R. Misiūnas. Kruvina grinorių kronika (I)

Antroje XIX a. pusėje pakilusi masinės emigracijos į JAV banga iš Rytų Europos iki I pasaulinio karo nunešė tūkstančių tūkstančius lietuvių. Per pirmus šios emigracijos dešimtmečius, maždaug iki 1904 m. lietuviai, praminti „grinoriais“ (nuo angliško žodžio „green“ – žalias) sukūrė savitą pasaulį, kur susimaišė iš Lietuvos atsineštos tradicijos ir perimti vietiniai papročiai.

JAV, kaip mėgo sakyti grinoriai, buvo „laisva kantrė“. Bet ne vienas lietuvis tą laisvę suprato ir kaip įstatymų nepaisymą, netgi galimybę atimti kito gyvybe. Tiesa, jei kalbėti apie žmogžudystes, lietuviai, amžininko kun. Antano Kaupo tvirtinimu, jomis nepasižymėjo, o jei jau pasitaikydavo, tai daugeliu atveju dėl girtavimo, pykčių, gi iš anksto suplanuotų buvo vos kelios ir tai vis dėl moterų kaltės, įkalbėjusių meilužius nužudyti jų vyrus [23].

Deja, kai kurie atvejai patekdavo į amerikiečių spaudą (pavyzdžiui, 1891 m. pradžioje Šenadorio amerikiečių spauda garsino, kad suimti penki žmogžudžiai, juos vadino lenkais, bet amžininkai iš pavardžių spėjo, jog tai lietuviai [11]) ir gal išeiviams telikdavo guostis, kad lietuviai žudikai – lašas jūroje (1900 m. „Katalikas“ skelbė, jog tais metais JAV kas naktį gyvybės netekdavo mažiausiai aštuoni žmonės, per metus – apie 10 000, ir tai buvo tik tie atvejai, apie kuriuos buvo pranešta.

Skaičiuota, kad 50 minučių buvo nužudomas žmogus ir Čikagoje leistas „Katalikas“, įvardinęs, kad Niujorke per metus buvo nužudoma 500, Bostone – 348, Niu Orleane – 215, ramino vietos lietuvius, kad Čikaga su 220 nužudymų buvo gan tylus miestas, dar pridėdamas, kad 1899 m. čia plėšikai nušovė 70 žmonių, 17 buvo nužudyti kitaip, 12 – lovose, o devyni – nunuodyti [32]).

Bet apie viską iš eilės. Kada nužudytas pirmas lietuvis – nežinia, bet išeivių spaudoje pirmą pranešimą žmogžudystę kol kas pavyko rasti 1892 m. „Vienybėje lietuvninkų“, pagarsinusioje, jog Bostone buvo suimti Jonas Kaspera ir Teofilis Semskis, lapkričio 17 d nužudę Igną Valaištą (šis, girdi, Lietuvoje buvo šlėkta ir laikė palivarkus, o JAV nenorėjo dirbti ir leido laiką saliūnuose, prie vieno jų durų ir rado mirtį [13]).

1893 m. kovą Skrantone, Pensilvanijoje [Skrantonas – miestas Jungtinėse Amerikos Valstijose, šiaurės rytų Pensilvanijoje] už 24-čio Juozo Tamulino nužudymą suimti Juozas Jurkša ir Andrius Laukaitis [14].

Kas tapo J. Tamulino nužudymo priežastimi – nežinia, bet I. Valaištos – akivaizdu, kad kun, A. Kaupo minėtas girtuokliavimas, nuvaręs į kapus ne vieną išeivį. Taip 1899 m. Juozas Balnius, Pranas Jonšikis ir Juozas Čerškus pasilinksminę vestuvėse nutarė, kad maža ir patraukė į V. Mokaičio saliūną, kur kažko nepasidalino ir išvirto į gatvę aiškintis santykius. „Laimėtoju“ išėjo milžiniško ūgio J. Balnius, taip pasišvaistęs peiliu, kad J. Čerskų gydytojai dar turėjo vilties ištraukti, o P. Joniškio neapsiėmė net mėginti [9].

