I dalis čia;
II dalis čia;
III dalis čia.
Daug įdomių žinių apie Tauro apygardos Vytauto rinktinės veiklą galima sužinoti iš Juliaus Mielkaus užrašytų prisiminimų. Jis pasakoja: „Kovo 16 dieną Klevas mums pranešė, kad jis susitarė su Būdviečio klebonu dėl velykinės išpažinties.
Mes turėjom nuvykti netoli Būdviečio pas žmogų, kuris prižadėjo į savo namus atvežti kleboną. Numatytoje vietoje susirinkome septyniolika vyrų, iš kurių penki išėjo į namus, nes buvo iš gretimo kaimo, o dvylika likome.
Ryte atsikėlę nusiprausėme; sustatėme ginklus į kampą ir pasiruošėme šventoms apeigoms. Netrukus atvažiavo klebonas, išklausė išpažinčių, suteikė šv. Komuniją ir išvažiavo, o mes sėdome prie pusryčių stalo.
Po pusryčių, gal praėjus kelioms ar keliolikai minučių, iš lauko atbėgo mūsų sargybinis ir sušuko: „Rusai supa sodybą!“ Klevas įsakė nesiveržti visiems pro duris, o atidaryti langus ir pro juos šokti laukan.
Mes turėjome ir vieną kulkosvaidį, bet partizanas, jį nešiojęs, buvo išėjęs namo. Tada kulkosvaidį griebė būrio vadas ir pro duris išskubėjo laukan. Paskui jį išbėgau ir aš. Klevas dar nespėjo pasistatyti kulkosvaidžio, kai pasipylė automatų serijos.
Viena iš pirmųjų kulkų kliudė Klevą į galvą, ir jis krito ant žemės šalia manęs. Mačiau jo galvą, pasruvusią krauju ir be gyvybės ženklo. Man pro kojas švilpė serijos kulkų, bet nekliudė. Šokau už tvoros į uždangą.
Žuvus būrio vadui, pradėjom nelabai tvarkingai trauktis. Mūsų laimei, rusai nebuvo apsupę visos sodybos. Viena pusė buvo saugi, neapšaudoma. Šeši vyrai per alksnyną pasuko Gurų miškelio link, ir rusai jų nepastebėjo, o Liūtas (V. Trečiokas), Pelėda (A. Pakruopis), J. Zimnickas iš Mockavos, aš ir dar vienas kovos draugas patraukėme Miklausių kaimo link.
Aš jaučiausi patenkintas nors tuo, kad traukiuosi su vyresniais, jau tarnavusiais Lietuvos kariuomenėje, vyrais: Viktoru Trečioku-Liūtu ir Antanu Pakruopiu-Pelėda, turinčiais patirties kariniuose dalykuose.
Tačiau mums traukiantis Viktoras Trečiokas pradėjo liūdnai kalbėti, kad mums išsigelbėti maža vilties, nes rusai išsivarė mus į atvirus laukus.“
Iš pradžių miško broliai buvo nuo rusų nutolę per kokius tris šimtus metrų, todėl automatų ugnis jų nesiekė. Stribai šaudė ir iš šautuvų, ir iš kulkosvaidžių. Partizanai, prigludę prie žemės, bandė atsišaudyti, kad priešas negalėtų priartėti. Į ilgą susišaudymą nesileido, nes rusai galėjo gauti pastiprinimą.
Miško broliai traukėsi Lenkijos sienos link. Eiti buvo labai sunku, visur pavasarinis polaidis, balos, arimuose klampu. Kurį laiką laikėsi visi kartu. Po keturių kilometrų Julius pavargo ir atsiliko nuo draugų. Geso viltis išsigelbėti. Iki Lenkijos sienos dar buvo apie keturis kilometrus. Vietovė buvo kalvota.
Kalneliai slėpdavo jį nuo priešo ir leisdavo trumpam atsipūsti. Rusai prie Juliaus grėsmingai artėjo ir apšaudydavo jį ir iš automatų. Suradęs sausesnę vietą, Julius krito ant žemės, iššaudė apkabą šovinių ir vėl pasileido toliau. Kiekvienas žingsnis darėsi vis sunkesnis. Enkavėdistai, visą laiką šaudydami, grėsmingai artėjo. Julius pajuto skausmą rankoje.
„Pataikė“, – pagalvojo jis. Reikėjo kažką sugalvoti. Priėjo sodybą, atplėšė daržinės lentą ir įlindo vidun. Išsiėmė iš dėklo naganą ir ruošėsi gintis, nes rusai buvo jau kieme. Jie neįtarė, kad sodyboje kažkas slepiasi ir pasileido paskui Viktorą.
Julius, kiek pailsėjęs, atsiplėšė gabalą marškinių ir apsirišo rankos žaizdą. Po to ėmė žvalgytis, kur galėtų pasislėpti. Daržinė tuščia, tačiau virš sijų – lentos, o ant jų šiaudai. Julius susirado kopėčias ir užlipo ant jų. Įlindo kiek galima giliau į šiaudus ir užmigo.
Julių pažadino kažkokie garsai. Tai negalėjo būti rusai, nes kieme nesigirdėjo jokių kalbų. Jis paklausė: „Kas vaikšto?“. Apsidžiaugiau išgirdęs draugo balsą. Tai buvo partizanas Zimnickas iš Mockavos kaimo.
Pasirodo, jis anksčiau už Julių buvo įlindęs į šiaudus. Sutemus nuėjo jie į daržinės šeimininko stubą. Šeimininkai pradėjo klausinėti, kur mes buvome dieną. Jis papasakojo, kad rusai krėtė jų sodybą: apieškojo kambarius, tvartą, net mėšlą badė, o nuėję į daržinę ir pamatę ją tuščią su trupučiu šiaudų virš sijų, pagalvojo, kad ten niekas negali slapstytis.
Šeimininkė apiplovė vandeniu Juliaus žaizdą ir aprišo ją švariu audeklu. Sutemus miško broliai padėkojo šeimininkams už priedangą ir vaišingumą ir išėjo kiekvienas savais keliais: Zimnickas namo į Mockavos kaimą, o Mielkus į Mergutrakius.
(Bus daugiau)