Siekiant sumažinti psichikos sutrikimų skaičių visuomenėje, spalis buvo paskelbtas Psichikos sveikatos mėnesiu. 2022 metais atlikti tyrimai rodo, kad maždaug 5 mokiniai vienoje 30-ies mokinių klasėje jau susiduria arba dar susidurs su psichologiniais iššūkiais. Anot psichologės, kognityvinės elgesio terapijos praktikės bei „Anima psichologija“ centro įkūrėjos Viktorijos Bartkutės-Vyšniauskienės, vaikai ir paaugliai yra itin jautrūs aplinkai bei pažeidžiami, tad tėvai turėtų ne tik atitinkamai elgtis, bet taip pat atpažinti, kada reikia pagalbos.

„Tiek vaikystė, kuri tęsiasi iki lytinio brendimo pradžios, tiek paauglystė, besitęsianti iki 18–20 metų amžiaus, yra esminiai asmenybės formavimosi periodai. Maždaug nuo 10-ies metų, kada mokyklinio amžiaus vaikai ima lytiškai bręsti, prasideda itin pažeidžiamas etapas, kurio metu vyksta daug vidinio chaoso, savęs ieškojimo, nežinomybės, gali atsirasti ir tapatumo krizė, nes mokinys jaučiasi nebe vaikas, tačiau dar nėra ir suaugęs“, – pažymi psichologė V. Bartkutė-Vyšniauskienė.

Dideli lūkesčiai gali tapti našta

Psichologė dalijasi, kad tiek šeimoje, tiek mokyklos aplinkoje ar visuomenėje standartai nuolat auga, todėl vaikams gali būti sudėtinga suspėti visa tai atliepti. Tėvai neretai savo ruožtu labai nori, kad vaikui pasisektų, tad pradeda kelti lūkesčius, kurie kartais būna net neįmanomi. Tokiu būdu, anot V. Bartkutės-Vyšniauskienės, tėvai ant pečių mokiniui tarsi užkrauna „netobulumo“ naštą. O jis bando įtikti tėvams ir iš savęs reikalauti labai daug.

„Mokykla turi labai aiškų ir konkretų vaikų gebėjimų vertinimą, kuris mokinį skatina sieti savo, kaip žmogaus, vertę su gautu skaitiniu įvertinimu iš tam tikro mokslų dalyko. Tačiau reikėtų pasistengti suprasti, kad net ir šiems standartams nesikeičiant, ne visi žmonės turi vienodus gebėjimus: galbūt vienam labiau sekasi skaičiuoti, kitam – rašyti, trečiam – sportuoti ar piešti. Tėvai turėtų išmokti įvertinti tai, ką atžala geba ir moka, o ne reikalauti būti geriausiu visose srityse. Turime paaiškinti savo vaikui, kad jis yra pakankamas kaip žmogus, kad ir kaip jam sektųsi, bei padėti išspręsti kylančias problemas“, – sako specialistė.

Iš savęs itin daug reikalaujantis mokyklinio amžiaus vaikas gali sielotis už užduotį gavęs pažymį 9, o ne 10 – tai prisideda prie perfekcionizmo, kuris vėliau gali virsti nerimu ar net depresija. Negana to, daugelis mokinių susiduria ne tik su nerimu dėl mokslų ar papildomomis atsakomybėmis – kai kurie neišvengia ir patyčių, neigiamos socialinių tinklų įtakos.

„Vaikų mąstymo institutas“ išskiria esminius signalus, kurie pažymi, jog reikėtų susirūpinti mokinio emocine sveikata:

• Liūdesys trunka dvi savaites ar ilgiau.
• Jaučiama baimė, kuri neturi aiškios priežasties ir trukdo atlikti kasdienius darbus.
• Kalbama apie savęs ar kitų žalojimą, įsiveliama į konfliktus mokykloje.
• Apetito stoka ar bandymas atsikratyti kilogramų.
• Negebėjimas susikaupti ir atlikti įvairių užduočių.
• Prastėjantys pažymiai ir mokyklos nelankymas.
• Ryškūs ir neigiami asmenybės, nuotaikos bei elgesio pokyčiai.

Socialinių tinklų įtaka

Socialiniai tinklai, tokie kaip „Instagram“, „Youtube“, „TikTok“, „Facebook“ užimą didelę mokinių gyvenimo dalį. Nors daugelyje socialinių platformų yra nustatyta amžiaus riba, net 38 proc. 8–12 metų vaikų prisipažįsta, kad juose lankosi. Anot gyvybės draudimo paslaugas teikiančios bendrovės „PZU Lietuva gyvybės draudimas“ Produktų vystymo vadovės Editos Majerienės, populiarios platformos atneša daug gero, pavyzdžiui, sumažina vienišumo jausmą, skatina domėjimąsi įvairiomis kultūromis, menu, kūryba, tačiau blogo – taip pat nemažai.

„Socialiniuose tinkluose apstu neigiamo, žiauraus ar net pavojingo turinio – jis atsidūręs prieš vaiko akis gali būti ne tik netinkamai interpretuotas, bet ir suveikti iš tiesų žalojančiai, paskatinti įvairių baimių, nerimo atsiradimą. Negana to, šios platformos yra žinomos dėl iškreipto ir netikroviško požiūrio į kasdienybę bei žmonių išvaizdą ar talentą. Norime to ar ne, tiek vaikai, tiek suaugę žmonės pasąmoningai lygina savo gyvenimą su socialiniuose tinkluose matomu turiniu. Juo lengva patikėti, tad tėvai turi itin atidžiai žvelgti į tai, ką internete stebi atžala.

Žinoma, kuo vaikas vyresnis, tuo bet koks turinys tampa lengviau pasiekiamas, todėl manau, kad būtina iš anksto diegti tinkamas vertybes. Mūsų šeimoje skatiname rūpinimąsi savimi ir džiugesį paprastais dalykais, nelyginant nei savo išvaizdos, nei turimų daiktų ar gebėjimų su tuo, ką rodo kiti“, – sako E. Majerienė.

Kaip pastebėti padidėjusį nerimą ir padėti?

Deja, šiuolaikiniai mokiniai neretai vengia garsiai kalbėti apie savo jausmus, tad, ypač tada, kai santykiai su tėvais nėra artimi, gali būti sunku suprasti pasikeitusį elgesį, kalbėjimo manieras, hobių atsisakymą ar niūrias ateities vizijas. Jei santykis su atžala yra atviras ir draugiškas – pastebėti pokyčius yra lengviau. Paprasčiausias smalsumas ir nuoširdžios diskusijos, dalinimasis, paklausimas „o kaip tu jautiesi?“ gali tapti raktu į vaiko širdį.

E. Majerienė patikina, kad augančiai ir besiformuojančiai asmenybei labai svarbi saugi aplinka, palaikymas ir supratimas. Deja, tyrimai rodo, kad vos 55 proc. vyresnių klasių mokinių kreipiasi į savo šeimos gydytoją dėl psichikos sveikatos. Panašus skaičius to paties amžiaus žmonių net nežino, jog šeimos gydytojai taip pat gali konsultuoti dėl psichologinių sunkumų.

„Dėl vyraujančių stigmų, daugybė žmonių dėl savęs ar savo šeimos gėdijasi kreiptis pagalbos, o pirmasis žingsnis – itin reikšmingas. Žengus šį žingsnį ir aptarus iškilusias problemas su sveikatos ekspertu, bus lengviau suprasti ko reikėtų imtis toliau: galbūt tereikia sulaukti tam tikrų tyrimų paskyrimo, galbūt rekomendacijų apsilankyti pas psichoterapeutą ar psichiatrą.

Šiandien itin paprasta nuoširdžiai pasikalbėti su šeimos ar bendrosios praktikos gydytoju nė neišėjus iš namų, esant užsienio šalyje ar staiga suprastėjus sveikatai. Pavyzdžiui, mūsų klientai, besinaudojantys telemedicinos draudimu, šeimos gydytojo konsultacijos gali sulaukti vos per kelias valandas nuo registracijos. Svarbiausia nedelsti pasirūpinti nei kūnu, nei siela, ir laiku pastebėti signalus“, – paaiškina E. Majerienė.