Mokslininkas, ištyręs baltiškuosius įvardžius. Prof. A. Rosiną prisimenant

Šiemet vasario 7-ąją profesoriui kalbininkui, vienam iškiliausių Lietuvos baltistų habil. dr. Albertui Rosinui būtų sukakę 85-eri.

Lietuvos ir tarptautinė baltistų bendruomenė jo neteko daugiau kaip prieš dešimtį metų.

Bet likę darbai – ypač baltų kalbų įvardžių monumentalios studijos – yra reikšmingas įnašas į baltų ir apskritai indoeuropiečių kalbotyrą.

Penkiolika metų jis atidavė ir valstybinės kalbos reikalams – nuo 1992 m. buvo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) narys, o pirmuosius penkerius metus jos vadovas. Pats daug prisidėjo prie lietuviškos terminijos kūrimo.

Buvę kolegos ir studentai prisimena profesorių kaip neprilygstamą morfologijos specialistą, puikiai mokėjusį latvių kalbą, laisvalaikiu meistriškai kūrusį satyras.

Prisiminimais apie prof. A. Rosiną dalijasi akademikas Vilniaus universiteto profesorius habil. dr. Bonifacas Stundžia ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros docentė dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė.

1962 m. Vilniaus universitete baigęs lituanistiką, A. Rosinas buvo atrinktas aspirantūros studijoms į Latvijos universitetą.

Tačiau nei baigti aspirantūros, nei grįžus įsidarbinti Vilniaus universitete jam nebuvo leista.

„Jis buvo patekęs į politinę nemalonę“, – pasakoja buvęs jaunesnis kolega Vilniaus universitete prof. B. Stundžia, – dėl to 25 metus jam teko dirbti Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale, pertvarkytame į Vilniaus inžinerinį institutą, Kalbų katedroje dėstyti elementarius lietuvių kalbos ir literatūros dalykus.

Tik laisvalaikiu dirbo mokslinį darbą – tęsė įvardžių tyrimus.“ Ten dirbdamas apsigynė ir disertaciją. Vilniaus universiteto akiratyje A. Rosinas buvo visada, prisimena tuo metu jaunas mokslo darbuotojas B. Stundžia.

Ir kai tik pasikeitė politinė konjunktūra, 1989-aisiais jis buvo pakviestas į Baltų filologijos katedrą į profesoriaus pareigas.

Kaip gerai mokantis latvių kalbą, išstudijavęs prūsų kalbos paminklus čia jis puikiai pritapo ir po poros metų buvo paskirtas katedros vedėju.

Daug kam profesorius atrodė griežtas, reiklus ir net rūstus. Bet pažinusieji iš arčiau matė jį visai kitokį – bičiulišką, nevengiantį pajuokauti ir net poetišką.

Kaip spėja buvęs kolega, tas griežtumo įspūdis galėjo kilti iš jo ypatingo pareigingumo, noro viską padaryti iš esmės.

Anot kalbininko baltisto B. Stundžios, prof. A. Rosinas kapitaliai ištyrė dabartinę baltų kalbų įvardžių būklę ir jų istoriją.

Visada buvo labai kruopštus:

pradėdavo nuo dabarties, visą sistemą ištirdavo, netgi tarmių faktus, ir tik ištyręs, kurie elementai toje sistemoje nauji, kurie senesni, jau galėjo leistis gilyn – nuo vidinės rekonstrukcijos į išorinę lyginamąją.

„Visi, kurie kada nors rašys apie įvardžius, be profesoriaus Rosino darbų neišsivers“, – įsitikinęs jis. Kita profesoriaus veiklos kryptis buvo natūralioji morfologija.

Jis parašė dar vieną kapitalinį darbą apie latvių kalbos daiktavardžio linksniavimo sistemą, pirma kruopščiai ištyręs vartoseną, senuosius raštus ir tarmes, atsijojęs visa, kas iš naujesnių kalbos klodų.

