I. Vėgėlė. Prezidento rinkimai

Vienuolikta diena po prezidento pirmojo rinkimų turo. Dalis „nepriklausomų“ žurnalistų ir politologų, neatlikę net menkiausių namų darbų, pirmąjį turą jau įvertino, pateikdami dvi esmines išvadas:

1. VISI LAIMĖJO RINKIMUS (tame tarpe „antisisteminiai“ kandidatai, turint mintyje Vaitkų ir Žemaitaitį), JUOS PRALOŠĖ VĖGĖLĖ.
   
   
2. LIETUVOJE BEVEIK TREČDALIS „PROKREMLIŠKAI“ NUSITEIKUSIŲ ŽMONIŲ. „Nepriklausomi“ komentatoriai sudėjo balsus tų, kurie neparėmė partinių ir šiuo metu valstybines pareigas užimančių kandidatų. Dar nesibaigė prezidento rinkimai, o sena plokštelė groja tą pačią melodiją, rūšiuodama žmones į tinkamus ir nelabai: „antivakseriai“, „vatnikai“, „prokremliniai“ arba … „šunauja“.
   
   Girdėta? Taip, jau keliasdešimt metų tas pats. Todėl rinkimų rezultatai ir nuvilia – stebuklas neįvyko: vargu, ar bent vienas pirmojo turo nugalėtojas išdrįs sustabdyti Tautos skaldymą ir žmonių menkinimą, vargu, ar gebės sujungti pilietinę Tautą bendram tikslui.

BET GRĮŽTU PRIE PIRMOSIOS IŠVADOS. Ji – pagal klasikinę Gebelso teoriją, kai keletą kartų pakartotas melas tampa tiesa.

Kad pirmoji išvada neturi nieko bendra su tikrove, pateiksiu visiems žinomus faktus: subendrintus SOCIOLOGINIŲ APKLAUSŲ KOVO-BALANDŽIO MĖNESIŲ REZULTATUS:

• Nausėda: 29-44,4 proc.
• Šimonytė: 5,8-14,2 proc.
• Vėgėlė: 9,4-12,7 proc.
• Žemaitaitis: 4,2-8,7 proc.
• Vaitkus: 2-5,2 proc.
• Žalimas: 2-6,1 proc.
• Jeglinskas ir Mazuronis – žemiau 2 proc.

REALŪS GAUTI BALSAI:

• Nausėda – 43,95 proc.
• Šimonytė – 20,05 proc.
• Vėgėlė – 12,35 proc.
• Žemaitaitis – 9,21 proc.
• Vaitkus – 7,31 proc.
• Žalimas – 3,57 proc.
• Jeglinskas ir Mazuronis – žemiau 2 proc.

Apklausų duomenys atskleidžia, kad AUKŠČIAUSIĄ SOCIOLOGINIŲ APKLAUSŲ PROGNOZUOTĄ REZULTATĄ 1 proc. paklaidos ribose pasiekė – G.Nausėda, I.Vėgėlė, R.Žemaitaitis.

MANO RINKIMŲ REZULTATAS MAŽIAU NEI PUSĘ PROCENTO PAKLAIDOS RIBOJE ATITIKO AUKŠČIAUSIĄ SOCIOLOGINIŲ APKLAUSŲ REZULTATĄ.

E. Vaitkus daugiau nei 2 proc. viršijo maksimalų prognozuotą rezultatą, tuo tarpu D. Žalimas gavo mažiau balsų nei paskutinių mėnesių sociologinių apklausų prognozuotas vidurkis.

Iš bendro konteksto visiškai „iškrinta“ I. Šimonytė, kuri viršijo prognozuotą maksimalų rezultatą, „peršokdama“ paklaidos ribas, surinkdama beveik 6 proc. daugiau balsų nei geriausią rezultatą pranašavusios apklausos. Beje, sociologinės apklausos I. Šimonytės aiškų „kilimą“ rodė tik paskutinį, balandžio, mėnesį.