Vestuvės, kaip dar matysime, išeivijoje buvo padidintos rizikos zona, kur dažnai liejosi kraujas ir netekta gyvybės, net jei šeimininkas ir nebuvo girtuoklis, kaip Juozas Puleikis iš Voterberio, Konektikuto valstijos. 1896 m. jo namuose buvo vestuvės, aišku, su gėrimais, ir, kaip buvo įprasta, prisistatė kažkoks latras girtas, ėmė šaudyti iš revolverio ir tyčia ar ne pataikė J. Puleikiui į krūtinę. Vargšas mirė pasikankinęs dešimt valandų, gi žudikas pabėgo [15].

Keliais metais anksčiau – 1890 m. – Šenandoa, Pensilvanijos valstijoje, vestuvininkai nurideno atsargai alus statinaitę į rūsį ir paliko ją ten gyvenusio kažkokio maždaug 60-čio vyriškio bei jo žmonos priežiūrai, o kai kažkas iš vestuvininkų užsimanė ją išsinešti, žmona nedavė be vestuvių randitojo žinios.

Ištroškusieji ėmė ją tampyti, o vyras pašoko iš lovos ginti sutuoktinės, bet vestuvininkai ištempė jį laukan, kur kažkoks Žukauckinas, partrenkęs jį ant žemės, keliais sutryniojo vyriškio krūtinę ir tas po kelių dienų ligoninėje mirė. Keli vestuvininkai, įskaitant Žukauckiną buvo suimti (anot amžininkų, šis neretai, ypač vakarais, patykojęs atimdavo iš praeivių jų nešamus svaigalus) [24].

Girtuokliavimas 1898 m. pražudė ir skrantonietį Povilą Stravinską. Gavęs algą jis sutvarkė mieste kažkokius reikalus ir, užslinkus nakčiai, užsuko į saliūną, kur stovint prie baro kažkas, užpykęs ant šeimininko, metė per langą akmenį ir pataikė P. Stravinskui į galvą, ir šis po poros savaičių ligoninėje išleido paskutinį kvapą [18].

1900 m. po pasisėdėjimo saliūne Dureja mieste, Pensilvanijos valstyjije, 27-tis kalnakasys Mikolas Viba (Wilba) rastas kraujo klane su 14 žaizdų ir nukirstais mažuoju bei didžiuoju pirštais.

Amžininkai, spėjo, tai suimtų jo sugėrovų Martino Krikščiūno ir Mikolo Tabučio darbas, nes girti susimušė. Anot jų, gydytojai turėjo viltį išgyti sužalotąjį [3], bet ar tęsėjo – nežinia, greičiausiai, kad vargu.

1904 m. Šenandoa mieste, Pensilvanijos valstijoje, Juozą Vabalą dėl kažko susiginčijus papjovė sugėrovas Ignas Jurčikonis vietos Labučio saliūne. Ir taip ūmai brūkštelėjo per kaklo gyslas, kad saliūninkas tepamatė, kaip iš aukos trykštelėjo kraujas lyg iš metėlio. Jis spėjo pagauti sprunkantį I. Jurčikonį ir laikė, kol atbėgo policininkas. O J. Vabalas mirė po kelių valandų ir, anot amžininkų, dar spėjo atleisti žudikui [31].

Bet ir saliūnininkų gyvenimas buvo rizikingas. Taip Pitsone, Pesilvanijoje, 1897 m. vasario 16 Mikas Grablikas, išvažiuodamas į vestuves, paliko pusbrolį Joną Grabliką pastovėti saliūne už baro. Grįžęs vėlai vakare rado pusbrolį girtą ir besivaidijantį su klientais. Nusprendęs, kad pusbrolis kalčiausias, nuvedė jį į antrą aukštą ir, liepęs miegoti, grįžo į saliūną.

Kai jį uždaręs norėjo eiti gulti ir žengė viršun, Jonas, patykojęs, dūrė peiliui ir, išbėgęs laukan, pasislėpė. Į Miko Grabliko riksmus subėgo namiškiai, bet žaizda pasirodė mirtina ir sužeistasis mirė, gi Joną Grabliką rado ir suėmė [16].

