Šių metų liepos 20 d., „Misijos Sibiras“ dalyviai nuvyko į Kazachstaną. Nors su XX a. viduryje sovietų sistemos vykdytais trėmimais pirmiausia siejamas Sibiras, Kazachstanas taip pat labai svarbi šių įvykių atminimo vieta.
Kalinių gabenimas vagonuose, sunkumai lageriuose, tardymai ir menka viltis giliai įsirėžę į ten buvusiųjų sąmonę.
Žurnalistas Antanas Seikalis su žiauriu lagerių gyvenimu susipažino būdamas vos septyniolikos, pasak jo, tokie įvykiai visam laikui pakeičia žmonių gyvenimą. Antanas Seikalis 1950 m. Ypatingojo teismo Maskvoje buvo nuteistas dešimčiai metų už antisovietinę veiklą, tiksliau už tai, jog šeimos namuose buvo įrengta partizanų slėptuvė. „Slėptuvė buvo namuose, partizanai pas mus būdavo ne pastoviai, daugiausiai žiemą arba tuomet, kai serga. Čia slėpėsi artimi mūsų kaimo žmonės. Tie žmonės didvyriškai žuvo, tarp jų buvo ir partizanių merginų. Mano brolis dabar taip pat pripažintas partizanu, tačiau jis miške niekada nebuvo, žinoma, yra lankęsis bunkeryje, bet tam, kad perduotų naujienas. Jis buvo puikus radijo specialistas – būdamas labai jaunas Tarybų Sąjungoje laimėjo radijo mėgėjų pirmąją premiją, tačiau ši premija buvo atimta. Taigi, pas mus namuose buvo gera radijo aparatūra, tokioje senoje dėžėje, tačiau labai gera. Brolis pranešinėdavo naujienas partizanams, nes bunkeryje, kuris buvo prie pat keliuko, radijo nebuvo galima klausytis. Aš pats partizanams nešdavau šovinius“, – A. Seikalis prisiminė įvykius, už kuriuos abu su broliu buvo nuteisti.
Nepilnametis „liaudies priešas“
Žurnalisto paklausus apie baimę, riziką būti nuteistu, jis tik papurtė galvą ir iškart išpyškino, jog jokios baimės nebuvo. „Kadangi buvau nuotykių ieškotojas, avantiūristas, rusų kalba dažniausiai klausydavau BBC, beje, besiklausant radijo mane ir išviliojo iš namų. BBC vieną vakarą pasakojo, kaip vienas kalinys, kuris kasė Belomoro kanalą, pabėgo iš Tarybų Sąjungos. Jis pasakojo koks buvo gyvenimas lageriuose ir mane taip sužavėjo jo pasakojimas, jog pagalvojau: „Velnias, reikia ir man pakliūti į lagerį, o tada išsiveržti iš ten ir papasakoti tai visam pasauliui.“ Dievas išklausė mano norą ir pakliuvau ten, todėl kai lageryje būdavo labai sunku, prisimindavau tai ir kartodavau, jog ko norėjau tą ir gavau. Tik iš lagerio pabėgti nebuvo įmanoma, nes jei kas ir pabėgdavo, grįždavo lavonu“, – pasakojo A. Seikalis.
Žurnalistas metus kalėjo Maskvos centriniame kalėjime, buvo planų, kad reikia jį sušaudyti, tačiau dėl to, jog buvo nepilnametis, galiausiai Ypatingasis teismas jį nuteisė dešimčiai metų. „Niekas nežinojo, kur mane padėti, buvau pavojingas „liaudies priešas“, tačiau nepilnametis. Paskui mane nuteisė Ypatingasis teismas, nemačiau nei teisėjų, nieko, man tik pasakė, kad nuteisė. Tai buvo baisus teismas, jie skirdavo arba mirties bausmę arba kalėti lageryje. Tačiau kai teisdavo lageriui, tai reiškė, jog ir iš jo niekada neišeisi – po dešimtmečio bausmę pratęsdavo ir taip daugybę kartų.“ Iš Maskvos A. Seikalis buvo gabenamas iš vienų lagerių į kitus: Mordovijos, Altajaus, Omsko ir galiausiai pateko į Kazachstano griežtojo rėžimo lagerį. Nors jo bausmės trukmė buvo 10 metų, lageriuose A. Seikalis kalėjo penkerius metus.