Apibendrinant, rinkimų rezultatai visiškai atitiko sociologinių apklausų subendrintus rezultatus, išskyrus itin prastą D.Žalimo pasirodymą ir neprognozuotą, ypač aukštą I. Šimonytės rezultatą.

Prašau tai įvertinti, klausantis „nepriklausomų“ ekspertų išvadų apie laimėjusius ir pralošusiuosius. Kodėl „ekspertai“ tokie šališki?

Todėl, kad rinkimai dar nesibaigė ir šie „ekspertai“ veikia kaip nuomonės formuotojai: liko antrasis Prezidento rinkimų turas, o rudenį – dar ir Seimo rinkimai.

Tie „nepriklausomi“ ketverius metus Jums kalė į galvą tiesas, kuriomis netikėjote, neverta tikėti ir dabar. Nei apie laimėjusius, nei apie pralaimėjusius. Juo labiau ir tokių rinkimų rezultatų priežastis.

Ar nustebino I. ŠIMONYTĖS rezultatas? Taip. Gaunu nemažai duomenų, kad tokį REZULTATĄ GALĖJO NULEMTI RINKIMŲ NESKAIDRUMAS – juk Lietuva, kaip ir Prezidento rinkimus šiais metais organizavusi Rusija, stebėti rinkimų neįsileido ESBO atstovų (beje, stebėti rinkimų Lietuvoje ESBO siūlėsi pati).

Mūsų komandos ir nepriklausomų stebėtojų FIKSUOTI PAŽEIDIMAI: ne vienoje apylinkėje trūko balsavimo biuletenių [neįtikėtina, bet ir šiais laikais VRK sugeba nepasirūpinti reikiamais biuletenių kiekiais (!)]; viso Lietuvoje yra 1895 rinkimų apylinkių, kurių dalyje turėjome savo stebėtojus – dalyje balsadėžių stebėtojai fiksavo itin didelį skaičių neantspauduotų biuletenių (pavyzdžiui, Vilniaus Antakalnio 107 apylinkėje jų buvo beveik šimtas – absoliuti dauguma už Šimonytę) [kokiu būdu tokie biuleteniai atsidūrė balsadėžėse – neaišku, akivaizdu ir tai, kad niekam už tai nebus pritaikyta atsakomybė]; užsienio lietuviams ambasados biuletenius išsiuntė pavėluotai, o pačius biuletenius saugojo netinkamai ir t.t.

Beje, daug klausimų kelia balsavimas paštu: išankstiniame balsavime visoje Lietuvoje I. Šimonytė gavo ženkliai daugiau balsų, nei balsavime realiu laiku sekmadienį [atkreipiu dėmesį, kad kalba eina ne tik apie didžiuosius miestus, bet ir apie „regionų“ apygardas – net ir tose apygardose, kuriose bendrame rezultate buvau antras po Nausėdos, balsavime paštu I. Šimonytė gerokai lenkė].

Bet labiausiai NUSTEBINO „UŽ GERESNĘ LIETUVOS ATEITĮ BE KONSERVATORIŲ“ KOVOJANTYS KANDIDATAI. Sekančią dieną po mano pasiskelbimo kandidatuoti Facebook užplūdo kandidato E. Vaitkaus, jo komandos bei jo fanų melagienos apie mane.

Šios melagienos savo forma ir turiniu iš esmės niekuo nesiskyrė nuo tų, kurias naudoja konservatorių „ekspertai“. R. Žemaitaitis, kuriam konservatoriai leido pabūti kankiniu dėl seno lietuviško bene tautosaka tapusio ketureilio, po pirmojo rinkimų turo nebeslėpė, kad prezidento rinkimuose dalyvavo tik tam, kad garsintų naują partiją ir džiūgavo pasinaudojęs prezidento rinkimais kaip tramplinu į Seimą.

KEISTAS „NESISTEMINIŲ“ E. VAITKAUS ir R. ŽEMAITAIČIO DŽIAUGSMAS IR ŠVENTĖ, ATVEDUSI Į ANTRĄJĮ RINKIMŲ TURĄ TUOS PAČIUS 2019 METŲ PIRMOJO TURO NUGALĖTOJUS – PREZIDENTĄ IR PREMJERĘ.

