Įsiminiau prof. Bronių Genzelį dar studijų laikais – jo redaguotas ir sudarytas „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ keturtomis (faktiškai, penkiatomis, nes Renesanso filosofai išleisti dviem knygom) slogiojoje ano meto ideologinėje atmosferoje studentams buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis.
Detalių nežinau, bet jei atmintis neapgauna, už tas knygas B. Genzelis iš partinių sluoksnių susilaukė tam tikrų nemalonumų. Bent jau tokie gandai sklandė Kaune.
Antrąsyk apie B. Genzelį išgirdau jau S. Gorbačiovo „perestroikos“ metu. Maskvoje jau buvo prasidėjęs „atlydys“, rusų spauda rašė daug laisviau, ėmė minėti tremtį, represijas, kitus Stalino nusikaltimus, o Lietuvoje – juodžiausia stagnacija, spaudos laikysena – pasibjaurėtina.
Brežnevo laikais Klaipėdoje buvo toks LKP miesto komiteto I sekretorius Jonas Gureckas, garsėjęs kaip neva „pažangus“ partietis. 1982 m. buvo atkeltas į Vilnių, tapo LKP CK nariu.
Kai prasidėjo „perestroika“ – pasimatė jo „pažangumas“. B. Genzelis jį drąsiai sukritikavo, atskleidęs kaip retrogradą ir aršų permainų priešininką. Bet tuo pačiu nomenklatūros ugnį atkreipė į save.
Vėl nepamenu detalių kuo visa tai baigėsi (nebuvau liudininkas, gyvenau Kaune, tuos „nuotykius“ galėjau sekti tik iš skurdžių pranešimų spaudoje ir iš lūpų į lūpas perduodamų žinių), bet saldu jam nebuvo.
Trečiąsyk jau susitikom ir susipažinom tiesiogiai – Sąjūdžio seime. Man imoponavo profesoriaus laikysena, jo visuomet nuosaiki, bet principinga, gerai argumentuota pozicija.
Jis buvo vienas iš tų, kurie nuoširdžiai rėmė ir palaikė mano redaguotą laikraštį „Kauno aidas“. Jis yra net pasirašęs raštą Spaudos valdybai, kad būtų suteikta teisė ir skirta popieriaus spausdinti „Kauno aidą“ spaustuvėje, kai jam iškilo grėsmė būti uždarytam.
B. Genzelis buvo labai įdomi asmenybė – plataus akiračio, įžvalgus, reiklus sau ir kitiems, principingas.
Gal tai iš dalies lėmė, kad jis niekam nebuvo labai savas. Buvo aukštai pakopęs komunistų partijos hierarchijoje, bet ten jis aiškiai buvo „balta varna“.
Nežinau ar buvo išmestas, ar pats iš jos pasitraukė. Dalyvavo Sąjūdyje. Bet ten ne vienam jis atrodė „per daug kairysis“. Veikė socialdemokratuose. Ten jau buvo „per daug dešinysis“.
Taigi, atsakingesnio vykdančiosios valdžios posto jam niekas taip ir nepasiūlė, nors, mano nuomone, būtų galėjęs būti puikus švietimo ar kultūros ministras. Spėčiau dėl to, kad jis buvo iš tų žmonių, apie kuriuos politikai sako „nekontroliuojamas“.
Taigi, pavojingas, nes pamatęs darant blėdį – nežiūrėtų, savas ar svetimas, stvertų už čiupros ir keltų į viršų.
Toks buvo Bronius Genzelis. Manau, neatsitiktinai vieną paskutiniųjų savo knygų pavadino „Politikos laisvamanio užrašai“ (2016). Jis išties buvo „politikos laisvamanis“ gerąja prasme – mastė laisvai, atvirai ir drąsiai.
Ir jeigu kam nors nepatinka šiandieninė politinė atmosfera šalyje, tai tik dėl to, kad tokių „laisvamanių“ šiandien labai trūksta. Servilizmas ir oportunizmas persmelkęs viešąją erdvę.
Pasigesiu prof. Broniaus Genzelio. Ilsėkis ramybėje, Sąjūdžio bendražygi.
P.S.
Tarp nuotraukų – B. Genzelio straipsnis „Istorikai Lietuvos istorijoje“ iš pastarosios knygos.
Laidotuvės
Urna su Velionio palaikais bus pašarvota Vilniaus laidojimo rūmuose 6 salėje.
Atsisveikinimas vyks trečiadienį nuo 15 val. iki 20 val. ir ketvirtadienį nuo 9 val.. Urna bus išnešama ketvirtadienį 11.30 val., Šv. Mišios vyks 12 val. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Laidotuvės – Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Bronislovas Genzelis, Albinas Kentra ir vos ne – Nida Vasiliauskaitė… Brr…