Istorija – šiuolaikinės gyvybės šaltinis: nugenėtos šakos medžiui atauga, bet jeigu nukirsime šaknis, jis nudžius. Norint sunaikinti tautą, reikia priversti ją užmiršti savo istoriją, įdiegti menkavertiškumo kompleksą.
Tačiau iš atminties „ištrynę“ sena, statome pastatą be pamatų. Čia nieko nepadės subjektyvūs norai. Vakuuminis mąstymas ne tik nebus imlesnis tam, kas nauja, bet ir duos priešingų rezultatų: žmogus, netekęs atramos taško, pasijunta tuštumoje; iškyla klausimas, kam gyventi.Todėl okupantai visada siekia naikinti praeitį (prisiminkime turkus seldžiukus, hitlerininkus, sionistus), kad ateinančioms kartoms niekas neprimintų, jog jie įsikūrė svetimoje teritorijoje, kad įteisintų pavergimą.
Vadinasi, istorijos falsifikavimas (šaltinių klastojimas, tendencingas įvykių nušvietimas) priklauso nuo suinteresuotumo: viena yra tikri įvykiai, visai kas kita – kokius norima matyti juos buvus. Todėl mėginama „ištrinti“ iš istorinės atminties kokius nors įvykius arba net epochas.
Lengviausiai sudorojami materialinės kultūros reliktai: su žemės paviršiumi sulyginami miestai, sudeginami archyvai, sunaikinami muziejų eksponatai, dailės kūriniai, knygos. Tuo būdu daug kas iš atminties „ištrinama“.
Kartais tų „trynėjų“ vaidmenį vaidina abejingi žmonės, kurie, be asmeninių interesų, daugiau nieko nemato: stovi gražioje vietoje sena pilis, taip ir knieti jos vietoje pastatyti prašmatnią vilą; siauros senamiesčio gatvelės, kodėl jų vietoje nenutiesus modernios magistralės?
***
Nesuvokus istorinės perspektyvos, formuojasi menkavertiškumo kompleksai: „mes maži, todėl turime priklausyti kuriam nors kaimynui – reikia sugebėti išsirinkti gerą“.
Toks tikėjimas ugdo pesimizmą ir neveiklumą. Kas gi dirbs tautos, valstybės labui, jeigu manys, kad ji neišvengiamai žus?
Kiekviena kova paremta tikėjimu sėkme. Nors tam tikrame istorijos tarpsnyje tiek kiekvienas žmogus, tiek visuomenė gali egzistuoti be perspektyvų, tikrai civilizuota visuomenė negali funkcionuoti, nesiorientuodama į ateitį.
Praeitis nekoreguojama, nes ji nuo mūsų nepriklauso, – ji interpretuojama. Kadangi praeitis turi tiesioginį poveikį dabartinei mūsų veiklai, mes privalome ją suprasti. Istorinė sąmonė tiesiogiai veikia vertintojo mąstyseną. Tyrinėtojo dėmesio verti ne tik praeities įvykiai, bet patys tyrinėtojai.
Ištraukos iš straipsnio „Istorinė sąmonė ir istorinė atmintis“ knygoje: Istorija ir būtis: Filosofijos istorijos baruose.Sudarė Antanas Rybelis. Vilnius: Mintis, 1988, p. 9–30.
***********
Parengė Dainius Razauskas
Labai taiklios ir aktualios mintys, deja, jaunimo neskaitomos – tapom savojo “aš” vergais, iš tikrųjų, naujų technologijų dėka kitų paklusniais tarnais.
Galima matyti, kad žmogaus, žmonijos gyvenime sąmonė tampa jau nereikalinga. Visuose žmonių, veiksmuose, santykiuose viršų ima DI intelekto tipo elgesys, veiksmai, – principo – nėra to blogo, kad neišeitų į gera, visuotinėjimas. Antai, ministras, dar neatsikratęs sąmonės savyje, tapo per lėtas…
“Istorija – šiuolaikinės gyvybės šaltinis . Norint sunaikinti tautą, reikia priversti ją užmiršti savo istoriją, įdiegti menkavertiškumo kompleksą”. Prie caro, taip pat ir sovietmečiu rusai, pavyzdžiui, nevertė mus užmiršti savą istoriją. Pavyzdžiui, caro valdžia 1915 m. Dvinske Lietuvos kunigaikščiui bajorui J. G. Beržanskiui – Klausučiui į kreipimąsi atsakė, jog “nėra jokių kliūčių kad jis būtų laikomas senovės lietuvių tikėjimo žmogumi” (dr. Valdas Pukas, ištrauka iš knygos “Istorija pareinant į Lietuvą”, Klaipėdos universiteto Leidykla, psl. 2023). O, ką matome šiandien? Mūsų, savos Lietuvos Respublikos Seimas, net du kartus, romuviečiams padavus į teismą, atmetė Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių gynimo komiteto sprendimą Baltų religinės bendrijos narius pripažinti seno lietuvių tikėjimo atstovais. Kas užvaldė Seimą? Rusai, aišku, ne. Tada kas?.. Taip ir naikiname tautą, versdami pamiršti savo istoriją, kartu diegiant menkavertiškumo prieš kitas tautas kompleksą.