Lietuvoje praūžė uraganinės vėtros, išversta gausybė medžių, išguldyti ištisi miškų kvartalai, nukilnoti stogai, ledo gabalais išbarškinti langai.
Vieni trina rankomis – bus medienos ir pajamų, tačiau kiti po truputį ir vis garsiau kalba apie kirtimams skirtų miško plotų mažinimą.
Nes kol kas, kaip kokiame Somalyje, visais įmanomais būdais stengiamasi elgtis priešingai sveikam protui.
Nes gi juk iškirtus medžius, bus pajamų, baldų, automobilių, ir nusišikt, kad bus sunaikinta bioįvairovė, nykstančios rūšys, miško paklotė ir ištekliai.
Biologai gerai žino, kodėl bent kiek stipresnis viesulas išguldo liaunas pušeles: kaip daržovės, lysvėmis susodinti medžiai, daugiausia pušys, auga greitai, aukšti, kamienai tampa silpni, todėl ir lūžinėja, kaip degtukai.
Nors medžių ir miškų saugojimą kai kas vadina atsilupėlių ir kaimiečių užsiėmimu, tačiau taip teigia tik maskoliško mąstymo mažaraščiai. Na ir apsukrūs veikėjai, remiami politikų, balsavusių prieš Europos parlamento ir Tarybos „Reglamentą dėl gamtos atkūrimo“.
Dokumente konstatuojama tragiška Europos bioįvairovės padėtis ir raginama imtis ryžtingų veiksmų jai atkurti. Privalomuose atkūrimo tiksluose numatoma, jog iki 2030 m. šios priemonės turėtų apimti atkurti bent 15 proc. nualintų ekosistemų.
Skatinama į švietimo sistemą įtraukti maisto gamybos ir biologinės įvairovės apsaugos temas, įskaitant neperdirbto maisto privalumus, palyginti su perdirbtu maistu, populiarinti mokyklų sodus, subsidijuoti miesto sodininkystės projektus ir vertikalųjį ūkininkavimą.
Ką tei reiškia? Tai reiškia ekologiško maisto „plėtrą“, nedidelius ūkius, kurie tai gebėtų užtikrinti, skatinant visuomenę auginti ir vartoti kuo daugiau pačių užaugintos ekologiškos produkcijos.
Ar Lietuva eina šiuo nedidelių ūkių ir sodininkystės skatinimo keliu? Ne. Jie beveik sunaikinti. Klesti stambieji augintojai ir prekybininkai.
Vėtros, audros, ledokšniai, krušę mus šią vasarą ne kartą – klimato kaitos rezultatas. Šiuos reiškinius galime sustabdyti visi kartu, suvokdami, jog durpynai, šlapynės, ežerai ir geros būklės miškai gali ne tik pašalinti ir saugoti didelius anglies dioksido kiekius, bet ir prisidėti prie klimato kaitos poveikio mažinimo.
Klausimas – kam tai rūpi. Panašu, jog kol kas mažai kam. Todėl greičiausiai strimgalviais bus skubama išsikirsti kuo daugiau miško plotų, užsivirinti kuo daugiau šaibų, kol „neparėjo“ naujos griežtos europinės direktyvos.
Juk baudžiauninkas, kol jam ponas su lazda netvatija per nugarą, niekuomet nenustos daryt iškados net pats sau.