I dalis čia;
II dalis čia.
„Pustrečių metų išvaikščiojau su ginklu rankose, kovodamas už Lietuvos laisvę. Tris kartus buvau sužeistas: keturiasdešimt penktais – į ranką, šeštais – į koją, o septintaisiais buvau okupanto granatos skeveldrų apdraskytas.
Vieną granatos skeveldrą dar ir dabar nešioju kojoje“, – savo prisiminimuose rašė Julius Mielkus.
Tęsiame pasakojimą apie Vaitakiemio kaime gimusį Lietuvos partizaną Julių Mielkų-Lubiną ir jo būrį.
Kartą partizanai, važiuodami per Rūdninkų kaimą, užsuko pas Joną Vaitkevičių, kuris buvo įsirašęs į Sangrūdos stribų būrį. Jis buvo neblogas žmogus, todėl partizanai norėjo su juo draugiškai pasikalbėti ir jį įtikinti, kad mestų tą niekšišką darbą.
Julius Mielkus pasakoja: „Bet vos tik mes išėjome iš Vaitkevičiaus, žiūrime – atvažiuoja trejos rogės, pilnos vyrų. Pastebėję mus, jie šoko iš rogių ir sukrito į griovius. Būrio vadas įsakė mums be jo ženklo nešaudyti, nes ten galėjo būti iš Dzūkijos atvykę saviškiai.
Į mūsų reikalavimą pasakyti slaptažodį, jie neatsakė. Mums pasidarė aišku, kad tai rusai, Alksnėnų pasieniečiai. Su arkliais pasitraukėme toliau į pakalnę ir išsiskleidėme.
Man tai buvo pirmas kovos krikštas – susirėmimas su rusais iš arti. Grioviais rusai prišliaužė prie mūsų gal per 30 metrų. Aš su Viktoru Trečioku buvau Čeponio sode.
Iš pradžių šaudėme stovėdami, ginklus pasidėję ant tvoros, bet kai rusai paleido į mus stiprią automatų ugnį, sukritome ant žemės. Šaudėmės neilgai: gavom įsakymą trauktis.
Nuo susišaudymo vietos iki Skamaročiaus, pas kurį mūsų laukė Vyturys (Jonas Pacevičius), buvo keli šimtai metrų. Važiuojant pro šalį, užbėgau ir pasibeldžiau į duris, kaip buvom sutarę, bet Vyturys nepasirodė.
Ilgiau laukti negalėjau, nes rusai lipo mums ant kulnų. Nedelsdamas grįžau pas vyrus, sėdau į roges ir skubiai pasileidome tolyn. Pasiekėme Turlojiškės kaimą, netoli Zelenkinės miško.
Išsiskirstėme po kelis pas gyventojus pavakarieniauti. Tą vakarą snigo, bet važiuojant tolyn nustojo snigę, ir mes palikome pėdsakus. Rusai jais mus ir atsekė. Mūsų sargybinis pastebėjo rusus visai arti.
Kol užsiėmėme pozicijas, jie priartėjo gal per dvidešimt metrų. Jau buvo galima mėtyti granatas. Užvirė smarkus mūšis: sproginėjo granatos, kaleno kulkosvaidžiai.
Po kurio laiko pradėjom trauktis, nes sužeidė Pelėdą (Antaną Pakruopį), o kitam partizanui kliuvo į ausį. Į važiuojančius rogėmis rusai nebešaudė. Vėliau paaiškėjo, kad tarp rusų buvo kilęs didelis sąmyšis, nes nukovėme jų vadą, o kitą leitenantą sužeidėme.“
Kai partizanai Rūdninkų kaime šaudėsi su pasienio enkavėdistais, jų būrio narys Vyturys, buvęs pas dėdę Skamaročių. Jis išėjo į kiemą pasižiūrėti, kas vyksta.
Kai ant kelio pasirodė būrys vyrų, Vyturys, pagalvojo, kad tai miško broliai ir nuėjo tiesiai jiems į rankas. Enkavėdistai paėmė jį gyvą. Pradėjo mušti.
