A. Matulevičius. Tvyrant geopolitinei įtampai korupcijos grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui išauga keleriopai

Jau trečias mėnuo, kai visas pasaulis gyvena karo Ukrainoje įtampoje. Mes visi stebimės ir didžiuojamės ukrainiečių Tautos didvyriškumu ir pasiaukojimu. Bei esame pašiurpę nuo Rusijos kariuomenės žiaurumų ir nusikaltimų žmogiškumui.

Negana to Rusijos fiureris Putinas grasina visam pasauliui branduoliniais ginklais ir trečiu pasauliniu karu. Tikėkimės iki to neprieis. Ir Vakarų padedami ukrainiečiai apgins savo Laisvę o mes jiems ir toliau vieningai padėsime.

Tačiau be ukrainiečių Vienybės ir Didvyriškumo mes privalome suprasti ir jie apie tai neslėpdami taip pat paskelbė, kad karas apnuogino ir jų vidines problemas, kurios dalį jų niekšelių atvedė net prie išdavystės.

Visi matėme jų politiko ir oligarcho Medvėdčiuko pasakiškus prisivogtus turtus, kurie užgožia net buvusio jų prezidento Janukovičiaus prabangą. Arba kai kurių generolų dviveidiškumą išduodant savo Tėvynę. Ką jau kalbėti apie smulkenius veikėjus, kurie prisigrobtus pinigus vežėsi grynais per valstybės sieną, o korumpuoti muitininkai juos praleisdavo.

Šiame kontekste kaip perkūnas iš giedro dangaus sudrebino ir mūsų Tėvynės padangę Vilniaus apygardos teismo išteisinantis verdiktas taip vadinamoje Eligijaus Masiulio korupcijos byloje.

Verdiktas verdiktu, bet dar iškalbingesnis akiplėšiškas savo piliečių atžvilgiu daugumos teisininkų bendruomenės totalus puolimas prieš visuomenę. Net konkrečiai neišsiaiškinę tos visuomenės nuomonės, nes jokių reprezenatatyvių apklausų nebuvo.

Jie apriori tą nuomonę pasmerkė iki padebesių iškeldami teisėjų paskelbusių nuosprendį drąsą ir nuopelnus jų vienų suprantamam teisingumui. Supraskite mes čia visi marginalai, nieko teisėje neišmanantys, net negalime suabejoti 3 super drąsių moterų-teisėjų sprendimu. O jų tarpe moralė, padorumas, kaip jau priimta ne jų pasaulio dimensija…

Nežinau gal tikrai mūsų dalis, kurie tuo rūpinamės, esame atsilikę ir nebe suspėjame su modernėjančiu pasauliu, kuriame ne tik narkotikai yra laisvės išraiška, o ir kyšio ėmimas arba davimas pasinaudojus teisine abrakadabra gali tapti paprastu asmenų piniginių lėšų apsikeitimu.

Kai akivaizdžiai duotas šimtatūkstantinis kyšis tampa, mūsų teisėjų ir teisininkų ,,vidinio įsitikinimo“ dėka, tik smulkutė paskola, kurios net nereikia savalaikiai įteisinti. Tą įteisinimą paslaugiai atlieka mūsų geranoriški teisėjai. Iš iš kur jie tokie geri bei paslaugūs atsirado.

Nes prieš kokius dešimt metų jų kolegos Alytaus rajone vargšą žmogelį, už netyčia sudegintą kaimyno šieno kupetą, net dvejiems metams įkišo už grotų. Jis vargšelis neturėjo pinigų brangiems advokatams. Jei būtų turėjęs, garantuotai būtų įrodyta, kad ta kupeta supleškėjo pati.

Nors ko čia stebėtis, jeigu per visus 32 atkurtos nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus nei vienas kyšininkas, nors ir pagautas už rankos, nebuvo nuteistas. Valio lai švenčia Laisvė.

Laisvė vogti, vartoti narkotikus, imti kyšius, meluoti, apgaudinėti ir ciniškai teigti, kad gyvename teisinėje , demokratinėje valstybėje. Tik ar tokios Laisvės siekė, ar tokią ją įsivaizdavo tie kas už ją galvas sudėjo? Kategoriškai drįstu teigti tikrai ne už tokią.

Beje visi jau dabar švenčiantys pergalę. O taip vadinamų figūrantų šioje garsioje korupcijos byloje buvo daug pamiršo esminę aplinkybę, kad šio teismo sprendimas dar ne pabaiga. Nors, gal mes klystame taip manydami.

Nes gali tai tapti ir pabaiga, jeigu prokuroras Justas Laucius neapskųs šio nuosprendžio Apeliaciniam teismui. Tai gal, kad jis taip ir pasielgtų, sąmoningai nuo pat pirmos akimirkos prasidėjo viešas spaudimas jo adresu, kad jis to ir nedarytų.