Šiame kontekste itin groteskiškai skamba jų kova su „sistema“ ir valdančiųjų bei Jiems tarnaujančiųjų džiaugsmingas nustebimas Žemaitaičio rezultatu.

Didelis valdančiųjų dėmesys ir E. Vaitkui: manau, jis turi padėti konservatoriams sutelkti jų elektoratą artėjančiuose EP ir Seimo rinkimuose. Jau dabar konservatoriai skelbia kovą su 1/3 „blogosios“ Tautos, kurią puikiausiai reprezentuos E.Vaitkus.

Kodėl man ir mano komandai nepavyko pasiekti geresnio rezultato, nei pranašavo sociologinės apklausos? Ar padaryta mano paties klaidų? Žinoma. Didžiausia strateginė klaida, kurią įveikti buvo itin sudėtinga – buvau įvardintas potencialiausiu pirmojo turo antrosios vietos nugalėtoju, tuo pačiu tapdamas esminiu konkurentu tiek I. Šimonytei, tiek ir „nesisteminiams“ kandidatams.

Atsižvelgiant į žinomą 2019 metų rinkimų rezultatą, kuriuose I. Šimonytė stipriai pralaimėjo G. Nausėdai, buvau vertinamas kaip itin nepatogus konkurentas ir pareigas einančiam Prezidentui (ne veltui man niekaip nepavyko prisikviesti Prezidento į debatus vienas prieš vieną). Bendra gudri rinkiminė strategija suskaldė opozicijos balsus, kartu pajungdama E. Vaitkų, kuris ėmė atvirai veikti prieš mane.

Šalia to buvo pajungti konservatorių ir kitokie „ekspertai“, pavyzdžiui, Laurinavičius, neseniai veikęs su informacine VSD „priedanga“, skelbė jokiais duomenimis nepagrįstus tyrimus ir išvadas apie ateinantį „kremliaus projektą“. Likus kelioms savaitėms – vyšnia ant torto – p. Černiausko „iš lubų“, atsiprašau, „sienos“ ir Laisvės TV „tyrimas“.

Šios informacinės atakos sukėlė žmonių abejones, neleido man padidinti sociologų prognozuotų reitingų ir vertė rinkėjus pasirinkti „saugesnius“ ir jau „išbandytus“ variantus.

Kitos klaidos – akivaizdžiai vėluodamas, tik po 2023-iųjų rugsėjo mėnesio apsisprendžiau ir pradėjau ruoštis prezidento rinkimams. Nei aš, nei mano komanda neturėjo būtinos patirties tokio pobūdžio rinkimuose. Menkas finansinis ir organizacinis resursas lėmė ir tai, kad neišgryninome aiškios, laimėjimą lemiančios strategijos ir t.t.

Visgi laimėjome kur kas daugiau. Dalyvaudamas rinkimuose išjudinau politinę sistemą, kėliau klausimus apie tiesioginės demokratijos būklę Lietuvoje, nekonkurencingą bankų ir neskaidrią energetikos sistemas, būtinus politikų atsakomybės klausimus, siūliau konkrečius sprendimus.

Šių temų iki šiol buvo vengiama. Kalbėjimas apie tai paveikė politinį diskursą – politikai buvo priversti reaguoti, atsisakyti nepopuliarių siūlymų ir įsipareigoti veikti kitaip.

Rinkimų kampanijos metu, lankydamas Lietuvos miestus ir miestelius, sutikau daug nuostabių žmonių, kurie prisiekė pirmą kartą per pastarąjį dešimtį metų ateiti balsuoti – pavyko prikelti tuos, kurie buvo praradę viltį.

Šie rinkimai taip pat padėjo atskleisti tuos, kurie savo kalbomis siekia vienybės, bet jų veiksmai liudija priešingą. Jie atsiskleidžia dar ir šiandien.

Pakeisti korumpuotą, neskaidriais interesais apraizgytą politinę sistemą vienų rinkimų neužteko – stebuklo dar reikės luktelėti.