Pergrūsti vagonai
Kelionės į lagerius buvo ilgos ir sudėtingos. Gyvuliniai vagonai pergrūsti, miegant nebuvo vietos net apsiversti. A. Seikalis kelionės nepatogumus aprašė apsakyme „Laiškas Sergėjaus seseriai“. „Naktį kalinių ešelonas pajudėjo iš lėto, be garso, tarsi vežtų kiaušinius, o ne valstybinius nusikaltėlius. Ant gultų sugulę kaliniai užmigo. Tarp miegančių suspaustas Edvardas taip pat užsnūdo. Kai jis nebejautė nugulėtos rankos, garsi komanda „keltis,“ akimirksniu pakėlė visus ant kojų. Kaliniai pašokę vertėsi ant kito šono. Kartu su visais pašoko ir Edvardas, bet įsisprausti tarp gulinčių kalinių nesuspėjo – jo vietoje jau miegojo kitas zekas“, – rašė A. Seikalis.
Traukiniai vis sustodavo, kad būtų vykdomi patikrinimai, suskaičiuojami kaliniai. Po patikrinimo kartais buvo pametami keli duonos gabalėliai, kurių visiems neužtekdavo, tad tekdavo dalintis, kad kiekvienas gautų nors po kąsnį. Apie vandenį buvo galima tik pasvajoti. Kaliniai apie gyvenimą lageriuose vengė kalbėti ir laikėsi taisyklės „niekam nesipasakoti apie save, neklausinėti apie kitus“. Pasiekus Uralą, vagonuose pasidarydavo labai šalta, kaliniai, buvę prie lango, net apšerkšnydavo. Atvykus į vietą, kaliniai būdavo išlaipinami ir „kaip malkos“ susodinami į sunkvežimius, vežančius prie lagerio vartų.
Kazachstano lageriai
Kazachstane kaliniams iš gyvulinių vagonų paskutinė stotelė buvo Karabasas. Tai maža geležinkelio stotelė plyname lauke, kurio neaprėpia akys. Ši stotelė kėlė baimę – iš čia kaliniai buvo paskirstomi į Kazachstano Karlago ir Steplago lagerius. Tai buvo tarsi atskira valstybė Kazachstane. Lagerių sistema turėjo savo taisykles, kariuomenę ir daugybę kalinių, kuriuos išnaudojo kaip pigią darbo jėgą.
„Pats didžiausias Sovietų lagerių filialas buvo Kazachstane. Jie ištrėmė vietinius gyventojus kitur, o žemes nusavino, jos labai naudingos savo turtais, nepaisant to, jog visur vien dykuma. Karlagas ir Steplagas vienas nuo kito skyrėsi savo paskirtimi. Karlagas buvo orientuotas į žemės ūkį, o Steplagas – pramonę. Steplage žmonės dirbo statybose, vario šachtose, anglių kasyklose. Be abejo, geriau patekti į Karlagą, kadangi dirbant žemės ūkio darbus lengviau gauti maisto“, – pasakojo A. Seikalis.
Tuomet visai jaunas A. Seikalis Kazachstane buvo Džezkazgano lageryje, kuris priklausė Steplagui. Šiuose griežtojo rėžimo lageriuose kalėdavo tik itin pavojingi „liaudies priešai“.
Būnant lageryje kaliniai per metus galėjo išsiųsti vos du laiškus artimiesiems. „Kartais dirdavome kartu su laisvaisiais, jų prašydavome, kad išsiųstų laišką, pažadėdavo taip padaryti, tačiau dažnai laiškai taip ir likdavo neišsiųsti. Kartais pasisekdavo, bet tik kartais“, – prisiminimais dalijosi A. Seikalis. Pasak A. Seikalio, Kengyro sukilimo metu susisiekimas su kitomis lagerio zonomis buvo labai geras, tačiau susisiekti su kitais lageriais buvo neįmanoma. „Su kitomis zonomis susisiekdavome per tvorą, laiškeliais, tačiau su kitais lageriais jokio ryšio nebuvo. Štai, kad per sukilimą žuvo mano brolis, sužinojau tik po metų“, – sakė žurnalistas.
