A. Navys, M. Sėjūnas. Mes galime išsaugoti girias ir miestų medžius

Susvilusi Lietuva pagaliau gavo lietaus. Miestiečiai tvino ir vargo, o kaimo žmonės dėkojo visiems dievams.

Nors Europos Komisija seniai ruošė įstatymą, stabdantį masinį miškų kirtimą, skatinantį biologinę įvairovę ir miškų tausojimą bei atkūrimą, mūsų tautiniai driskiai ir valkatos mulkino eilinius žmogelius, esą miškai išskiria anglies dvideginį, todėl juos reikia naikinti.

Mokslas seniai įrodė, kad miškai akumuliuoja drėgmę, ją garina, taip leisdami jai keliauti žemynu. Štai kodėl itin svarbi miško paklotė ne tik Europoje, bet ir Lietuvoje. Medžių pavėsyje, miške, temperatūra gali būti net devyneriais laipsniais mažesnė, nei kaitros alinamose miestų gatvėse ir skveruose.

Tačiau gausybė mažaraščių karaliukų pavertė savo miestų aikštes sovietinio stiliaus betoninėmis keptuvėmis be medžių, kad galėtų per karščius parodyti pavyzdį, ką reikia veikti tokiose šutros alinamose plynėse vidurdienį.

Viskas praėjo, praeis ir tai.

Žmonės su galva ir širdimi ėmėsi sostinės ąžuolo gynybos, dabar – ir kitų medžių gynybos.

Ateis laikas, bus atsigręžta ir į šiuo metu uoliai naikinamus miškus. Lietuvos miškingumas – sąlyginė sąvoka. 71,1 procento miškų skirta medienos gamybai.

Medžiai šiuose plotuose gali būti sodinami ir kertami, ūkininkaujant bulvių lauko sodinimo principu. Tai yra visiškai nepaisant bioįvairovės išsaugojimo. 33,5 procento miškingumas – tik popieriuje.

Didelė miškų dalis iškirsta ir sunaikinta. Žinoma, vyksta atsodinimas, tačiau medžiai užaugs po 40 metų, ir ne giriai būdingoje medžių bendrijoje, o medžių (paprastai pušų) lysvėse.

Neliečiamų girių, kuriose pūva biologinės įvairovės gyvybei svarbūs krituoliai, neturime nė vieno procento. Turėkime omeny, jog susiformuoti girių ekosistemai reikia kelių šimtų metų.

Kol kas mūsų miškai virsta ne giriomis, o vilomis, bimbalais, leksusais ir antalijomis. Ką paliksime po savęs?

***

Vilniuje užvirė aistros dėl Romeno Gari (Romain Gary) aikštės. Piliečiai pakilo į pilietinę akciją prieš aikštės rekonstrukciją ir senų medžių kirtimą – paveldo išdarkymą. Nors teisinių priemonių aikštės išsaugojimui kol kas nėra, tikimės, kad vystytojams teks iš šios vietos išsinešdinti.

Kai į istorinių ir kultūrinių vertybių gynimą įsijungia politikai, prokurorai, paveldosaugininkai ir miesto vadovai – godulys priverstas trauktis. Jei nėra įstatymų ar potvarkių – jie atsiras. Nes potvarkiai – ne kosmose. Jie galvose.

Mes galime, jei tikrai norime. Galime išsaugoti girias, miestų medžius, draustinių kraštovazdį, ąžuolus, istorinius paminklus ir kitas vertybes, kai įsijungia vertybinė sistema sprendimų priėmėjų galvose.

Yra dalykų, ne mažiau svarbių, nei pajamos, pelnas ir nauda.

Tuo labai džiaugiamės ir kviečiame neabejingus prisijungti liepos 19 d. 18 val. Vilniuje, Basanavičiaus 14A, prie piketo ir parodyti pilietinę valią.