Girtuokliavimas 1895 m. įvardintas ir, kaip spėjama Vilks Baryje, Pensilvanijos valstijoje, gyvenusio, pagarsėjusio vietos girtuoklio ir pirmos gildijos peštuko Tumosos priežastis. Spėta, jis nušautas L. Vitoskio, pas kurį gyveno, namuose, nes aplinkiniai girdėjo juose vidunaktį riksmą ir šūvį, todėl visus namo gyventojus – vyrus policija suėmė vykstant tyrimui. Iš aukos kūno išimtos penkios kulkos: dvi iš krūtinės, dvi – pečių ir viena – kojos. Kitą dieną rastas ant geležinkelio nužudytas lenkas Endriu Egelioras (Andrew Egelior), kalbėta, jį nužudė tie patys, ką ir Tumosą, nes buvo jo nužudymo liudininkas [7].

Be vestuvių buvo ir daugiau liūdnai pasibaigdavusių švenčių. Pavyzdžiui, 1900 m. Pitstone, Pensilvanijoje, pirmą Velykų dieną S. Kriskus ir M. Navickas gėrė per dieną, kol susimušė. M. Navickas kažkokia geležimi kirto sugėrovui per galvą ir šis po penkių dienų mirė [20].

Tas pat pasakytina ir apie krikštynas. Taip 1900 m. rugsėjo 2 d. Vusteryje, Masačusetso valstijoje, pas tamsūną lietuvį vyko krikštynos, kur parūpinta 19 bertainių alaus, o kur dar degtinė ir vynas. Nenuostabu, kad prasidėjo muštynės. Vieną smarkiai primuštą svečią (JAV pasivadinusį Maiku Smisu (Miku Smith) ir turėjusį žmoną su trim vaikais) išmetė laukan, manydami, kad negyvas, bet tas, įkvėpęs šviežio oro, ėmė spardytis ir keltis, tada jam sudaužė galvą.

Policija, radusi nelaimėlį dar vos gyvą, pamanė, jog girtas ir nugabeno į lakopą, bet ten apsižiūrėję pašaukė gydytoją. Tas pasakė, jog kalinys nori miego; po dviejų valandų pašaukė kitą ir šis nustatė, kad nelaimėliui liko porą valandų gyventi. Policija skubiai nugabeno jį į ligoninę, kur nelaimėlis 6 val. ryte ir atidavė Dievui sielą. Žudikus Tamą Rubiką ir Antaną Vakelį (Washcliell) pagavo, vieną Vusteryje, kitą – jau net Brukline [21].

1902 m. vasarą per krikštynas pas Praną Jonikį šeimininkas, susiginčijęs su tarp svečių buvusiu Andriu Stumbraucku, paleido į jį penkias kulkas. Trys šūviai buvo mirtini ir A. Stumbrauckas po poros valandų mirė.

Žudiką suėmė, kartu – ir Antaną Kasperavičių, žuvusiojo švogerį, nes jis atėmė iš P. Jonikio revolverį, smogė jam juo per galvą ir įsidėjo į kišenę, o kai policija rado, tai negalėjo iškart išsiteisinti. 38 metų A. Stumbrauckas buvo iš Suvalkų gubernijos, JAV gyveno aštuonis metus, paliko žmoną ir tris vaikus [1].

1901 m. Skrantono gyventojas Juozas Bunevyčius, jau antrąsyk atvykęs į JAV, palikęs šeimą Lietuvoje, sykį prisigėrė, ir, ieškodamas daugiau, nuėjo pas kažkokį Kastantinavičių. Buvo jau vėlu ir jie susibarė, Kastantinavičius taip kirto kumščiu Bunevičiui į galvą, kad tas krito negyvas. Žudikas, pamatęs, kad blogai, išmetė lavoną laukan, o pats pabėgęs slapstėsi [22].

Mil Krike, Pensilvanijoje, buvusiame Juozo Markevičiaus saliūne 1898 m. rugpjūčio 14 d. užsibaigė lietuvių mūšis dėl merginos. Ši pažadėjo tekėti už vieno, bet paskui susižadėjo su kitu. Šiam atėjus į saliūną, ten pasirodė ir atstumtasis su draugais, ir ėmė kabinėtis prie jaunikio, bet buvo išmestas laukan, kur nuo žodžių pereita prie veiksmu.

Konkrečiai, susiėmus Juozas Račkauskas šmaukštelėjo peiliu per Antano Ragelio papilvę ir šis po 10 minučių numirė. Jo gelbėti puolę Jurgis Gataveckas ir Jonas Jančiukas mėgino atimti peilį iš J. Račkausko, bet tas kelis kartus smogė J. Gataveckui į pilvą ir šis ryte mirė Vilks Bario ligoninėje. Joną Jančiuką sunkiai sužeidė į rankas ir kulšį, ir spėta, neišgyvens [2].

