Mikas Brazauskas ir Juozas Šušinskas – trečio laipsnio.

Anot „Saulės“, visų veiduose matėsi didelis neramumas isz priežasties ilgo sėdėjimo kalejime. Mat, už antro laipsnio žmogžudystę duodavo ne daugiau nei 20 metų kalėjimo, už trečio – 1 000 dol. baudą ir ne daugiau 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo.

Tiesa, teisėjas galėjo skirti ir mažesnes bausmes, bet, panašu, kad nemažai išeivių tikėjosi geresnės baigmės, net išlaisvinimo.

Tačiau „Saulė“ ragino susitaikyti, girdi, nuteistieji bent jau gyvi liks ir garbino advokatus Brumą (Brumm), Knitlą (Knittle) ir Bechtelį (Bechtel), žadėjusius pasirūpinti nauju teismu: tegul buna garbe tiems adwokatam kurie gine muso tautieczius no gediwos smerties, kuri nužemintu daug warda wisu Lietuwiu Amerike.

Ant galo prisimena ir tas, jog tiejei nedorėlei, ka jau buwo isz laik nusukę wirweles del tuju nelaimingu, tai tegul gi dabar patis ant tuju wirwelu pasitempė, o po draug ir tie­jei ižduotojei, ka patalpino prisiunstus protestus ant p. Boczkausko, kaipo apgintojaus ne­laimingu [15].

Kas liečia Raulą Bubnė, tai 1900 m. liepos 2 d. teisėjas Maras (Marr) pripažino jį kaltu pirmo laipsnio žmogžudyste ir nuteisė pakarti mirti per pakorimą už kaklo, kabos lig smertej ir tegul wisogalis Diewas susimili ant tawo duszios [3] (anot amžininkų, R. Bubnys teisėją išklausė pakajingai be jokio nusiminimo ženklo, tik kada vertėjas baigė versti, jo lūpos sujudėjo, lyg būtų isztaręs du ar tris žodžius, bet šalia stovėjęs vertėjas neišgirdo; jo bausmės datą turėjo nustatyti gubernatorius Stone),

Beje, nubaustieji ketino darsyk apskusti nuosprendį, nes, girdi, tūli liudininkai priesz juos neteisingai liudijo [31], bet ar tęsėjo – nežinia, gi kas liečia bausmes, tai laikraščiai minėjo, kokią gavo A. Kuras, bet – vis skirtingai.

Visi sutarė, kad jis buvo pripažintas kaltu dėl antro laipsnio žmogžudystės, bet, anot „Vilties“, buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos [31], pagal „Vienybę lietuvininkų“ – 20 metų [22], „Saulę“ – dešimt [3], o „Tėvynė“ – šešis [14].

Kokių bausmių sulaukė kiti – nežinia, bet, matyt, nelabai didelių, nes, panašu, kad aštuoni nubaustieji, laikyti Pottsvilės kalėjime, išėjo į laisvę 1903 m., kartodami, kad nekalti, girdi, aplin­kui būdami, nematė, kas nužudė, net tvirtino, jog ir kaltintojai po laiko pripažino klydę.

Palikdami kalėjimą, jie dėkojo visiems, kas tą laiką jų dvasią gaivino, siųsdami laikraščius bei knygas, pridėdami, kad daug aukų atsiuntė „Vienybė lietuvininkų“ bei „Lietuva“, o jie iš gautų 128 knygų (kurių dėka jiems laikas pasitrumpino ir protas labiau išsilavino) įsteigė kalėjime lietuvišką biblioteką, paliktą kitiems kaliniams lietuviams [1].

Kas liečia padėtį angliakasių gyvenvietėse, tai, regis, mažai kas pakito. Dar teismo metu skelbta, jog vietos valdžia bijojo, kad žmogžudysčių tik daugės, 1899-jų pabaigoje Mahanoj Sity lietuvio saliūne kilo ginčas tarp emigrantų, į darbą buvo paleisti peiliai ir du liko sunkiai sužeisti į pilvą, trečiam supjaustė rankas, ir, anot spaudos, tai buvo beveik kasdienė istorija, žmonės naktimis bijojo išeiti laukan, nes nežinojo, kas bus kita auka [25].

Ir kad ne veltui, patvirtina vos keturis mėnesius JAV tepabuvusio ir Lietuvoje žmoną su vaikais palikusio Vinco Stankevičius (kitais duomenimis – Vinco Šimkevičiaus) nužudymas Šenandoa. 1900 m. liepos 24 d. Anot amžininkų, jis su nuomotoju Miku Flarijonu nuėjo pas Joną Gaubą paklausti, ar koks angliakasys neduotų jam darbo.

Nežinia, kokio atsako sulaukė, bet vėliau prisėdo prie čia jau alų gėrusių kelių vyrų ir maukė nesivaržydami, kol kažkoks sugėrovas užsipuolė V. Stankevičių, kad tas Lietuvoje pavogė jo tėvo arklį, o tada ir kiti puolė apkaltintąjį mušti.

M. Flarijonas spėjo pabėgti, o sumuštą V. Stankevičių, kai jau tas neteko sąmonės, išnešę numetė nuo laiptų iš maždaug trijų metrų aukščio. Matyt, nuo smūgio jis atgavo sąmonę ir pratarė: „Už ką jus mane mušat?“.

