J. Vaiškūnas. Ar naujasis Seimas pamins Lietuvos Konstituciją ir 70 000 piliečių valią? (video)

Gegužės 9 d. 12.40–13 val. Seime lietuvių kalbos išdavikai – Gediminas Kirkilas ir Andrius Kubilius, remiami Sauliaus Skvernelio, vėl eilinį kartą bandys kėsintis į valstybinę lietuvių kalbą, siekdami kai kuriems Lietuvos Respublikos piliečiams suteikti išimtinę teisę jų pasuose atsisakyti vardo ir pavardės įrašo valstybine kalba. 

Dabar jau niekam nebe paslaptis, kad tokios privilegijos Lietuvoje jau daugelį metų siekia Lenkijos Respublikos politikai. Ar ne keista, kad Lenkija to nereikalauja ne iš vienos pasaulio valstybės, o tik iš Lietuvos? Nereikalaujam to nei iš Vokietijos, nei iš Latvijos, nei iš Ukrainos, nei Baltarusijos, nei juo labiau iš JAV. Tad kodėl nusitaikyta į Lietuvą? 

Metas atvirai pakalbėti apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, tiksliau apie Lenkijos lietuviškąją geopolitiką. Jau daug metų girdime kaip mantrą kai kurių Lietuvos politikų (Kirkilo, Šiaulienės, Linkevičiaus, Kubiliaus, Tomaševskio ir kt.) nuolatinę dejonę, kad nedarome nieko, kad pagerintumėme santykius su „mūsų strategine partnere“ Lenkija. O santykių pagerinti, esą bus neįmanoma tol, kol Lietuvos Respublikos piliečių pasuose neleisime rašyti bent kelių lenkų abėcėlės raidžių… 

Vos tik atgavę nepriklausomybę nuo Sovietų sąjungos ir išlaukę kol raudonosios armijos tankai ir šarvuočiai išriedės iš Lietuvos, Lenkijos politikai pradėjo ieškoti būdų kaip sovietinės imperijos apleistas Lenkijos paribių erdves galima būtų perimti savo globon.

Dar 1999 m. lenkų kilmės sociologė, Vilniaus universiteto absolventė Katažyna Koženiovska (Katarzyna Korzeniowska, buvusi K. Karniauskaitė) Lenkijos Seimo Senato užsakymu parengtame pranešime „Nūdienė lenkų kultūra rytuose“ pakankamai objektyviai apžvelgusi Rytų Europos valstybių Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos polonizacijos aplinkybes, aptarė šių teritorijų vadinamos „re-polonizacijos“ galimybes bei jos strategiją ir taktiką:

„Rytų Europos lenkų tapatybės specifika yra gana gerai ištirta. Nepaisant tam tikrų skirtumų, pasireiškiančių kai kuriuose kraštuose, šių regionų lenkams bendra yra taip vadinama „pasinė tapatybė“, tai yra verbalinis deklaratyvus savęs vadinimas lenkais. Deja, ji neturi gilesnių kultūrinių pasekmių, nesukelia poreikio žinoti lenkų kalbą, neveda į gilesnę pažintį su lenkiška kultūra. Lenkų tautybės deklaravimas yra susijęs su katalikiškumu arba katalikiška kilme. Lenko tapatinimas su kataliku šiuose kraštuose kyla iš XIX a. tradicijos ir iki šiol yra nurodoma kaip svarbi „buvimo lenku“ motyvacija.“

Toliau K. Koženiovska aptarė galimą Rytų Europos tautų arba bent labilių tautiškai tvirtai neapsisprendusių gyventojų grupių „repolonizacijos“ strategiją. Kaip viena iš galimų neapsisprendusias, labilias tautines mažumas konsoliduojančių strategijų minima tariamai pažeidžiamų tautinės mažumos teisių gynimas. Kita strategijos dalis įvardijama kaip „elito polonizavimo strategija“.

Pažeidžiamų tautinės mažumos teisių gynimas. Tai nepralaiminti strategija, besiremianti ir laukinei gamtai būdingu dėsniu – išnykti, vidujai išsisklaidyti pasmerktos biologinės struktūros susitelkia ir konsoliduojasi grėsmingų išorinių veiksnių akivaizdoje. Šiuo atveju vadinamus nominalius Lietuvos lenkus paversti tikrais su Lenkija save tapatinančiais lenkais galima labai paprastai – reikia sukurti nuolatinės jų diskriminacijos būseną paliudijančias aplinkybes. iš vienos pusės. ir globos bei  rūpesčio atmosferą, iš kitos pusės. Tuomet ši nominali tapatybiškai dvejojanti lenkakalbių Lietuvos piliečių grupė ims telktis prieš skriaudėjus ir tapatintis su gynėjais. Šis nuolat telkiantis ir reikiamą tapatybę stiprinantis vyksmas bus garantuotas tol, kol vyks kova už tariamai pažeidžiamas mažumos teises. Tai ir yra nepralaimimas tikslas, pateisinantis visas įmanomas priemones – ar tai būtų nelietuviški rašmenys oficialiuose Lietuvos respublikos dokumentuose, ar gatvių ir vietovardžių lenkiški užrašai, švietimo įstaigų, žemės ar kito turto gražinimo klausimai… Šis politinis žaidimas nepralaimimas dėl to, kad nuolatinis Lietuvos valdžios spaudimas iš lenkų politikų pusės ne tik vaizdžiai parodo, kas yra Lietuvos lenkakalbių piliečių skriaudėjai, o kas gynėjai, ir taip skatindamas kalbinę mažumą tapatintis su tauta ir valstybe gynėja ir K. Koženiovskos žodžiais tariant „didinti“ lenkų mažumą palyginti didelio skaičiaus tautiškai svyruojančių gyventojų sąskaita, bet dar ir skatina pačius tariamus „skriaudėjus“ mąstyti apie neišvengiamas nuolaidas, kad toks skausmingas politinis diskomfortas kuo greičiau pasibaigtų.

O kad vardų ir pavardžių rašybos klausimas yra dirbtinai sukeltas neslepia net kai kurie Lietuvos lenkų mažumos atstovai. Dar 2001 m. Vilniuje leidžiamame „Magazyn Wileński“ (2001, Nr.8), šio žurnalo redakcijos narė Lucina Dovdo (Lucyna Dowdo) apie lenkų pavardžių rašymo problemas rašė: „O juokingiausia šioje visoje istorijoje yra tai, kad ši problema iš viso nėra tokia svarbi problema. Tai problemos pakaitalas, kuris nukrito ant mūsų kaip iš dangaus“. Jis buvo pradėtas volioti dar nuo ambasadoriaus Jano Vidackio (Jan Widacki) /…/,  juo mojuota kaip kardeliu kiekviename lenkų-lietuvių aukščiausio lygio susitikime tol, kol išaugo beveik iki tragedijos mastų”.

Kita sociologės K. Koženiovskos suformuluota Lietuvos repolonizacijos strategijos kryptis – „elito polonizavimas“. Štai ką apie ją rašo sociologė:

„Ši strategija teigia aktyvaus veikimo būtinybę į tikslinę sąlyginai nedidelę įtakojamųjų grupę. /…/ Nedidelė, bet labai prolenkiška žymiausių intelektualų grupė daro esminę įtaką mokslo, taip pat politikos bei žiniasklaidos pasaulyje ir potencialiai galėtų tapti nuolat besiplečiančios lenkiškosios įtakos užuomazga. /…/ Skirtingai nei daugelyje Vakarų visuomenių, tiek Lenkijoje, tiek ir Lietuvoje istorijos išmanymas ir praeities vertinimas labai ryškiai veikia politines bei kultūrines nuostatas. Todėl istorikai sudaro tą profesinę grupę, kuri nuolat daro reikšmingą poveikį visuomeniniam gyvenimui. Tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje jie, pirmiausia, konstruoja tautinių mažumų savo kraštuose ir tautiečių bendruomenių už valstybės ribų kilmės ir funkcionavimo koncepcijas bei interpretacijas. Šiuo metu Lietuvoje jau yra įtakinga istorikų terpė, tautinės istoriografijos teiginių nelaikanti dogmomis. Šių istorikų sluoksnio poveikis yra žymus ir pasižymi aiškiai prolenkišku pobūdžiu.“

Kaip matome iš pastarojo meto įvykių, naujasis Lietuvos polonizacijos projektas (repolonizacija) jau įgyvendinamas. O į tikslinę gerąja prasme polonizuoto elito grupę po 21-erių metų repolonizavimo pastangų, be kai kurių žinomų istorikų ir politologų (Alfredo Bumblausko, Antano Kulakausko, Šarūno Liekio, Rimvydo Valatkos ir kai kurių kitų), atrodo, jau baigiama įtraukti ir Lietuvos aukščiausiosios valdžios atstovus…

Taigi, atrodo daugiau kaip 2 dešimtmečius dėtos Lietuvos repolonizacijos pastangos pasiekė kulminaciją. Nurodymu iš aukščiau jau pritildytas Valdemaras Tomaševskis ir pristabdytos Lenkijos Seimo politikų atviros atakos prieš Lietuvą. Atėjo laikas leisti veikti patiems repolonizuotiems Lietuvos politikams: Andriui Kubiliui, Gediminui Kirkilui ir jų entuziastingiems naujiesiems parankiniams – Sauliui Skverneliui su prie Lietuvos Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) prisiklijavusiais karjeristais ar šiaip atsitiktinai į politiką patekusiais asmenimis.

Jei naujoji Seimo dauguma pamins 70 000 Lietuvos piliečių parašais pagal įstatymą  patvirtintą valią, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus bei išaiškinimus, Vyriausiojo administracinio teismo sprendimus, tarptautinių teismų sprendimus, Lietuvos Respublikos Prezidentės aiškiai išreikštas nuostatas valstybinės kalbos atžvilgiu, galų gale Lietuvos saugumo ir žvalgybos institucijų išvadas – tai bus atvertas tiesus kelias į sumaištį valstybėje ir piliečių nepasitikėjimą naująja valdžia.  

Ar yra vilties, kad šis Seimas atsispirs valstybinės lietuvių kalbos išdavikų arba (ir) nesusipratėlių spaudimui? Tokia viltis yra – jeigu  iš letargo miego atsibus LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis bei jo artimiausi bendražygiai sugrįš prie LŽVS, o ne jų politinių oponentų primestos darbotvarkės ir susitelks ties vienu LŽVS rinkiminės sėkmės garantu tapusią, bemaž 70 000 Lietuvos piliečių parašais paremtą savo pačių iniciatyvą – leisti rašyti dokumentuose nelietuviškais rašmenimis ne vietoje įrašo valstybine kalba, o kitame paso įrašų skyriuje arba kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje, neatsisakant rašybos lietuvių kalba, nemaitojant pačios lietuviškos rašybos, neišduodant brolių latvių.

Autorius yra Alkas.lt vyr. redaktorius, iniciatyvinės grupės „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ narys

***

Stebėkite Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektų XIIIP-535 ir XIIIP-471 svarstymo vaizdo įrašą: