Ryšiai su visuomene kuria ir įgyvendina komunikaciją – kaip supratimą, pritarimą, institucijos ir atitinkamos auditorijos susijungimą ar bendradarbiavimą. Jais sprendžiamos įvairios problemos, informuojama visuomenė, sudaroma nuomonė apie individą ar instituciją, kuriamas palankus požiūris. Galima teigti, jog tai yra savita vadybos funkcija, padedanti formuoti ir palaikyti abipusį komunikavimą, supratimą, sutarimą ir bendradarbiavimą tarp institucijos ir jos tikslinių grupių.
Žvelgiant į ryšių su visuomene sąvokos transformaciją, galima pastebėti kaip laiko atžvilgiu keitėsi minėtas reiškinys. Vystantis mokslui, technologijoms, keičiantis tradicinei visuomenės sandarai, ryšių su visuomene reiškinio svarba valdžios institucijoms su kiekvienais metais įgaudavo vis didesnę reikšmę.
Vertėtų konstatuoti, jog didžioji dalis viešojo sektoriaus ryšių su visuomene programų formuojamos tam, kad: 1) įtikinti žmones pakeisti jų nuomonę konkrečiais klausimais (apie viešąją paslaugą ar instituciją); 2) išsiaiškinti „neinformuotas“ ar „neišvystytas“ nuomones; 3) sustiprinti egzistuojančias palankias nuomones.
Piliečiai, viešosios paslaugos vartotojai, tampa vis labiau technologiškai pažangesni. Jiems jau nebepakanka būti įtakotiems. Jie nori patys dalyvauti sprendimų priėmimo procese, patys daryti poveikį kitiems ir skleisti savo žinias bei pozicijas.
Viešųjų ryšių politiką įgyvendinančios institucijos, pažangių technologijų dėka, grįžtamojo ryšio sulaukia greičiau, nei naudodamosi įprastomis komunikavimo priemonėmis. Tai leidžia aktualiu laiku identifikuoti naujas problemas bei tikslingai reaguoti į seno sprendimo proceso pokyčius.
Be to, greitas grįžtamasis ryšis padeda laiku pajusti tikslinės grupės nuotaikų ir pozicijų kaitas ir įvertinti komunikavimo naudingumą. Dabar socialiniai tinklai tarnauja kaip komunikacijos kanalai. Komunikacija sklinda per tinklus tarsi atskirų komunikacinių įvykių, tokių kaip susitikimai, tiesioginiai ar telefoniniai pokalbiai, elektroninio pašto ar tekstinės žinutės rezultatas.
Socialinių tinklų programos, kurios iš pradžių buvo sukurtos asmeniniam bendravimui, dabar įgijo precedento neturintį populiarumą tarp organizacijų. Dėl pranašumų, susijusių su interaktyvios ir tiesioginės komunikacijos palaikymu, jie padeda įmonėms pritraukti naujų klientų.
Socialiniai tinklai iš esmės buvo realizuoti kaip veiksmingas mechanizmas, prisidedantis prie organizacijos rinkodaros tikslų ir strategijos, ypač susijusios su klientų įsitraukimu, santykių su klientais valdymu ir komunikacija.
Pateiksiu kelis pavyzdžius. Vertinant politines partijas, viena ryškiausių socialiniame tinkle „TikTok“ būtų Laisvės partija. Laisvės partija savo „TikTok“ socialinėje paskyroje dalinasi, pavyzdžiui, kaip klubų ir šokių kultūra savo vykdomais renginiais gerina Lietuvos ekonomiką, kaip jiems sekasi vykdyti savo išsikeltus tikslus Lietuvos piliečiams.
Tačiau vienas įdomesnių faktų yra Laisvės partijos steigėjos ir pirmininkės Aušrinės Armonaitės žinia, kad šių metų kovo mėnesį ji išsitrynė „TikTok“ iš savo telefono. ,,Suprantu, kad milijonai žmonių visame pasaulyje šią programėlę naudoja norėdami susijungti su kitais žmonėmis, sužinoti kažką naujo. Tikiuosi, kad JAV investuotojai nupirks programėlę iš kinų ir vėliau bus galima ja naudotis“ – taip teigė „Žinių radijui”.
Kitas socialinis tinklas – ,,LinkedIn”, kurio politikos atstovai net nesistengia išnaudoti savo politiniams tikslams. Remiantis „Microsoft Advertising“ partnerystės su „Aleph“ Europoje, direktoriaus Šarūno Sakalausko nuomone, 2020 metais iš 17 rinkimuose dalyvavusių sąrašų lyderių, 16 – arba neturėjo ,,LinkedIn“ paskyros arba, net jei ir turėjo, per pastaruosius metus nebuvo paskelbę nei vieno įrašo.
