Medis mieste – ne bėda, o galimybės (video)

Pastaruoju metu kyla daug aistrų dėl medžių mieste. Vieni juos pjauna, nes taip numatyta statybų plane, kiti piktinasi jų rudenį visur prikrintančiais lapais, treti tvirtina, kad kiekvienas medis mieste yra vertybė. Kaip rasti kompromisą?

Vis daugiau žmonių susivokia, kokią įvairialypę naudą teikia miestų želdiniai ir ypač medžiai. Karštą dieną jie ne tik suteikia šešėlį, bet ir vėsina bei drėkina aplinkos orą kaip tikri kondicionieriai. Jie sugeria didelę dalį automobilių išmetamų teršalų ir taip apsaugo mūsų plaučius nuo jų. Palei gatves augantys medžiai taip pat slopina transporto srauto sukeliamą triukšmą. Medžiai sušvelnina miesto architektūrą savo lajomis, suteikia gyvybės pojūtį miesto erdvėms. O kur dar slyvų žydėjimas pavasarį, liepų kvapas vasarą ar besikeičiančios klevų lapų spalvos rudenį. Pliusų galima rasti ir daugiau.

Tačiau nepatogumų taip pat yra. Medžiai auga ir didėja ir kartais savo lajomis pernelyg užtamsina šalia stovinčių namų patalpas. Medžių nepatrauksi, todėl miesto plėtra kartais nurėžia jiems viršūnes ar kerta tiesiai medžiams per šaknis tiesiogine šių žodžių prasme. Miestuose augantys medžiai dažnai pradeda skursti dėl nepalankių jiems augimo sąlygų. Pavyzdžiui, pažeistų šaknų tiesiant požeminius kabelius, per mažo aplink juos esančio atviro žemės ploto, per kurį medis gauna vandens. Nusilpę jie tampa neatsparūs smarkiems vėjams ar stipriam snygiui ir kartais lūžta ar nuvirsta, sukeldami pavojų žmonėms ir jų turtui.

Bėdas kuria ir nemokšiškas medžių genėjimas, kai dėl netinkamai nupjautų šakų į medį įsimeta puvinys arba išbalansuojamas lajos svoris ir medžiui padidėja rizika išvirsti.

Dalį bėdų galima išspręsti protingu, į medžių augimą ir jų poreikius atsižvelgiančiu planavimu. Pavyzdžiui, patalpų užtamsinimo galima išvengti medžius sodinant reikiamu atstumu nuo pastatų, o ne galvojant, kad maža eglutė ir liks visada tokia, ir pasisodinant ją tiesiai po langais. Norint tiesti požeminius kabelius, galima ne kasti griovius nukertant medžių šaknis, o naudoti horizontalų betranšėjinį gręžimą. Šiais laikais lengva net ir iškasti duobes šalia medžių beveik nepažeidžiant jų šaknų, kai tam naudojami vakuuminiai ekskavatoriai ir suspausto oro kastuvai.  Bet ką daryti su tais medžiais, kuriuose jau įsimetęs puvinys, netolygi laja, beplyštantis kamienas ar kelios nudžiūvusios šakos? Čia gali padėti sertifikuoti arboristai.

Arboristai – tai medžių priežiūros specialistai, kurie įvairiomis technikomis siekia užtikrinti medžio ilgaamžiškumą ir sveikatą bei žmonių saugumą šalia tokių medžių. Jų naudojamos technikos yra įvairios – tai ir skirtingų tipų genėjimas, plyštančių kamienų sujungimas specialiomis, į žievę neįaugančiomis jungtimis, šakų parėmimas, dirvožemio po medžio laja išpurenimas, medžio šaknų pamaitinimas specialiais mišiniais ir daugelis kitų.

Net jei medis auga per arti pastato ir savo laja jį užtemdo, arboristai gali padėti išspręsti problemą ne nukirsdami medį, o tiesiog apgenėdami ir pažemindami jo lają. Norint atlikti tokį darbą tinkamai, reikia daug žinių. Todėl tikrai ne kiekvienas, kuris nupjauna kelias šakas, yra arboristas, kaip ir nevadiname gydytoju to, kuris tiesiog turi pakuotę penicilino tablečių. Labai džiugu, kad medžių priežiūros kultūra Lietuvoje plinta ir kad vis dažniau dėl rūpesčius keliančių medžių ieškomi ne medžių kirtėjai, o sertifikuoti arboristai, kurie daugeliu atvejų randa sprendimą, kad ir žmonių saugumas būtų užtikrintas, ir medžiai išsaugoti.

Arboristų žinios ir įdirbis taip pat labai pasitarnauja, kai norima išsaugoti medžius senolius, kurie yra svarbūs ne tik kaip istoriniai ir gamtos paminklai, bet kartu ir kaip gyvenamoji vieta daugeliui retų ir nykstančių gyvybės formų, pradedant nuo kerpių ir grybų ir baigiant šikšnosparniais ir pelėdomis. Šiame video įraše arboristai trumpai pristato savo darbą Kauno Ąžuolyne, kur vykdoma dalis Lietuvos gamtos fondo LIFE Osmoderma projekto veiklų.

O kas yra video įraše minima gyvastinga mediena? Tai – gamtoje esanti negyva mediena, kurioje gyvena ir ja maitinasi įvairūs vabzdžiai, vėžiagyviai, grybai, kerpės ir kitos gyvybės formos. Nudžiūvusios šakos, dalis ar visas pūvantis medžio kamienas, kelmas ir jo negyvos šaknys yra daugybės organizmų namai. Tai gal ir malkos ar lentos taip gali būti pavadintos? Nors ši medienos produkcija irgi yra negyva mediena, bet nuo to ji netampa gyvastingąja. Pastarojoje iš tikro toliau vyksta gamtos procesai ir ji yra pilna gyvybės.

Gyvastinga mediena paprastai gamtoje yra veikiama kritulių, saulės ir besikeičiančių oro sąlygų. Medienai vis labiau trūnijant, joje apsigyvena vis kitos rūšys. Kai kurios jų yra itin retos visoje Europoje, pavyzdžiui, niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma eremita) – tai vabalas, gyvenantis senuose, trūnijančiuose ąžuoluose. Daugiausiai šios retenybės atstovų Lietuvoje yra įsikūrę ne kur kitur, o Kauno Ąžuolyno parke, kuriame gausu jau kelis šimtmečius skaičiuojančių medžių galiūnų – niūriaspalviams auksavabaliams tinkamiausių buveinių.

Medis kaip ir kiekviena gyva būtybė turi savų poreikių, kuriuos būtina patenkinti, kad jis augtų sveikas ir stiprus. Nes stiprus medis duoda daug daugiau naudos ir nekelia bėdų. Todėl kviečiame medžiais rūpintis į pagalbą pasitelkiant arboristus ir medžiams tinkamas technologijas.