Sujudimas Šimonių girioje. Miškų ir medžių ginti stojo aplinkosaugininkai ir neabejingi gyventojai, pasipiktinę leidimais plynai iškirsti didžiulius saugomo miško plotus.
Įsikišo net pats aplinkos ministeris Simonas Gentvilas. Bus tiriama, aiškinamasi, ribojama, vėl kalbama apie nacionalinį miškų susitarimą ir kitas gamtos apsaugos.Šaunu.
Nežinia, ar ponas Simonas Gentvilas taip jautriai sureagavo artėjančių rinkimų proga, tačiau šis žingsnis, be abejo, teisingas. Žmonės, pakraupę nuo plikai nuskustų miestų aikščių bei skverų, kuriuose vietoj brandžių medžių, prikaišiota agrasto dydžio šluotražių, atsisuko į miškus.
Atostogavę ar grybavę Aukštaitijoje ir Dzūkijoje, savo akimis pamatė, kaip klaikiai atrodo mūsų Nacionaliniai parkai, sužaloti bei išdarkyti miškai. Kai kurie taip išvanoti, kad atrodo baisiau, nei Vilniaus Vingio parkas.
Mūsų žmonės pagaliau suprato, prisiminė, ką jiems reiškia miškas. Kad medis, po kuriuo gali atsisėsti, mėgautis jo vėsa, lapija, žalumos grožiu, po lapais išsislapsčiusiais baravykais, yra kur kas didesnė vertybė, nei batų dėžė, spinta ar kėdė.
Rimtas signalas Šimonių girioje rodo, kad pilietinė valia atsisuko į miškus, ir žmonės neleis iškirsti bei sunaikinti lietuviškų girių likučių. Tai mus labai džiugina.
Deja, didysis verslas ir politikai miškų plotuose kol kas mato tik pajamas. Laimėjusieji rinkimus, visais įmanomais būdais stengiasi „paimti“ ir reformuoti urėdijas, o tai rodo, jog šis sektorius itin pelningas.
Pamenat, kaip buvo mėginta urėdo postą nusipirkti už beveik 30 000 eurų, tačiau „pirkėją“ sulaikė STT? Galime tik spėti, kokie pinigai „sukasi“ įvairiuose kirtimuose ir jų projektuose.
Matydami bundančią pilietinę visuomenę, tikimės, kad tai – laikina.