Šiuo metu Lietuvoje dauguma piliečių yra susikūrę paskyrą, įmonės šį socialinį tinklą naudoja, kad pritrauktų būsimus kandidatus ir skelbtų apie savo įmonės veiklą.
Kita vertus, įvertinus ,,LinkedIn“ auditorijos struktūrą, greičiausiai ne visos politinės partijos ir gali tikėtis čia pasiekti savo rinkėją. Be to, politinė reklama čia negalima. Tad, norint pasiekti ir įtraukti savo tikslinę auditoriją, turi būti kūrybingas ir aktualus savo kuriamu turiniu.
Vienas iš pavyzdžių būtų politinio ir visuomenės veikėjo Lino Antano Linkevičiaus nuomonė – nors jis pats net neturi ,,LinkedIn“ profilio, jo paskelbiami postai, ypač Baltarusijos krizės atveju, ,,LinkedIn“ socialiniame tinkle buvo dažnai pasidalinami tarp kitų. Tai rodo, kad šis politinis veikėjas neišnaudoja esančių galimybių.
Ingrida Šimonytė labiausiai naudojo ,,LinkedIn“ per paskutinius Prezidento rinkimus. Buvo keliamas tinkamas turinys, naudojamas tinkamas komunikacijos tonas, kuris palietė rinkėją. Tačiau po rinkimų šiame socialiniame tinkle „prasidėjo tyla“, premjerė, augindama savo bendruomenę, dabar naudoja tik „Facebook“. Tai vėl galima kalbėti apie bene didžiausią neišnaudotą galimybę.
Vis tik, Aušrinė Armonaitė išlieka vienas geriausių pavyzdžių kaip tinkamai naudoti šį socialinį tinklą ir kad politikos atstovas turi neužmiršti, jog komunikuoti reikia nuolat, o ne tik prieš rinkimus.
Naujoji politinės komunikacijos platforma ,,Facebook“ šiandien vertinama vos ne kaip žiniasklaidos priemonė, kurioje piliečiai gausiai informuojami apie politiką ir visuomenę.
Pasak politinės retorikos ekspertės ir dėstytojos Giedrės Vaičekauskienės, politiko kalba yra tarsi jo ,,prekė“, kurią jis pats pagamina ir parduoda ,,virtualiosios visuomenės rinkoje“. Politiko kalba yra jo tapatybė.
Kadangi socialinių tinklų žiniasklaidoje nėra etatinių redakcijų, už transliuojamą asmeninę retoriką yra atsakingas pats politikas, pasakojantis ir kuriantis pasitikėjimą politika.
Stebint demokratinius rinkimus, politinės partijos, kurios išleidžia daugiau reklamai ,,Facebook“ socialiniame tinkle, turi daugiau šansų laimėti rinkimus.
Analizuojant nepolitinės organizacijos ,,Transparency International“ Lietuvos skyriaus duomenis, viena iš šalių, geriausiai iliustruojanti politinės reklamos socialiniuose tinkluose ir internete augimą bei naudojimą, yra Jungtinės Amerikos Valstijos.
2008 metais Baracko Obamos, tuo metu kandidato į prezidentus, komanda iš pagrindų pakeitė rinkiminę kampaniją, kai pradėjo aktyviai naudoti socialinę ir skaitmeninę žiniasklaidą. Tai tapo atspara ir tolimesniems prezidento rinkimams.
Nors nėra žinoma kiek Lietuvoje pinigų išleidžiama reklamai socialiniuose tinkluose, 2016 metų Seimo rinkimų kampanijai rinkimų dalyviai išleido daugiau nei 710 tūkst. eurų reklamai internete. Tad įdomu kokią sumą politikos veikėjai jau ruošiasi išleisti 2024 metų rinkimuose.
Apibendrinant galima teigti, kad socialiniai tinklai teikia naudą ne tik paprastiems vartotojams, bet ir viešosioms įstaigoms, kurios naudojasi socialinių tinklų teikiama nauda. Taip viešosios įstaigos palaiko glaudžius ryšius su visomis suinteresuotomis šalimis, ir taip socialinėje erdvėje yra populiarinamas įstaigų valdymas. Tik tam reikia pasirinkti atitinkamą strategiją, kuria remiantis bus siekiama išsikelto tikslo.
Autorė yra Mykolo Romerio universiteto bakalauro programos studentė