Šį atvejį galima priskirti ir tų, kurių priežastimi būdavo moterys. Beje, anot spaudos, Pensilvanijos mieste Vilks Bare tą buvo galima pasakyti apie 99 žmogžudystės iš 100. Kaip pavyzdys pateikta 30-čio angliakasio Andriaus Jakščio ir jo 21-rių žmonos Onos istorija.

Šeima priimdavo nuomininkus, ir tarp jų buvęs Antanas Žemaitis susimetė su šeimininke. Likus dviem savaitėms iki A. Jakščio nužudymo jis buvo suimtas žmonai pasiskundus, kad ją sumušė, gi vyras prasitarė merui jaučiąs, kad žmona ketina jį nužudyti. Tačiau istorija buvo tyliai numarinta.

Žūties dieną 6 val. ryto A. Jakštys su žmonos meilužiu ir šio broliu V. Žemaičiu išėjo į darbą. Paskutinysis apie 18 val. grįžo namo, o A. Žemaitis, radęs progą, suvarė į A. Jakštį keturias kulkas, užvertė jo kūną dideliais anglies gabalais ir kai apie 21 val. A. Jakštį atvežė namo, pagarsino, kad šį užmušė užvirtusios anglys. Kūną nuplovus jis vėl aprengtas tais pačiais rūbais, kuriuos vilkėjo žūties akimirką, nes žmona teisinosi neturinti pinigų naujiems, gi iš tikro – kad niekas nematytų kūno.

Tačiau graboriui Sienievičiui kilo tam tikri įtarimai ir jis pasidalino jais su meru bei policijos viršininku, vėliau atsivedė gydytoją Varnagirį ir šis rado tris šūvio žaizdas bei dar vieną kulką krūtinėje. Nieko nepasakęs namiškiams, graborius pranešė policijai ir ši suėmė našlę bei A. Žemaitį, gi kitus nuomininkus sukišo į kalėjimą, kad turėtų liudininkus [8]. 1896 m. vasarį A. Žemaitis pripažintas kaltu dėl pirmo laipsnio žmogžudystės ir nuteistas pakarti [5].

1904 m. pagarsėjo save Linču (Lynch) vadinęs Jurgis Baltuškevičius. Anot amžininkų, nuo seno nesutaręs su žmona ir mėnesį prasėdėjęs be darbo kovo 2 d. gavo kažkokį nuo anksčiau priklausiusį mokestį ir, grįžęs namo, norėjo prisigerinti žmonai – ta darbavosi prie krosnies ir jis, priėjęs, mėgino padėti pamaišyti puodą su virtais kopūstais. Bet žmona užpyko ir pastūmė vyrą, o tas, nieko nepasakęs, trenkė durimis ir ėjo iš saliūno į sąliūną, kol, nusipirkęs revolverį, vakare grįžo.

Tačiau namie rado tik šešis vaikus, žmona ir dar vienas sūnus buvo kažkur išėję. J. Baltuškevičius vėl patraukė klajoti, o kai darsyk grįžo, užtiko žmoną bei porą vaikų ant viršaus ir šovė jai į nugarą. Matyt, nepataikė, nes išsigandusi žmona puolė laukan, bet vyras antru šūviu patiesė ją.

Tačiau jam buvo maža – šovė dar penkis kartus, bet pataikė tik dukart, maža to, dar peršovė sau ranką. Kai vyras atsidūrė teisme, žmona dar buvo gyva, bet gydytojai, atmindami, kad abi kulkos pateko į plaučius, negalėjo žadėti, kad liks gyva [29]. Ir neklydo – vasarą J. Baltuškevičius Potsvilio teisme buvo pripažintas kaltu dėl pirmo laipsnio žmogžudystės ir nuteistas pakarti [30].

Kažkoks 36 metų lietuvis 1900 m. Cincinatyje nužudė 26 metų žmoną ir du vaikus – penkių metų ir 10 mėnesių. Mažylį pakišo po krosnimi, o antrą su žmona užvertė baldais ir padegė, ketindamas ir pats susideginti, bet kažkokia moteris, pajutusi kažką negero ir, negalėdama išlaužti durų, pranešė policijai. Ši įsiveržė vidun, numalšino ugnį ir žmoną rado dar gyvą, net ši galėjo kalbėti ir mirė po šešių valandų. Vyras teisme pripažino kaltę ir prašė mirties bausmės, bet jo likimas nežinomas, juoba, gydytojai teigė, kad jam buvo pasimaišęs protas dėl to, kad du mėnesius sėdėjo be darbo, o ir žmona nenorėjo su juo gyventi [10].