Prof. B. Stundžia teigia, kad atlikti tokius tyrimus labai svarbu. Yra buvę atvejų, kai netgi patyrę pasaulio mokslininkai, gerai neištyrę sistemos, prašauna pro šalį – kai kuriuos naujadarus interpretuoja kaip senus reiškinius.

Prof. A. Rosinas, anot buvusio kolegos, turėjo puikų humoro jausmą, rašė poeziją. Atmintyje išlikęs Rosino ir bendradarbio Alekso Girdenio pokštas, kaip jie meistriškai, remdamiesi tik žodžių panašumu, vertė latvišką tekstą.

Kaip pamena, šeimoje profesorius buvo labai rūpestingas, geras meistras, daug ką pagamindavo pats.

Gimęs Žemaitijoje netoli Šaukėnų (Kelmės r.), visą gyvenimą išsaugojo glaudų ryšį su gimtuoju kraštu, tėvais, išmanė visus ūkio darbus. „Mokėjo pagaminti tokį tepalą, ar iš tėvo, ar iš senelio išmokęs buvo.

Tas tepalas yra daug kam pravertęs, ir aš ne kartą esu pasinaudojęs“, – pasakoja B. Stundžia.

Doc. dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė, prof. A. Rosino doktorantė, pradėjo su profesoriumi bendrauti nuo antrojo kurso.

Per bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros studijas iš viso jų bendravimas tęsėsi devynerius metus. Ji sakosi labai laiminga, kad teko tiek laiko praleisti su profesoriumi, jis suformavo ją kaip mokslininkę.

Jos pačios tyrimų sritys glaudžiai susijusios su profesoriaus tirtomis sritimis – morfologija ir semantika.

G. Judžentytės-Šinkūnienės mokslinis darbas buvo latvių kalbos prieveiksmių semantinė struktūra:

sinchronija ir diachronija.

Buvusi doktorantė sakosi galiausiai perėmusi dalį savo vadovo tyrimų lauko – pradėjusi dirbti su latvių kalbos rodomaisiais įvardžiais šiuo metu ji tęsia dabartinės lietuvių šnekamosios kalbos rodomųjų įvardžių tyrimus, remiasi naujausiais metodais ir atranda naujų profesoriaus tyrimus papildančių dalykų.

Docentė pamena, kai antrame kurse reikėjo pasirinkti mokslo darbo vadovą, tarp studentų sklandė kalbos, kad profesorius Rosinas labai griežtas, reiklus, rimtas, kad pas jį patinginiauti nepavyks.

Tada antrakursė pagalvojo:

„Tai gerai, jis žemaitis, aš žemaitė – tokios charakterio savybės man patinka.“

Jau rašant bakalauro darbą profesorius studentei davė labai daug laisvės ir kūrybai, ir nuklydimams, tik vėliau „sustatydavo viską į vietas“.

Kaip pamena, jis niekada nereikalavo atsiskaitymų, jųdviejų diskusijose visada vyravo klausimas „Kodėl?“. Magistrantūros darbą praplėtė keliomis latvių šnektomis.

Labiausiai įsiminė doktorantūros laikotarpis, kai profesorius jau buvo išėjęs į emeritūrą ir turėdavo tik vieną savaitinę paskaitą, o antradieniais ir ketvirtadieniais konsultacijų valandas, kurias visada paskirdavo Baltistikos katedroje aštuntą ryte.

Pokalbis visada prasidėdavo pašmaikštavimais, tik tada prasidėdavo diskusijos, ką pavyko rasti, kokią medžiagą surinkti, koks kontekstas, kodėl įvyko vieni ar kiti procesai latvių kalboje, ypač kai kalba eidavo apie diachroninę dalį.

„Kartais būdavę tokių diskusijų, iš kurių abu išeidavome sutrikę – nei jis, nei aš nežinodavome atsakymo“, – pasakoja G. Judžentytė-Šinkūnienė.