Pirmąjį žingsnį žengė antra pagal rangą LR Valstybės pareigūnė Seimo pirmininkė, teisiamos partijos pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nilsen, pareiškusi, kad ji ir tikėjosi tokio teismo nuosprendžio. Išvertus į žmonių kalbą, kas galėtų paneigti, kad gal ir žinojo, kad jis toks ir bus? Kas jei ne aiškus signalas prokurorui, kuriam reikia priimti sprendimą dėl apeliacijos?

Dar toliau ir drąsiau pastūmėjo šį procesą laikinai einanti Aukščiausio teismo pirmininkės pareigas ir Teisėjų tarybos pirmininkė  Sigita Rudėnaitė, nevienareikšmiai įvertinusi, kad teismo nuosprendis tik tos ir galėjo būti.

Ji šiuo ir vėlesniu savo interviu portale Delfis aiškiai suformulavo bet kokių tolimesnių šios bylos nagrinėjimų baigtį. Supraskite kolegos nieko kitaip nebus ir jokie ,,lochai“ bei ,,vatnikai“ mūsų neįveiks. Kyšis buvo, bet jis virto paskola. Tik tokį leitmotyvą išgirdome mes iš visų šių teisinių mandrų išvedžiojimų.

Dar šauniau pasielgė, E. Masiulio protežė ir jo vyresnysis kolega per visą karjerą jį šefavęs, ponas Eugenijus Gentvilas aiškių aiškiausiai pareiškęs ,,Lietuvos ryto“ pirmojo puslapio (o tai išskirtinis pono G. Vainausko kontrolės objektas) straipsnyje į ,,smulkius miltus sumaldamas“ prokurorą J. Laucių. Dalinai reikia sutikti, kad pačio pono prokuroro karjeroje buvo gan slidžių ir nevienareikšmių poelgių ir klystkelių.

Geriau būtų, kad tokias rezonansines bylas nagrinėtų nepriekaištingos ir skaidresnės reputacijos prokurorai. Tačiau tai nieko bendro neturi su šia byla. Deja faktinės aplinkybės yra tokios, kad dabar nuo jo vieno apsisprendimo priklauso ar apeliacija bus pateikta ar ne. Tai visus šiuos pasvarstymus ir pasisakymus vienareikšmiai privalome vertinti, kaip akivaizdų masinį spaudimą,  kad apeliacijos nebūtų.

O apeliacija labai reikalinga. Nors sunku tikėtis, kad po didžiulio teisėjų korupcijos skandalo, ypač palietusio šį teismą, jie tikrai apsivalė ir tapo principingesni. Bet vis gi, o gal atsiras vienas kitas teisėjas, kuris iš esmės perkratys šią bene chrestomatine tampančią akivaizdžios korupcijos bylą ir ne tik nuteis kaltus, bet ir privers patį prokurorą atlikti tai ko jis nepadarė.

O nepadarė jis esminio dalyko. Jis išsigando ,,užkabinti“ ,,tulpių paštą“ ir ponią buvusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Beje šias teisėjas, kurios neįžiūrėjo kyšio, šio teismo teisėjomis paskyrė būtent ji. Kas gali paneigti, kad čia ir slepiasi šios bylos esmė?

Gyvenant tokiu geopolitiškai įtemptu laikmečiu mes sau leidžiame taip supriešinti sukiršinti Tautą, kad ji nebūtų vieninga. Bei bandome pademonstruoti, kad kyšininkavimas tai normalus reiškinys.

O juk tai tikrų tikriausia bomba po valstybės pamatais. Patikėkite priešiškos valstybės apie visus stambius kyšininkus rinko ir renka informaciją ir ja pasinaudoja juos šantažuodama būtent tada, kada jiems reikia.

Negi reikia geresnių pavyzdžių kokius dabar matome Rusijos armijoje ir jos saugumo struktūrose, kur didžiulės korupcijos dėka ji nesugeba kariauti. Taip mums ir ukrainiečiams rusų korupcija išėjo į naudą. Tačiau mūsų valstybei tai pavyzdys, kaip tai silpnina pačią valstybės kovinę parengtį ir potencialiai gimdo penktą išdavikų koloną jos viduje.

Prisiminkime ,,Rubinkono“ juodąją buhalteriją su Abonentu priešakyje ir keleto Seimo narių korupcija. Tarp kurių jau 2004 m. figūravo ponai E.Masiulis ir G. Steponavičius.

Garsioje darbo partijos ir Viktoro Uspaskicho byla, kur VSD aiškiai buvo surinkęs įkalčius dėl virš 24 milijonų litų nelegalių lėšų panaudotų užgrobiant Lietuvos politinę sistemą. Joje tarp kitko figūravo ir šios bylos figūrantas Vytautas Gapšys.