Kas liečia kitus žmogžudysčių motyvus, tai neišvengta ir žudynių iš keršto dėl apgavysčių. Taip 1895 m. Niujorke kepyklos bendrasavininkas vokietis Balencieferis (Balenziefer) nusuko nuo Teopilo Tuckevičiaus kelis šimtus dolerių ir apgautasis, susitikęs su skriaudėju pas notarą, dviem revolverio šūviais paklojo jį. Notaro laimei, jis greitai sureagavo ir atėmė iš T. Tuckevičiaus ginklą – mat, suėmus lietuvį, iš pas jį rastų laiškų paaiškėjo, kad norėjo ir notarą nušauti, ir pats nusišauti [7].

Žudyta ir dėl skolų, taip 1898 m. Vusteryje, Masačusetso valstijoje kažkoks Krasnauskas užmušė Albiną Matulevičių, pas kurį ilgai nuomojosi kampą, bet nemokėjo. Šeimininkas pradėjo prašyti pinigų, abu susipyko ir Krasnauskas išsikėlė kitur. A. Matulevičius, norėdamas nors kiek atgauti, nuėjo pas Krasnauską, o tas gėrė su draugais ir su jais, A. Matulevičiui paprašius pinigų, taip jį primušė, kad vargšas po 30 valandų mirė ligoninėje [19].

Žudyta ir paprasčiausiai susipykus, kaip 1898 m. nutiko Braunsvilyje, Pensilvanijoje kur Velykų naktį susimušė broliai Andrius ir Juozapas Urbonai, pradžioj – Juozo namuose, vėliau išėjo į lauką toliau aiškintis santykių ir kai šeimininko žmona, pasigedusi vyro, išėjo į kiemą, rado jį perskelta galva.

Žudikas pabėgo, bet našlė, apsilankiusi Skrantone pas brolį salūnininką Juozą Bilskį, atpažino jį ir šį suėmė [6]. 1896 m. matyt, irgi pykčio vedinas kažkoks lietuvis naktį tykojo savo tautiečio, bet tamsoje sumaišė su amerikiečiu ir užmušė jį [28].

Žmogžudystėmis pasibaigdavo ir mėginimai apiplėšti. Taip Čikagoje senmergė Katarina Baublaitė pragyvendavo iš nuomos ir dar sutaupė apie 200 dol., bet 1897 m. gegužės 24 d. rytą iš naktinės pamainos fabrike grįžę nuomininkai rado ją ant lovos pasmaugtą (virvė tiek buvo užveržta, kad įsipjovė į odą), o pinigus – išneštus. Policija išsiaiškino, kad vėlai vakare pas ją lankėsi iš Waukegan, Ill. atvažiavę Jonas Atkočaitis ir Mykolas Remeikis, norėjo gauti nakvynę, bet radę Baublaitę miegančią nežadino ir išėjo pas kitą lietuvį. Juos suėmė, bet taip ir liko neaišku, ar jie kalti [24].

Pasitaikė ir žmogžudysčių darbo vietose, bent jau žinoma apie tokius nutikimus kasyklose, kur ne vienas lietuvis ir taip padėjo galvą avarijų metu. Sakysim, 1898 m. vasarį Pittston, Pa. kasyklose nežinia kodėl nušautas Selvestras Domikis [17]. Būta ir paslaptingų aukų streikų metu, kaip nutiko su Juozu Matulaičių 1894 m. Marche, Ark. Prasidėjus streikui jis apsiėmė saugoti kažkokių kompanijų tiltus, kad jų nepadegtų, tam reikalui pasiskolinęs iš pažįstamo Lukoševičiaus šautuvą. Vieną rytą jį rado po tiltu negyvą. Iš sudaužytos galvos spėta, jog jį užmušė streikuotojai. Kompanija laidotuvėms nupirko karstą, o Lukoševičiui sumokėjo už šautuvą [4].

