K. Stoškus. Ar tikrai „teisėsauga išmoko Klonio gatvės pamokas“? (I)

„N. Venckienės gauja“

Ne taip seniai per OPTV žurnalistė Rūta Janutienė, kalbėdama su S. Skverneliu, paskelbė, kad „teisėsauga išmoko Klonio gatvės pamokas“. Vėliau ta mintis buvo pakartota pokalbyje apie Bartoševičiaus bylą.

Ši maloni naujiena atėjo iš lūpų buvusio Policijos generalinio komisaro, kuris pats aktyviai dalyvavo Garliavos įvykiuose. Bet kur tos pamokos? O gal tos permainos yra tik paties ekskomisaro galvoje?

Būtų ir tai neblogai, jeigu jos tikrai įvyktų. Bet mes to nežinome. Paprašytas palyginti Garliavos pedofilijos įvykį su dabartine pedofilijos byla, Skvernelis paminėjo pasikeitusias sąlygas ir prisipažino turėjęs daug žinių. Negi žinios kliudė apsisprendimui? Ką tai reiškia, nelengva suprasti.

Galima nebent spėti, kad anksčiau jis laikėsi pozicijos (Vyriausybės) požiūrio, o dabar perėjo į karingą opoziciją. Bet kiek tos Skvernelio pamokos (jeigu jos tikrai išmoktos) yra susijusios su visos valdžios ir žiniasklaidos permainomis?

Tikėtina, kad eidamas su pozicija, turėjo daug baimių. Ne kartą jis leido suprasti, kad Garliavos įvykiai buvo labai pavojingi valstybei. Tik vengė paaiškinti, iš kur tie pavojai. Bet ilgainiui juos pasirūpino išaiškinti su Seimo politikais ir prokurorais įpratę bendrauti žurnalistai.

Jų supratimu, visą tą pedofilijos košę verdanti Neringa Venckienė. Lietuvos rytas jos bendraminčius net yra pavadinęs „Venckienės gauja“. Žodžiu, buvo rėžiama iš peties.

Galų gale šis nusistatymas buvo paverstas masiniu. Iš daugybės šio galvojimo tekstų susidarė įspūdis, kad Venckienė yra pats didžiausias pavojus Lietuvai. Kokių nors argumentų čia net nereikėjo. Užteko to, kad ji su broliu atkakliai gynė savo dukterėčią nuo pedofilų.

O jų buvimą patvirtino iki šiol neišaiškintos žmogžudystės. Jų žudikai juk liko. Matyt, tuo atkaklumu kai kam lipo ant kulnų. Todėl buvo daroma viskas, kad jie neįkliūtų. Ar ne dėl to dėta tiek daug pastangų, kad mergaitės gynyba būtų paversta pretekstu visiems įrodinėjimams, jog Lietuvoj „pedofilų nėra“.

Bet tai buvo sąmoningas melas. Visais laikais ir visuose kraštuose buvo tokių žmonių. Tik Vakaruose su jais jau buvo pradėta energingai kovoti.

Lietuvoj viskas vyko atvirkščiai. Čia jų gyvenimo būdas įslaptintas, kad būtų galima neigti ir tyčiotis ne tik iš Kedžių „kliedesių“, bet ir nutylėti kalbas apie pedofilijos tinklą, prasiskverbusį į Latvijos ir Lietuvos valdžios elitą. Latviai su juo didžia dalimi susidoroję, o Lietuvoje, jie išlikę.

Kritiškesnei gyventojų daliai tos kalbos ir išaiškėję faktai padėjo suprasti, kodėl taip buvo puolami Kedžiai ir taip nesėkmingai baigiasi bylos kovotojų prieš pedofiliją.

Net prokuroras Betingis daug kartų priekaištavo vyriausiems policijos departamento pareigūnams, kad jie tiesiog žaidę „dvigubus žaidimus“, nes manę, „kad po žudynių prie Vilniaus jiems pavyks surasti D. Kedį ir už labai gerą darbą jie gaus valstybinius apdovanojimus“.

Nepavykus teismams atskleisti žudynių priežasčių, suveikęs „bailių sindromas ir kaltinamieji dabar bijo prisipažinti, kad tinkamai neatliko pareigų.“ Bet svarbiausia, nebuvę sisteminio tų žudynių tyrimo. Ir tai buvo skaudi tiesa, iki šiol diskredituojanti mūsų teisėtvarką.

Nė kiek ne mažiau buvę kalti ir politikai: „Šioje byloje daug kas susiję su baime. Vienas buvo kovotojas, kiti – blogiukai, kurie esą tvirkino vaiką ir už tai buvo nubausti. Ir visi bijojo prisiliesti prie šios bylos, nes buvo didelis spaudimas, taip pat iš politikų pusės.

Viso to galėjo ir nebūti, jei būtų buvę tinkamai reaguota, jei pareigūnams būtų leista dirbti, jei nebūtų įsikišę politikai, kurie net nebandė išsiaiškinti situacijos, bet ją naudojo savo tikslams, kad sujauktų valstybinių institucijų darbą, ką nors pašalintų iš pareigų, pasiskirtų jiems reikiamus asmenis.“

Čia su juo ginčytis būtų nelengva. Tik sunkiausia sutikti, kad prokurorai ir teisėjai dėl to nė kiek nebuvo kalti.

