Tėvas ir jo tėvai, seneliai. Mano tėvas Adomas Dominykas Bartoševičius (Bartusevičius) gimė Lietuvos bajoro, gydytojo Vaclovo Bartoševičiaus (1836–1920?) ir vokiečių kilmės Anos Albanti-Bartoševičienės (18??–1946) šeimoje Panemunio dvare netoli Nemajūnų ir Birštono.
Tėtis turėjo dvi seseris – Jadvygą ir Leonorą. Aš, Zita Bartusevičiūtė, esu gimusi prabėgus keliolikai metų po senelio Vaclovo Bartoševičiaus mirties, todėl prisiminimai apie jį man siejasi su portretu, buvusiu mūsų namuose.
Jame senelis pavaizduotas apie penkiasdešimties metų amžiaus, apsivilkęs XIX amžiaus antros pusės Prancūzijos armijos kariškio pilkšvos spalvos aprangą su pensnė, kaip ir išlikusioje nuotraukoje.
Šis paveikslas kabėjo mūsų namų svetainėje, o nutapė jį senelio bičiulis dailininkas Nikodemas Silvanavičius, kurį laiką gyvenęs Birštone.
Senelis Vaclovas prieš mirdamas visiems trims vaikams po lygiai padalijo žemę, o Panemunio dvaro centrą – pastatus, baldus, įrangą, inventorių paliko mano tėvui.
Dvaro rūmai buvę erdvūs, juose net 14 kambarių. Namuose buvo daug paveikslų, iš jų keli Švč. Marijos atvaizdai, kurie labai patiko mano mamai.
Svetainę puošė ne tik dailės darbai, bet ir didžiulis gražiais rėmais veidrodis. Vienas iš kambarių buvo paskirtas bibliotekai, kur daugiausia buvo senelio Vaclovo sukauptų medicininių knygų.
Kambariuose stovėję baldai: spintos, komodos, stalai, kėdės, sofos, lovos, buvo kaip meno dirbiniai, ir visa tai buvo perduodama iš kartos į kartą.
Atminimas apie senelį Vaclovą, kaip gydytoją iš pašaukimo, žmonėse išliko ilgam. Kertant mišką, Remeiką buvo užgriuvęs medis, senelis jį išgydė.
Susirgo kaimynė Žitkuvienė, jai už savo pinigus net vaistus pirko. Senelis gydė visus, nežiūrėjo, ar turės iš ko susimokėti, ar ne. Bet neprisimenu šeimoje kalbų, jog kas nors būtų piktnaudžiavęs senelio gerumu.
Senelis Vaclovas iš savo tėvo Adomo Bartoševičiaus turėjo paveldėjęs namą Jiezne, Birštone, taip pat kurhauzą Birštone ir tris hektarus žemės prie jo, kliniką Vilniuje, Bartoševičių name Stanislovo Skapo gatvėje.
Prosenelis Adomas Bartoševičius buvo baigęs teisės studijas, taip pat mokėsi ir agronomijos. Studijavo jis Peterburge ir Lenkijoje ar Prancūzijoje. Prosenelio Adomo žmona Dominyka Jodkovska mirė trisdešimt šešerių metų. Iš viso prosenelio Adomo šeimoje gimė penki vaikai.
Mano senelis Vaclovas buvo vyriausias, antrąjį sūnų pakrikštijo Adomu Dominyku, iš trijų dukterų užaugo tik Jadvyga, kitos dvi mirė mažutės. Prosenelis Adomas turėjo Panemunio dvarą ir 280 dešimtinių (apie 300 hektarų) žemės.
Dalis jo žemių buvo išdalyta po 3 hektarus buvusiems kumečiams po baudžiavos panaikinimo. Dalį žemės paaukojo Jiezno ir Nemajūnų bažnyčioms, o dalis vėliau atiteko 1918 m. savanoriams (Jakučioniui, Laukaičiui).
Ypatingą dovaną senelis Vaclovas padovanojo mano tėvams Adomui Dominykui ir Magdalenai vestuvių proga – tai buvo kurhauzas ir trys hektarai žemės aplink jį Birštone.
