Skaičiuojant nuo 1387-ųjų kovo 22-osios, kai Jogaila suteikė Vilniui Magdeburgo teises, iki šiandienos prabėgo lygiai 639 metai. Koks netikėtas skaičius, ženklinantis šios dienos akimirką… Pastebėtas, jis prikaustė mano dėmesį. Lyg ir ne apvali sukaktis, tačiau istorinis smalsumas nugalėjo.
Magdeburgo teisė LDK erdvėje paplito XIV amžiuje, kai krikšto proga pasirodė Jogailos privilegija.
Šią teisę įgavęs miestas turėjo laisvųjų piliečių bendruomenę, prekyvietę, teisminę apygardą, mokesčių bei ūkinių lengvatų garantijas gyventojams ir
savivaldos galimybę. Pirmasis Lietuvos miestas buvo Vilnius.
Šių dienų „deepfake“ sraute pažvelkime į „ausies kultūrą“ per to meto bausmių rūšis už klaidingas žinias.
To meto bendruomenėje garbė turėjo tiesioginę ekonominę vertę, todėl melagingas šmeižtas turgavietėje ar piktybiškas gandas apie kaimyno prekę buvo laikomi nusikaltimu visai visuomenei.
Už neteisingų žinių platinimą buvo baudžiama ne tik pinigine bauda, bet ir viešu pažeminimu, nes bet koks sąmyšis kenkė viso miesto reputacijai.
Juk teko girdėti apie garsiuosius gėdos stulpus, senuosiuose raštuose vadintus pilotais? Šis medinis įrenginys su geležiniais kabliais stovėjo Rotušės aikštėje. Pririštam prie stulpo nubaustajam tekdavo valandų valandas atgailauti kenčiant praeivių patyčias.
Viduramžių gėdos stulpas – stebėtinai tiesmukas priminimas apie asmeninę atsakomybę už ištartą žodį.
Magdeburgo teisė seniai tapo istorija, o 639-eri metai nuo šio savivaldos pradžios taško simboliškai atspindi Vilniaus miesto brandos siekį.