Kai jis pasileido bėgti, stribai jį nušovė. Nuvežė į Sangrūdą ir numetė kieme ant žemės. Kelias dienas neleido tėvams laidoti. Po ilgų prašymų ir maldavimų tėvams pavyko įtikinti enkavėdistus, kad jų sūnus nebuvo partizanas, ir tik tada jie atidavė sūnaus kūną.
Sužeistas Pelėda (A. Pakruopis) pasijuto blogai. Jį teko palikti pas ūkininką gydytis, o likusieji nuvažiavo toliau. Pervažiavę plentą apsistojo pas tris ūkininkus. Pas juos papusryčiavę, išvyko atgal į mišką. Antaną Pakruopį (Pelėdą) rado sveikstantį o Joną Pacevičių (Vyturį) – jau palaidotą.
Sangrūdos apylinkėse partizanų būrys praleido keletą dienų. Čia prie jų prisijungė keletas vyrų iš Rūdninkų kaimo: broliai Bonifacas ir Algis Rutkauskai, Petras Misiukevičius ir Antanas Marcinonis.
Juliaus būrys nuvyko į Dzūkiją, kur susijungė su Lakūno partizanais. Kartu jie sudarė gana didelį, apie 100 vyrų, būrį. Netrukus atėjo įsakymas vykti į Rudaminą.
Pavažiavę keletą kilometrų, miško broliai paliko roges ir ėjo pėsti. Stribai, pamatę miškinius, spruko į Lazdijus. Rudaminoje partizanai „patikrino“ parduotuves, sunaikino valsčiuje dokumentus ir grįžo atgal. Netrukus atėjo įsakymas vykti Kalniškės miško kryptimi.
Julius Mielkus pasakoja: „Tik įvažiavę ir sustoję miške, pastebėjom, kad plentu važiuoja trys sunkvežimiai su rusų kareiviais. Privažiavusios kelią, einantį per mišką, mašinos sustojo, iš jų iššoko kareiviai ir patraukė miško link. Jie mūsų nepastebėjo, ir mes galėjom ramiai pasitraukti gilyn į mišką.
Tačiau būrio vadas Lakūnas davė mums komandą pasitikti enkavėdistus ugnimi. Mes išsidėstėme pamiškėje ir gerai pasiruošėme.
Netrukus prasidėjo kautynės, trukusios gal dvidešimt minučių. Mes aukų neturėjom, o kiek žuvo rusų, nežinojom, nes mes tuoj suvirtom į roges ir nuvažiavom į Nemuno pusę.“
Kitą dieną partizanų ryšininkas pranešė, kad vieną partizanų būrį užpuolė rusai ir kad jie prašo pagalbos. Juliaus būrys skubiai išvyko padėti. Už kelių kilometrų pasigirdo šūviai. Rusai pastebėję, kad partizanų padaugėjo, nesiveržė į priekį. Susišaudymas vyko iš didesnio atstumo.
Kovo pradžioje partizanams buvo įsakyta išsiskirstyti į mažesnes grupes. Maždaug 30-ies vyrų būrys, kuriame buvo Julius Mielkus, sugrįžo į Sangrūdos apylinkes. Jie pasiskirstė į du būrius: vienam vadovavo Ožys (Adolfas Valenta), o kitam – Klevas (Leonas Kliukinskas).
Ožio būrys apsistojo Zovodos kaime, prie Trakėnų miškelio, o Klevo vyrai – Mockavos kaime. Liūtas (Viktoras Trečiokas), Pelėda (Antanas Pakruopis) ir Lubinas (Julius Mielkus) liko Klevo būryje. Jie veikė Šilėnų bei Mockavos kaimuose.
1945 metų pradžioje Dzūkijos partizanai dar nepriklausė aukštesnei organizacijai ir veikė savarankiškai. Rudenį jie įsijungė į Tauro apygardos Vytauto rinktinę, kuriai vadovavo Vampyras (Vytautas Gavėnas).
(Bus daugiau)