Dauguma šių žmogžudysčių išaiškintos, kaip sakoma, karštomis pėdomis, bet būta ir išimčių. Taip 1896 m. Skrantone, Pensilvanijoje po geležinkelio tiltu rastas Juozo Mickaus (kitais duomenimis, Jono Misevičiaus) kūnas, policija kaip įtariamuosius suėmė du lietuvius, bet turėjo paleisti neradusi liudininkų. Prireikė keturių metų, kol į teismo suolą sėdo Simas Norušis, įskustas Antano Mieškausko.

Pasirodo, S. Norušis su velioniu gėrė jo mirties naktį, o nužudęs nubogino po tiltu, kad atrodytų, jog suvažinėjo traukinys [25]. Anot „Record Wilkes-Barre“, buvo ir daugiau liudininkų: Juozas Lazauskas ir Andr. Gordon prisiekė matę nužudymą, bet anksčiau tylėjo, nes buvo S. Narušio draugai [26].

Kiek trumpiau bėgiojo savo Rodžeriu (Roger) vadinęs Augustas Ražaitis. Jis 1891 m. pavasarį dirbo prie plytų Heverstro (Havestrow N.Y.) [miestas Roklando grafystėje, Niujorke, – Alkas.lt] ir gyveno pas lietuvę. Pasigėręs sykį sumušė šeimininkę ir buvo suimtas, gavo 15 dol. baudą, o kai išėjo iš kalėjimo, pareikalavo jos grąžinti jam išlaidas. Ši nesutiko ir A. Ražaitis smogė jai per galvą lazda, moteris po valandos mirė, o žudikas pabėgo. Įkliuvo po metų, bet – skandalingai.

Metų pabaigoje jis, drūtas vyras, apsigyveno Skrantone tarp lietuvių, kur per trumpą laiką surinko būrį panašių į save. Jie nedirbo, gyveno iš vagysčių bei pinigų atiminėjimo iš kasyklose dirbusių lietuvių, o šie bijojo pasiskųsti policijai.

Pasakota, algų dienomis A. Ražaitis vaikščiojo po lietuvių namus, atiminėdamas pinigus, o jei kas neduodavo – baisiai sumušdavo. Taipogi nugėdydavo moteris, o jei vyras ar tėvas užstodavo, tai drąsuolį ryte rasdavo patvory suskaldyta galva.

Viskas baigėsi užpuolus Juozą Maglinską, kurio namus A. Ražaitis su sėbrais vieną savaitgalio vakarą apstojo ir šaukė jį išeiti, nes norėjo užmušti. J. Maglinskas pasislėpė rūsyje, o A. Ražaičio gauja, vis garsiau šaukdama, pažadino kaimynus ir tie subėgo žiūrėti, kas dedasi. Tačiau A. Ražaitis nieko nepaisydamas kumščio smūgiu išlaužė duris ir, įsiveržęs į tamsų kambarį, daužė kur pataikė su lazda.

Išsigandęs J. Maglinskas išbėgo į kiemą, o A. Ražaitis pasivijo ir visiems matant smogė geležine štanga. Paskui jis pabėgo, bet policija pagavo kelis jo bendrus. J. Maglinskas mėnesį buvo tarp gyvybės ir mirties, bet pasveiko ir kovą jau vaikštinėjo, tvirtindamas, kad A. Ražaitis ar kažkas kitas išėmė iš jo kišenės 25 dol. tuomet, kai buvo permuštas ant žemės [12].

Panašu, kad bausmės už tokias buitines žmogžudystes (išskyrus minėtas suplanuotas žmogžudystes, kurias teisėsauga įvardindavo kaip pirmojo laipsnio žmogžudystes) labai nesikandžiojo, sakysim, kažkokį Naviką nužudęs J. Žukauskinas atkalėjo tris su puse metų ir 1894 m. išėjo į laisvę. Tiesa, neilgam: mat, su M. Vyšniausku ir Andriumi Skrobluku pavogė iš saliūninko Strioko statinaitę porterio, iš jo sūnaus bei nuomininko Abromaičio – koltus, duonos kepalą, virtos mėsos už dolerį ir surengė puotą pas J. Maziliauską, kur juos kitą dieną policija visus ir susėmė [33].

Bet kai kuriems žudikams teko už atimtą gyvybę atiduoti ir savąją…

Šaltiniai: