R. Ivanauskienė. Kodėl mes esame karklas, kurį lenkia visi, kas netingi (I)

Prieš dvi savaites pasirodė rusų opozicionieriaus Aleksejaus Navalno (nužudyto kalėjime) grupės aktyvistės Marijos Pievčich (Mария Певчих) trijų serijų filmas. Viena pagrindinių šios grupės veiklos krypčių – korupcijos tyrimai ir viešinimas.

Filmas „Išdavikai“ (Предатели)  jau sulaukė daugiau nei 3 mln. peržiūrų.  Iškart sureagavo ir marga kaip genys rusų opozicija. Kitos opozicionierių grupės, veikiančios už Rusijos ribų įsitraukė į prieštaringas diskusijas: vieni nepatenkinti, kad paviešintos dabartinės opozicijos narių machinacijos, kiti – kad parodyta tik blogoji to meto pusė ir t. t.

Žinodamas tam tikrus jų gyvenimo faktus supranti, kad išnyra tai, ką buvo paslėpę savose gelmėse. Tai irgi vertinga informacija.

Teisinga būtų pastaba: pirmiausia rūpinkimės savo kiemu – Lietuva, o ne rusų problemomis. Paradoksalu, bet tam tikrus mūsų rūpesčius spręsti padeda šis, vien dokumentais paremtas analitinis darbas – „Išdavikai“.  Mums svarbu faktai, minimi jame.

Ar jums  nekyla skausmingas klausimas: kodėl viena dalis tautos taip aklai priima Vakarų ideologiją, o kita – aklai garbina rusiškąją net tada, kai Putinas, užpuolęs ypač artimą Rusijai tautą, skandina ją kraujyje? Šis nuodingas Lietuvai susiskaldymas vyksta iš nežinojimo, laiko stokos plačiau domėtis ir dėl tam tikrų tautos bruožų. Senovės išmintis teigia, kad visos nuodėmės kyla iš tamsybės, nesuvokimo.

Viena iš lietuvių tautos, tūkstantmečiais gyvenančios Vakarų ir Rytų sankirtoje,  išlikimo sąlygų yra būtinumas suprasti esmę to, kas vyksta tiek vienoje, tiek kitoje pusėje ir išlaikyti savo tautinį stuburą tiesų. Tai itin sunkus uždavinys.

Bet ponas Dievas „slabakams“ sunkių užduočių nedalija. Arba Jis žino, kad mes turime dvasinės jėgos išsilaikyti tarp dviejų ugnių, arba Jis siekia, kad užsiaugintume tą jėgą savyje, arba…

Carinės okupacijos laikais turėjome tik slapta knygnešių platintą lietuvišką knygą, o dabar skęstame vakarietiškų arba rusiškų vertybių propagandoje. Virstame neanalizuojančiais, abejingais, bailiais, bestuburiais. 

Viena ir kita vertybių skalės nėra tobulos! Vakarietiška įtaka neša tiek gėrį, tiek blogį, prieš kurį sulinkstame (net jų ambasados kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, jeigu nesulinkstame).

Sovietmečiu aktyvieji, atitinkamas pareigas ėję, komjaunuoliai ir komunistai vertė Lietuvą garbinti idiotišką to meto ideologiją, o dabartiniai konservatoriai (TS-LKD) ir liberalai skiriasi nuo jų TIK TUO, kad šiandien kiša visus po liberalia ideologija, laužančia tūkstantmečiais gyvavusias tradicijas, vertybes, kurias jie kažkodėl įvardija sovietinėmis (pvz., šeimą). Lietuviškas stuburas buvo laužomas tuomet ir tai daroma dabar.

Ar susijungėme Baltijos kelyje ir su Sąjūdžiu ryžomės kovoti už nepriklausomybės atgavimą, kad lenktumės kitiems valdovams? Niekam nenorėjome lenktis.

Ilgainiui dalis mūsų suprato, kad nepažinome tų Vakarų į kuriuos veržėmės. Iš ten atėjo ne tik tai, ką mes vertinom ir ko tikėjomės, bet ir tai, kas nepriimtina iš esmės, kas prieštarauja prigimčiai. Akivaizdu, kad ne viskas, kas vakarietiška, mums priimtina.

Bet yra ir kita medalio pusė. Mes jau pamiršome kaip nelengva buvo gyventi sovietmečiu dvigubų standartų, nepotizmo, realybei prieštaraujančios ideologijos atmosferoje. Iš kiekvieno lygintuvo skambėjo panegirika komunistų partijai, tautų draugystei ir didžiajai gelbėtojai – rusų tautai ir… amžinas laukimas šviesaus komunizmo rytojaus su tuščiomis parduotuvių lentynomis (iš bado nemirėm, nes lietuviškas kaimas ir tuomet neprarado savo dvasios).

Ką jau kalbėti apie didžiulę nusikalstamą skriaudą, padarytą lietuvių tautai: šimtai tūkstančių ištremti į Rusijos šiaurę ar mirė kalėjimuose, žuvo. Dalis mūsų pamiršo tą rusišką siaubą! Dalis piliečių, būdami nepatenkinti tam tikrais liberalios ideologijos teiginiais, pakliuvo į prorusiškos ideologijos gniaužtus.

Didžiulė atsakomybė už tai krinta ant tų Lietuvos valdžios vyrų ir moterų, kurie neatsakingai valdė ir ypač pastaraisiais metais valdo valstybę. Jų nusikalstamo valdymo pasekmės – pasėta neviltis.

Galima suprasti piliečius, patikėjusius prorusiškos „tiesos“ rytojumi. Manau, dauguma jų – geri žmonės, tačiau pavargę stebėti dabartinės valdžios akiplėšišką melą, politinį neatsakingumą, nebaudžiamumą (net nuteisti ir atliekantys bausmę už korupciją toliau valdo šalį), dvigubų standartų įsišaknijimą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos laužymą, politizuotos teisėsaugos funkcijų nevykdymą,  tautos ir valstybės naikinimą visose srityse, net sveikatos sistemos griovimą, o juk sveikata – didžiausias žmogaus turtas.

Štai ir prisimena žmogus, kad sovietmečiu susirgęs pas gydytoją patekdavo kitą dieną, kad reabilitacinį gydymą gaudavo  iškart, kai tik prireikdavo. Tai nenuneigiami faktai.

Kai sutrypta gražiausia Viltis – matyti savo valstybę klestinčią ir vertinančią savo tautą, nejučia kai kas pradeda ieškoti „gelbėtojų“ svetur. Ir visada atsiranda, kas prisidengdamas „nuoširdžiu“ rūpesčiu dėl Lietuvos negerovių, skiepija Rusijos gelbėtojos vardą. Ar prieš penkiolika metų būtų surinkęs parašus kandidatuoti į prezidentus tas, kuris, apsimetęs, kad rūpinasi Lietuvos saugumu, teisintų Rusijos, atominio ginklo turėtojos, veiksmus, gintų jos reikalavimą turėti saugią erdvę kitų valstybių gyvybių sąskaita?

E. Vaitkau, ar saugiai jaučiasi daugybė valstybių, besiribojančių su agresyvia okupante – Rusija? Tokias pat pretenzijas atominio ginklo turėtojai gali reikšti visos Baltijos šalys, Baltarusija, Lenkija ir kitos. Gal Rusijos kaimynės irgi nori saugios erdvės ir, anot E. Vaitkaus daug kartų pokalbiuose išsakyto  pavyzdžio, gali pareikalauti iš anosios nesodinti medžių arčiau nei trys metrai nuo tvoros? Kodėl to gali reikalauti tik Rusija?

Graudu: kokią didelę dalį mūsų žmonių vedžioja už nosies kandidatas, siūlantis išstoti iš NATO, kviečiantis tapti neutralia valstybe tada, kai karas vėl įtraukė visus į ginklavimosi varžybas. Tai vadina – „rūpestis saugumu“. O aš tai vadinu provokacija, pliku užpakaliu lįsti į dilgėles.

Kandidate E. Vaitkau, ar karo gaisre apsaugos Lietuvą mums duotas Vaitkaus garbės žodis, ir valstybės niekas nepuls? Ir kodėl būtent dabar Norvegija ir Suomija – galingos valstybės, dešimtmečiais laviravusios, įstojo į NATO?

Man tai primena liūdno garso prezidentą J. Paleckį, kurį 1940 m. rusai neteisėtai įsodino į prezidento kėdę. Enciklopedijoje rašoma: „Nesugebėjo objektyviai įvertinti politinės situacijos, naiviai tikėjo SSRS vadovų teikiamomis propagandinėmis garantijomis, kad nebus kėsinamasi į Lietuvos nepriklausomybę. J. Paleckis klusniai vykdė SSRS vyriausybės ypatingojo įgaliotinio Lietuvai V. Dekanozovo ir LKP vadovybės nurodymus, <…> 1940-07-21 pasirašė vadinamąjį Lietuvos įstojimo į SSRS aktą.“

Štai ir rūpestis tautos saugumu: be karo, taikiu būdu, netgi su tam tikra pompa praradom laisvę ir šimtai tūkstančių mirė visai ne karo lauke…

O vėliau lietuviai kariavo sovietų armijoje ir žuvo. Dabar kariautume prieš ukrainiečius kartu su jakutais, buriatais ir kt.

Jeigu jūs matote vakarietiškos ideologijos negeroves, ar tai reiškia, kad lietuviškam karklui reikia nulinkti prieš rusišką ožką? Ar rusiška ožka geresnė? Jūs bėgat iš vieno valties galo ir susispiečiat kitame. Baikit  skandinti laivę!

Rinkime tuos, kurie pasižada tautai į rankas įduoti daugiau valdžios svertų, kurie žada įtvirtinti politinę ir teisinę atsakomybę, jei valstybė valdoma nusikalstamai. Kurie dirbs valstybei, o ne keliems nematomiems oligarchėliams (ačiū Dievui, pas mus oligarchų dar nėra). Ir spauskim, spauskim, spauskim juos, kad pažadai būtų įvykdyti.

Prisiminkime sėkmingą visų jungtį ir maršą Vingio parke. Net bestuburis G. Nausėda nuotoliniu būdu išdrįso jus pasveikinti. O seimas taip ir nesiryžo priimti įstatymo…

Ačiū Dievui ir mums visiems, kad mes išsaugojom tradicinę Šeimą. Ne sovietmečio reliktą, šitaip dabar bando apkvailinti jaunimą, o tūkstantmečių tradiciją ir vertybę.

Siūlau pažiūrėti filmą „Išdavikai“ visiems, ir ypač tiems, kuriuos traukia vaitkiški teiginiai. Tokios Rusijos, kokią jūs prisimenate, seniai nebėra. Tai akivaizdžiai mažiau demokratiška valstybė nei Lietuva (nors mūsuose demokratiją bando apkarpyti).

Rusija šiandien – saugumiečių ir oligarchų, kurių turto dydžio eiliniai piliečiai tiesiog negali įsivaizduoti, valdoma valstybė. Jeigu teisėtai piktinamės akiplėšiškomis machinacijomis, kurias vykdo verslininkai ir politikai Lietuvoje, tai kaip reikia komentuoti rusų valdžios ir oligarchų sandėrius, apgaudinėjant ir apiplėšinėjant likusią Rusiją.

Žiūrint filmą, kilo mintis: ar tik lietuviai nebus pasimokę iš rusų? Tik mūsų korupcijos ir machinacijų mastai nepalyginamai didesni. Logiška – šalis milžiniška, joje gausu iškasenų. Yra ką prichvatizuoti. E. Masiulis gavo 90 tūkst. eurų kyšį iš verslininko Kurlianskio dėžutėje nuo viskio, o rusų oligarchai nešioja kyšius dėžėse nuo spausdinimo popieriaus. 

Serialas „Išdavikai“:

1 dalis. Didelio sąmokslo istorija. Kas ir kaip užėmė Rusiją

2 dalis. „Šeima“ ir oligarchai. Kaip oligarchai apiplėšė Rusiją, o „demokratai“ pavogė rinkimus

3 dalis. Iš kur atsirado Putinas ir kodėl jam buvo atiduota Rusija?