Bendravimas tarp skirtingų lagerių buvo beveik neįmanomas.
Kengyro sukilimas, malšintas tankais
Netoli Džezkazgano buvo ir Kengyro lageriai, kuriuose kalėjo A. Seikalio brolis Povilas. 1954 m. gegužę jo kaliniai sukilo, buvo sukurtas Kalinių komitetas, vadovaujamas Kapitono Ivanovičiaus Kuznecovo. Gegužės 20 d. į lagerį deryboms atvyko Kazachstano SSR vidaus reikalų ministras V. Gubinas, Gulago viršininko pavaduotojas V. Bočkovas ir SSRS prokuratūros atstovas V. Samsonovas. Kaliniai protestavo gana neįprasta forma – įkūrė tarsi atskirą Kengyro respubliką, kuriai vadovavo patys kaliniai. Trečią sukilimo dieną žuvo A. Seikalio brolis, kuriam buvo suėję vos 23 metai. Kaliniai atsilaikė net 42 dienas. Manoma, kad sukilimo metu žuvo iki 700 žmonių, nors tikslių duomenų, kurie tai įrodytų, nėra.
„Žuvusiųjų skaičius didžiulis, bet tikslių žinių nėra. Kadangi viskas buvo užslaptinta, po sukilimo visus žuvusius išmėtė, o mirties liudijimus falsifikavo. Pavyzdžiui, mano brolis buvo nušautas, o mirties liudijime parašyta – infarktas. Suklastotos buvo ne tik mirties priežastys, bet ir datos. Oficialiai paskelbta, kad sukilimo metu žuvo apie 50, tačiau tai melas. Žuvusiųjų skaičius numanomas pagal tai, kiek tuomet buvo pasigesta žmonių ir tie skaičiai labai dideli“, – sakė A. Seikalis.
Kengyro sukilimas – vienas didžiausių ir ilgiausiai trukusių sukilimų lageriuose. Jį numalšino tik pasitelkę tankus. „Žmonės buvo apsupti tankais, kurie juos traiškė, kiti sukilėlius badė durtuvais.“
Nors sukilimas nusinešė daugybės žmonių gyvybes, jis padarė didžiulę įtaką tolimesniam gyvenimui lageriuose. Pasak A. Seikalio, daug kalinių per Japonų jūra buvo nuplukdyti į Magadaną – vienus baisiausių ir griežčiausių lagerių, tačiau ten lageriai jau buvo tuštėjantys, kaliniai išleidžiami, tad visus teko grąžinti atgal. Visgi sąlygos lageriuose, pasak A. Seikalio, pagerėjo – sušvelnintas režimas, tiekiamas geresnis maistas.
Svajonė ištrūkti išsipildė
Po penkerių metų, ištvėrus „mėtymus“ iš vienų lagerių į kitus, ilgas, sekinančias keliones gyvuliniuose vagonuose ir alinančius sunkumus lageriuose, A. Seikalis galiausiai buvo paleistas. Grįžus į Lietuvą taip pat nebuvo lengva. Be dokumentų, be darbo, tačiau gerų žmonių pagalba pavyko išsikapstyti. Vilniaus universitete jis įgijo žurnalisto specialybę, dirbo spaudoje, televizijoje, daug keliavo po Ameriką. Dalyvavo ekspedicijose į Sibirą, o kartu su architektu Algiu Vyšniūnu Kengyre, Spaske bei Balchaše statė paminklus lietuviams, kurie ten kentėjo ir žuvo. A. Seikalis pelnė Lietuvos žurnalistų draugijos Stasio Lozoraičio premiją, taip pat buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių bei Sausio 13-osios medaliais.
Dar vienas itin svarbus dalykas – A. Seikalis ne tik ištrūko iš lagerio, bet ir, kaip kažkada neatsargiai pasvajojo, apie savo išgyvenimus papasakojo pasauliui. Parašė keletą apsakymų, pavyzdžiui, „Laiškas Sergėjaus seseriai“, kuriuose aprašomos tų įvykių paliestų žmonių nuotaikos bei išgyvenimai. Žurnalistas 2017 m. taip pat išleido knygą „Vidurnakčio apasionata“, kurioje aprašomas ne tik gyvenimas lageryje, tačiau ir gyvenimas grįžus iš jo. Nors knygoje vaizduojami žiaurūs įvykiai, Kengyro sukilimas, nusinešęs daugybės žmonių gyvybes, knyga nestokoja optimizmo. Joje atskleidžiama, jog net tokioje nežmoniškoje aplinkoje gali gyvuoti, augti meilė ir viltis.
„Misija Sibiras“ Kazachstane
Šiųmetinė „Misija Sibiras“, jos dalyvių neįleidus į Rusiją, vyko Kazachstane. Tai tarsi anksčiau buvusių ekspedicijų, kuriose yra dalyvavęs A. Seikalis tąsa. Vienas iš šįmet vykusios ekspedicijos vadovų, Nerijus Pranckevičius, teigė, jog šią ekspediciją lyginant su kitomis „Misija Sibiras“ ekspedicijomis išryškėja nemažai skirtumų: kitoks žmonių mentalitetas bei taisyklės, klimatas, šalies dydis, atstumai tarp lankytinų vietų ir kapinių. Taip pat buvo susidurta ir su sunkumais: „Kadangi mums, kaip komandų vadovams, tai buvo pirmoji ekspedicija į Kazachstaną, o pasiruošti šiai ekspedicijai mes turėjome tik apie dvi savaites, iškilo daug nežinomųjų. Dėl to sunkiausia buvo labai operatyviai prisitaikyti prie vietinių sąlygų jau atvykus“, – sakė vienas iš ekspedicijos vadovų.
Nors apie ekspedicijos trūkumus ar taisytinus dalykus kalbėti dar anksti, N. Pranckevičius pasakoja, jog bet kokiu atveju šios „Misija Sibiras“ ekspedicijos yra itin reikšmingos tiek jose dalyvaujantiems, tiek žmonėms, kurie kentėjo, žuvo lageriuose, bei jų artimiesiems. „Man asmeniškai šios ekspedicijos daro didžiulę įtaką gyvenimui, asmenybės formavimuisi ir identitetui. Tokiu būdu mes ne tik prisidedame prie savo šalies istorijos, stipriname patriotiškumo ir bendruomeniškumo jausmą, tačiau taip pat parodome, kad ir ši, jaunoji karta, turi didžiulį atsakomybės jausmą dėl savo šalies ir jos žmonių, ypač tų, kuriems teko iškęsti sistemos baisumus, o taip pat ir jų giminaičiams“, – pasakojo N. Pranckevičius.
Ekspedicijos vadovas sakė, jog aplankius nemažai buvusių kalinių ar jų giminaičių, buvo gauta daug įvairių prašymų. Vieni prašė surasti mirusius ir ten palaidotus giminaičius, uždegti žvakutes prie jų kapo, kiti norėjo, kad būtų surasti ir nufotografuoti namai ar gatvės, kurioje kadaise jie gyveno, lagerius, kuriuose teko kentėti. „Užtenka kartą pamatyti jų akyse dėkingumo ašaras kai mes grįžtame ir parodome ką ten nuveikėme, kad suprastume ką tikrai padarėme ir kodėl verta niekada nesustoti to daryti“, – jautriomis akimirkomis dalinosi N. Pranckevičius.
„Misijos Sibiras“ dalyviai į Kazachstaną išvyko liepos 19 d. 24 ekspedicijos dalyviai į Lietuvą grįžo po dešimties dienų. Ekspedicijos metu buvo atstatomi paminklai masinių kapaviečių vietose negrįžusiems lietuviams. Tvarkyti tautiečių kapai Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse.