Prie šio vaizdelio organiškai įsikomponuoja garsioji VSD pulkininko ir diplomato Vytauto Pociūno nužudymo byla. Po to sekęs, istorinės reikšmės, Seimo NSGK parlamentinis tyrimas išaiškinęs antikonstitucinę grupuotę taip vadinamą ,,valstybininkų“ klaną uzurpavusią valstybines institucijas ir dariusią neteisėtą įtaką visai politinei ir teisėsaugos  sistemai.

Po to sekusį LEO.lt skandalą, bei apie 2 milijardus nuostolio valstybei atnešusį bereikalingas brangias paskolas, bei ,,Snoro“ ir ,,Ūkio“ banko bankrotus. Neskaidrų jų gerųjų aktyvų perdavimą ir eilę kitų smulkesnių korupcinio pobūdžio bylų sužlugdytų tyčia ar per kvailumą, tačiau vienareikšmiai kvalifikuotai ir sąžiningai neišnagrinėtų.

Čia paminėjau tik pačias skambiausias tačiau ir to užtenka, kad suprasti, jog mūsų valstybei nėra nei teisinė, nei skaidri. O po eilnio skandalo bandymai aiškinti, kad reikia tvarkyti įstatymus, net sudilusio skatiko neverti. Įstatymų pakanka. Trūksta sąžiningų teisėsaugos pareigūnų. Ir būtinas pripažinimas, kad  valstybės teismų sistema pilnai sukompromituota.

Valstybėje negali būti teingumo, jeigu jis perkamas tik už didžiulius pinigus. Kaip ir negalima bandyti aiškinti, kad teisėta tai kas neteisinga. Panagrinėkite, kas laimi bylas.

Tas kas įgali pasisamdyti armiją aukštai apmokamų advokatų, dalis kurių buvę prokurorai arba net teisėjai. Tai apie kokią teisingumą galima kalbėti. O valstybė be teisingumo yra pasmerkta korupcijos vėžiui, nuo kurio vakcina dar neišrasta.

Vienintelis vaistas, kuris gali mus nuo viso šito pagydyti, tai Tautos – piliečių kontrolė. Būtina valstybėje įsteigti Valstybės Tribunolą, kurio pusė narių būtų renkami, o pusė skiriama Seimo/Prezidento. Jis turėtų teisę kontroliuoti visą teisėsaugos sistemą bei spręsti politikų bei teisėsaugos(visų) pareigūnų teisminės atsakomybės klausimus.Negali valstybėje būti institucijų, kurios niekam neatsakingos.

Dabar mes tą turime su teismais. Jie turi išskirtines teises. Jie turi teisę atimti asmens laisvę, ją apriboti. Tokios teisės neturi jokia kita valstybės institucija. Ir šie žmones turintys tokias galias ir privilegijas nes jiems negalima pritaikyti net administracinę atsakomybę, jau neklabant apie baudžiamąją. Jie niekam neatsiskaito. Jų niekas nerenka.

Jų sprendimų negalima kritikuoti. Patikėkite tokioje situacijoje net doras žmogus gali paslysti. Be to jie tik žmones ir visiškai neapsaugoti nuo klaidų. Kartais net nepiktybinių, bet nusprendžiančių žmogaus likimą arba jį išvis sužlugdantys.

O mums sekamos pasakos apie teismų nepriklausomumą veda visuomenę į aklavietę. Šiais materializmo siautėjimo laikais, kai dorovė ir moralė baigia dingti iš mūsų gyvenimo naratyvo tai toks absurdo spektaklis kuris išdidžiai vadinamas Teisingumu, o realiame gyvenime Didžiule Neteisybe.

Ir kiek šis, nežinia kokiu tikslu ir kieno, sukurtas spektaklis žmonėms sveikatos kainuoja, kiek žmonių dėl jo kenčia ir patiria NETEISYBĘ niekam iš mūsų garsių pamokslautojų nė motais. Nes vargšų problemos ne ponų reikalas. Kaip teisingai sako liaudies išmintis,…sotus niekada alkano nesupranta…

Išvada peršasi pati savaime gelbėti valstybę nuo šios betvarkės, nuo įteisintos korupcijos, kaip ir nuo priešų gali ir privalo tik patys piliečiai. Tai negi mums reikia svetimo priešo, kad mus pastūmėtų veikti. Gal pradėkime nieko nelaukdami.

Pradžiai pareikalaukime skaidraus visų valstybės grandžių atsiskaitymo visuomenei. Ir jie pagaliau privalo pradėti vykdyti LR Konstituciją pagal kurios 4 straispnį šeimininkais šioje valstybėje esame mes jos piliečiai, o ne korumpuoti politikai ir arogantiški teisininkai.

Autorius yra ekonomikos mokslų daktaras, Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas, politikos ir verslo ekspertas. LPK Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ministras ir Seimo NSGK pirmininkas