Bet jau kitą kartą profesorius ateidavo švytintis ir doktorantė žinodavo, kad jis jau kažką yra sumąstęs, išsiaiškinęs ir tuoj pasakys.

Tomis akimirkomis nebūdavo jokių įžangų, jie greitai įeidavo į auditoriją ir net paltų nenusivilkę pradėdavo diskutuoti.

Jei nutikdavo taip, kad doktorantė per darbus nepasirodydavo keletą rytų iš eilės, profesorius prašydavo katedros administratorės paskambinti ir pasidomėti, kas nutikę.

Taigi, atsipalaiduoti ilgam jis tikrai neleisdavo. Bet niekada ir priekaištų nereikšdavo, niekada nesiskųsdavo ir savo rūpesčiais neužkraudavo.

Turėjo tik jam būdingų frazių, tokių kaip „Linkiu kūrybinės sėkmės“, „Tik nereikia tingėti“, „Reikia užsiauginti šuns skūrą“ ar „Mažiau kalbų, daugiau darbų“.

Bet kai studentui iškildavo kokių asmeninių sunkumų, kad ir sveikatos, jis sakydavo:

„Mokslai palauks, žiūrėk sveikatos“ ar pan.

Ir apie jo paties sveikatą studentai nedaug težinojo, nes niekada nesiskųsdavo, tik pokalbiuose dažniau atsirasdavo priminimų rūpintis sveikata, nes tai svarbiausia.

Profesorius visada išsiskyrė vidiniu orumu, net ir ligų prispaustas. Kad profesorius anaiptol nėra griežtas, kad jis yra linksmų plaučių ir be galo jautrus, globėjiškas žmogus, studentė suprato tik geriau jį pažinusi.

„Tą griežtojo profesoriaus veidą jis rodydavo jaunesniems studentams, o vėliau bendravome kaip lygiaverčiai“, – sako ji.

Anot doc. dr. G. Judžentytės-Šinkūnienės, profesorius labai gerbė lietuvių kalbą, mokslą. Ji pamena, kad vienaip profesorius skaitydavo paskaitą ir visai kitaip kalbėdavo apie tai, ką daro, tiria.

Kai pradėdavo pasakoti apie savo mokslinius tyrimus, staiga stovėdamas priešais studentus visas pasikeisdavo, imdavo spindėti.

Buvo matyti, kad jis visas tuo gyvena. Jis visada buvo ir kalbos politikos sūkuryje, užsimindavo, kad buvo nuėjęs į Kalbos komisiją, pareiškė nuomonę vienu ar kitu klausimu.

Kad ir dėl moterų pavardžių priesagų atsisakymo. Nors asmeniškai nepritarė nutarimui, bet suprato, kad anksčiau ar vėliau tas pokytis turėjo įvykti.

Profesorius labai daug nuveikė struktūrinės kalbotyros, semantikos srityje, čia jis buvo pionierius. Jo darbai yra kertiniai, nuo jų galima atsispirti ir keliauti toliau.

Pasak Judžentytės-Šinkūnienės, Amerikoje jau nuo 1970-ųjų metų lingvistikoje prasidėjo kognityvizmas, bet iki Lietuvos šios krypties darbai dar nebuvo atėję.

Prof. A. Rosinas skaitė tai, ką galėjo rasti, ką parsiveždavo iš stažuočių Vokietijoje.

Beje, kai Gintarė apgynė disertaciją ir pradėjo dirbti fakultete, pusmetį taip pat stažavosi Miunsteryje (Vokietijoje).

Jai atvykus vietinio baltistikos centro vedėja paklausė, ar lietuvė žinanti, jog pirmasis stažuotojas iš Lietuvos, sėdėjęs štai tame pačiame kabinete, kur dabar ji, buvo profesorius Albertas Rosinas.

2015 m. Vilniaus universiteto leidykla yra išleidusi Gražinos Rosinienės ir Reginos Venckutės sudarytą knygą „Lingvistika – irgi poezija. Alberto Rosino gyvenimas ir darbai“.