A. Pupkis. Su kalbos faktais taip nesielgiama (I)

Prieš kurį laiką (gruodžio pradžioje) „Youtube“ kanale „Redakcija“ transliuota tinklalaidė „Šiandien Redakcijoje. Svečiuose Loreta Vaicekauskienė“. Joje vėl užsipuolama oficialioji valstybinės kalbos politika, užsimojama prieš kalbos norminamąjį darbą ir patį kalbos ugdymą.

Laida anonsuojama sociolingvistės Vaicekauskienės kalbos ištrauka: kodėl turėjo dingti iš mūsų kalbos visas pluoštas senųjų skolinių, kokia nors ‘sarmata’ – ne tas pats kas gėda, kam tą ‘barsuką’ reikėjo pakeisti?

Taigi laida būsianti apie kalbininkų normintojų žmonėms maunamą apynasrį, neleidžiantį jiems išreikšti svarbią savo asmenybės dalį.

Kadangi Konstitucija leidžia įvairovę [iš tiesų, joje apie įvairovę nėra nė žodžio], tai esą reikia naikinti Kalbos įstatymą, kuris suteikia teisę mus reguliuoti, draudžia žmonėms patiems tvarkytis, kalbą daro bespalvę.

Jau gal keliolika metų tos sociolingvistės vadovaujama grupė neoliberalių pažiūrų autorių nuolat reikalauja kalbos laisvės, kurią žmonės įgytų panaikinus dabartinę valstybinės kalbos politiką ir jos vykdytojų institucijas.

Tokios pažiūros gali įtikti tik tiems žmonėms, kurie į lietuvių kalbą žiūri atsainiai ir nelabai susigaudo, nei kam skirta valstybinės kalbos politika, nei kur visa tai veda, o gal net svajoja apie kelias valstybines kalbas Lietuvoje ir visišką kalbos anarchiją.

Valstybinę lietuvių kalbą ir ją įtvirtinančius įstatymus, kartu ir viešosios kalbos kultūrinį lygį ginantieji nuosekliai remiasi tradicine kalbos atmainų samprata, pagal kurią bendrinė kalba išskiriama kaip socialinį prestižą turinti norminama kalbos atmaina. Europos kalbos vargu ar būtų įsivaizduojamos be savo bendrinių atmainų.

Tai priešiškų ir nesutaikinamų ideologijų kova, ir nematyti, kad jos bent artimiausioje ateityje galėtų suartėti.

Taigi pagrindinę skirtį čia sudaro nevienodi diskusijų objektai: vieni kalba apie bendrinę kalbą, kiti apskritai apie kalbą. Tradiciškai pripažįstama, kad bendrinė kalba neturi būti paliekama savaiminei raidai ir turi būti prižiūrima.

Liberalioji grupė stengiasi įdiegti mintį, esą kalba pati pajėgi reguliuotis, o kalbininkai norintys norminti visą kalbą, visas jos atmainas. Nors privačioji žmonių kalba nėra kalbos politikos objektas, ir jokie reguliavimai jai netaikomi, toji grupė apsimeta šito nežinanti ir stoja ginti visų „nuskriaustųjų“.

Šitaip plaunant ribas, maišant objektus, dažnai operuojama išgalvotais, neretai logiškai nepagrįstais argumentais, todėl daug kur atsiranda visokių iškraipymų ir klaidingų aiškinimų.

Tų tiesų skelbėjams svarbu išsilaikyti visuomenės dėmesio centre ir ne remtis nuosekliais loginiais argumentais, o paveikti klausytojus tariamai moksline argumentacija, priversti juos niekinti kalbininkus ir visą valstybės šioje srityje dirbamą darbą.

Kiekvienam, bent kiek susipažinusiam su kalbininkų darbu, turėtų kelti nusistebėjimą žodžio ‘sarmata’ vadinimas skoliniu ir dar senuoju (kurį kalbininkai esą mėgino numarinti, o ir kitus skolinius išcenzūravo).

Prelegentė bus paklydusi tarp dviejų pušų, nes dar Kazimieras Būga 1920 m. įrodė to žodžio savumą, ir vėliau šis niekada nebuvo laikomas klaida, nebuvo taisomas. Atsakingas kalbėtojas tokiu atveju būtų žvilgtelėjęs bent į „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, kur tas žodis pateiktas kaip norminis, arba į didįjį žodyną, kur matyti, kaip plačiai jis įsišaknijęs tarmėse ir nėra kokia siaura tarmybė.

O jeigu dar būtų pasidairęs Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne, būtų radęs tiek ir tiek rašytojų kūrinių, iš kurių niekur ta ‘sarmata’ nedingusi.

Norėčiau žinoti, kokiuose šaltiniuose klaida laikytas ir taisytas ‘cepelinas’, tas tarp neva dingusių (išcenzūruotų) skolinių minimas žodis? Ar tik ne iš to paties šaltinio, kaip tas ‘cepelinas’ ir ‘barsukas’, sklido ir išsigalvojimas apie žodžio ‘anūkas’ uždraudimą? (Dėl ‘anūko’ su ‘barsuku’ žr. nesenus kalbininkės Ritos Miliūnaitės feisbuko įrašus.)

Bet disonuodama su „Redakcijos“ prisistatymu, kad stiprioji jos sritis – „kokybiška žurnalistika ir kokybiškas turinys, darantis realų pokytį visuomenėje“, tinklalaidės pabaigoje jos dalyvė Rita Miliūtė dėl tų visų „išcenzūruotų“ žodžių su pašaipa sušunka: „Laisvę barsukams!“. Ir tokius niekus nekalbininkai priima už gryną pinigą – negi puls iš paskos tikrinti žodynus.

Bus tęsinys

Autorius yra kalbininkas, VU docentas, humanitarinių mokslų daktaras, lietuvių kalbos kultūros ugdytojas ir puoselėtojas