Be kita ko, panašiai situaciją vertino ir Venckienė:

2012 m. birželio 1 d. savo kabinete Kauno apygardos teisme mane aplankė teismo pirmininkas, kuris man pranešė, kad jam skambino iš Lietuvos prezidentės kanceliarijos ir pareikalavo, kad aš atsistatydinčiau. Atsakiau, kad neketinu atsistatydinti, tačiau po to, kai netekau teisinės neliečiamybės 2012 m. birželio 26 d., pajutau, kad nebegalėsiu toliau dirbti. Savo atsistatydinimo laiške prezidentei Grybauskaitei parašiau, kad nebegaliu dirbti neturėdama teisinės neliečiamybės, o taip pat aprašiau korupcinę praktiką teisme, kurios liudininke buvau. O taip pat – praktikos, kaip buvo tiriama pedofilijos byla”. Bet ko gero teisingiausia yra ši Betingio išvada: „<…>Kaip ten bebūtų sunku kalbėti, bet gėdinga tokią situaciją šiandien matyti.

„Iškrypėlių klanas“

Bet priežasčių paaiškinimui Skvernelio ir Betingio minimų baimių čia neužteko. Kai visos valdžios ir ją remianti žiniasklaida įsikalė į savo galvas N. Venckienės „rengiamą sąmokslą“, reikėjo jį kokiu nors būdu pateisinti.

Politikai bei žiniasklaida smarkiai išdidino Venckienės galias, o paskui patys savo slepiama pedofiline baime prisijungė prie jos galių sukeltos baimės. Tai pati mįslingiausia Garliavos paslaptis.

Skaitant jų kalbas, susidaro įspūdis, kad juos gąsdino ne tik neišaiškinti nužudymai, bet ir Venckienės išsilavinimas, o ypač jos juridinis išprusimas. Aukso medaliu ji buvo baigusi vidurinę mokyklą, gana sėkmingai studijavo VU Teisės fakultete, vėliau Romerio universiteto doktorantūroje. Be to, skaitė paskaitas universitete.

Ypač stebino tai, kad ji lengvai darė karjerą: gana jauna buvo paskirta Kauno rajono apylinkės teismo teisėja, vėliau – Kauno apygardos teismo teisėja. Ir šie gabumai ir pareigybės buvo panaudotos tam, kad iš jos būtų padaryta vos ne siaubūnė.

Prie šių faktų dar prisidėjo ir tai, kad ji neslėpė savo intelektualinių ir profesinių pranašumų: viešai kritikavo savo kolegas, pasišaipydavo iš jų klaidų, nevengė ir aštresnių žodžių. Tai davė pretekstą apskųsti ją Teisėjų etikos ir drausmės komisijai.

Ši komisija priėmė sprendimą, kad: „<…>bendraudama su žiniasklaida bei viešai reikšdama nuomonę apie netinkamą ikiteisminio tyrimo eigą ir ikiteisminio tyrimo institucijų darbą, išsakydama neigiamą nuomonę apie kitus asmenis ji pažeidė Teisėjų etikos kodeksą. Bene už tai jai buvo paskirtas papeikimas.

Tikriausiai buvo tikimasi, kad Prezidentė ją atstatydins. Bet to neįvyko. Iš pradžių D. Grybauskaitė šitokią bausmę laikė neadekvačia nusižengimui. Teisėjų viršūnei tai negalėjo patikti.

Kartais atrodė, kad iš prasidėjusios teismų serijos, skirtos Garliavos įvykiams, sklido vieningas neigiamų nuosprendžių įniršis. O vengimas (gal kartais ir nesugebėjimas!) išspręsti per Venckienės „sąmokslą“ labiausiai šalyje išgarsintas bylas valdžios sluoksniuose išaugo į savotišką baimės ir kerštingumo simbiozę, kuri vertė su neapykanta tarti Venckienės pavardę ir gąsdinti visuomenę jos „patvorinių“ šalininkų akcijomis.

Be abejo, sutelktinė neapykanta veikė net tada, kai ji pereidavo į kerštavimą primenančias grasinimus, užuominas, keistus nutylėjimus.

Suprantama, į elito neapykantą nebuvo galima tikėtis kitokios reakcijos, išskyrus kaltinamųjų neapykantą. Tačiau tas kovingas protas nieko negalėjo sau padėti, kai prieš jį bei jo ginamą dukterėčią buvo nukreipta laisvai įstatymus taikanti galinga policinė prievarta, o ją paliko stipriausi rėmėjai. O puolamai ir plūstamai N. Venckienei irgi nekilo noras ieškoti švelnesnių žodžių.

Kai 2010 m. Panevėžio miesto trijų teisėjų kolegija nutraukė pedofilija įtariamo Andriaus Ūso baudžiamąją bylą, ji viešai pasmerkė visuomenės pasitikėjimą praradusią „klaninę“ teisėsaugą: „Čia ne pabaiga, – sakė ji – aš netylėsiu ir tuo niekas nesibaigs, jūs pamatysite, praeis du, trys, penki metai ir viskas išlįs. Tegul jie negalvoja, kad jie čia dabar užgesino viską, būdami korumpuoti, kyšininkai ir iškrypėlių klaną dengdami, čia taip nebus”.

Jos kategoriškume buvo galima matyti ne tik pasitikėjimą savo patirtimi, bet ir įtikėjimą statymų galia bei palankiu likimu. Visa tai negalėjo neskatinti Venckienės atkakliai gintis ir iki galo grumtis už teisingumą.

Bus dugiau