Išgirdęs vienas iš mušeikų riktelėjo: Ar da tu gyvas, ir vėl visi puolė mušti, spardyti ir trankyti kas ką nučiupę (kitą dieną teisme išmatavo vieną lazdą, kuria vargšą daužė – ji buvo pusket­virtos pėdos ilgio ir storio 4 colius dijametre (skersakisztej).

Anot amžininkų, V. Stankevičius buvo baisiai sumusztas: smegenys isztiszkę, kojos sulaužytos, mėsos kaip taukine sugrustos, ir ryte, apie 6 val., mirė.

Iškart buvo suimti aštuoni sadistai: Jonas Gaubas, Juozas Balinskas, Tamas Kananevičius, Aleksandras Damanavičius, Mikas Maletskis, Jonas Beičas, Juozas Bielišuka ir Gable Elego, bet visi purtėsi kaltės ir vertė ant pabėgusių, bet policijos nerastų bendrų: Juozo ir Andriaus Malakausko, Vinco Kazlausko bei Peter Ruskey [13].

Šenandoa tarp gyventojų kilo sumaištis, o policija ieškojo žudikų (lietuvių spauda žinias ėmė iš vietos laikraščio „Chronicle“, įskaitant ir pavardžių pateikimą) [32].

Beje, ne visoms gaujų aukoms pavykdavo sulaukti teisingumo. Taip 1898 m. rudenį vyko Juozo Račkausko ir septynių jo sėbrų teismas dėl A. Ragelio iš Mil Kryko nužudymo. Prisiekusieji kaltinamąjį pripažino nekaltu, nes, girdi, nužudė gindamasis ir pats buvo supjaustytas.

Visi kaltinamieji buvo paleisti ir lietuvių spauda garsino, jog vietinė valdžia nenorėjo kištis į ateivių reikalus ir žudikus paleido, kad galėtų purvais drėbti ant ateivių už negerus jų pasielgimus. Vi­sai kitokia prova butu buvusi, jeigu Raczkauckas butų kokį angliką nudūręs [5].

Tiek būtų kruvinos grinorių kronikos iki 1904 m. Bet jos puslapiai pildėsi ir vėlesniais metais.

Bet tai jau kita istorija.

Šaltiniai ir literatūra

1. Atsišaukimas. Lietuva. 1903, lapkričio 13.
2. Begis provos terp Dzūku o Paprenioku. Saulė. 1899, lapkričio 28.
3. Bubnis apsodintas am pakorimo. Saulė. 1900, liepos 3.
4. Gromatos prisiunstos. Saulė. 1896, gruodžio 4.
5. Isz Amerikos. Vienybė lietuvninkų. 1898, spalio 6.
6. Isz lietuviszku dirvu Amerikoje. Vienybė lietuvninku. 1891, vasario 18.
7. Isz lietuviszkų dirvu Amerikoje. Vienybė lietuvninkų. 1895, vasario 27.
8. Isz lietuviszkų dirvų Amerikoje. Vienybė lietuvninkų. 1898, gegužės 11.
9. Isz lietuviszku dirvu Amerikoje. Vienybė lietuvninkų. 1899, spalio 11.
10. Isz lietuviszku dirvu Amerikoje. Vienybė lietuvninkų. 1899, gruodžio 20.
11. Isz Senandorio. Saulė. 1896, balandžio 16.
12. Isz Szenadorio. Viltis. 1899, rugsėjo 30.
13. Isz Szenadorio. Viltis. 1900, liepos 28.
14. Isztarmė. Tėvynė. 1900, liepos 14.
15. Kalti už žudinsta Juozo Rutkaucko. Saulė. 1900, gegužės 29.
16. Kas girdėt. Saulė. 1899, rugsėjo 29.
17. Kas girdėt. Saulė. 1899, gruodžio 5.
18. Kas girdėt. Saulė. 1900, sausio 5.
19. KAUPAS, Antanas. Laiškai iš Amerikos. VI. Naujų santaika įtekmė. Seni papročiai. Ydos. Prasižengimai. Vilniaus žinios. 1909, gegužės 3.
20. Korespondencijo Viltis. 1899, spalio 14.
21. Myris lietuvio ant kartuvių. Vienybė lietuvninkų. 1897, liepos 28.
22. Nubausti. Vienybė lietuvninkų. 1900, nr. 23
23. Nusūdyti lietuviai. Lietuva. 1899, gruodžio 8.
24. Palicmonas Lietuvis, Ka­zimieras Andriuszis, liauperių mirtinai sužeistas. Katalikas. 1900, rugsėjo 13.
25. „Pennsylvanijoj terrorizmas: atgaivinimas „Mollie Maguireism’o.“ Viltis. 1899, gruodžio 4.
26. Pripažintas už kaltą. Katalikas. 1899, sausio 19.
27. Protestas Priesz p. Boczkauską ir nedorą laikrasztį ,,Saulė“. Viltis. 1899, gruodžio 23.
28. [Redakcinė skiltis]. Darbininkų vienybė. 1899, sausio 6.
29. [Redakcijos skiltis]. Viltis. 1899, gruodžio 16.
30. Wm Penn žmogžudystes prova. Viltis. 1899, lapkričio 25.
31. Penn prova. Viltis. 1900, birželio 2.
32. Žudinsta Szenandori. Saulė. 1900, liepos 27.

Autorius yra Vilniaus universiteto Knygotyros, mediotyros ir leidybos tyrimų katedros profesorius, daktaras