Maždaug 1924 metais, kai buvo pradėtas atkurti Birštono kurortas, kuris nemažai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, mano tėvai kurhauzą ir tą žemę padovanojo Birštonui. Didžiuojuosi tokiu tėvų sprendimu ir patriotizmu, meile gimtajai šaliai Lietuvai.
Mano prosenelis Adomas Bartoševičius drauge su kunigu Soroka ir gydytoju Balinskiu rūpinosi Birštono kurorto kūrimu, rašė raštus caro valdininkams 1851 m., o 1854-aisiais buvo gautas oficialus leidimas Birštone steigti kurortą.
Adomas Bartoševičius pastatė pirmąsias gydyklas, kurhauzą (1855 m.) – šis laisvalaikio pramogoms skirtas statinys išstovėjo Birštone apie šimtą metų, paskui buvo nugriaustas ir netoliese buvo pastatytas kitas kurhauzo pastatas.
Prosenelis Adomas Bartoševičius daug prisidėjo ir statant naująją Nemajūnų bažnyčią XIX amžiaus antroje pusėje. Prosenelis Adomas ne visą laiką gyveno Panemunio dvare. Nemažai laiko jis praleido ir Jiezne, ir Vilniuje.
Senelio Vaclovo žmona Ana Albanti-Bartoševičienė, gimusi ir augusi Berlyne, turėjo brolių ir seserų, šeima buvusi liuteronų tikėjimo. Jaunystėje ji išvyko mokytis į Prancūziją, ten susipažino su mano seneliu Vaclovu ir už jo ištekėjo.
Į Panemunio dvarą atvyko abu drauge 1882 m., kai tik seneliui, dalyvavusiam 1863 metų sukilime, buvo leista grįžti į Rusijos imperiją. Visi Vaclovo ir Anos šeimoje gimę vaikai buvo pakrikštyti Nemajūnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katalikų bažnyčioje.
Seneliai Vaclovas ir Ana Bartoševičiai demokratišką požiūrį į skirtingų luomų, tikėjimų, tautų žmones perdavė ir savo vaikams: sūnui Adomui Dominykui (mano tėvui), dukterims Jadvygai bei Leonorai (mano tetoms). Su namiškiais senelė Ana dažniausiai kalbėjo lenkų kalba, bet jos visi vaikai mokėjo ir vokiškai.
Su svečiais taip pat bendravo lenkiškai, tik visų pirma Anos palankumą įgydavo tas, kuris pasisveikindamas nepamiršdavo jai pabučiuoti ranką.
Senelė lietuviškai susikalbėdavo su dvare dirbančiais vietiniais gyventojais, niekada neprašydavo, kad mes išverstume.
Ana buvo aukšto ūgio, jos šviesūs tankūs plaukai senatvėje buvo mažai tepražilę, visada susukti į kuodą. Niekada neryšėjo skarelės, nešiojo tik skrybėlę ar beretę. Ažūrine skara apsisiausdavo pečius.
Mėgo puoštis, turėjo daug drabužių ir papuošalų, kuriuos jai buvo nupirkęs vyras. Senelis Vaclovas labai mylėjo savo žmoną ir iš kelionių visada jai parveždavo dovanų.
Senelė turėjo visą skrynią prikaupusi įvairių daiktų ir sendama neprašydavo iš mano tėtės pinigų, o vis parduodavo kokį savo daiktą, tačiau po karo ta jos skrynia iš namų dingo…
Nusavinti buvo ir dvidešimt keturi hektarai senelei priklausiusios žemės. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą senelę Aną aplankė jos giminės iš Vokietijos, bet pokariu jokių ryšių su jos giminėmis nebuvo.
Senelė, kurią mes, vaikai, vadinome babūnia, buvo gana kieto būdo ir nė vieno anūko nelepino, net mano brolio Adomo, kurį mylėjo labiau už kitus.
Kiekvieną rytą pirmą kartą pamatę namuose senelę, mes turėdavome prieiti prie jos ir pabučiuoti ranką. Jei kuris nors užsimiršęs to nepadarydavo, senelė tuoj išsakydavo priekaištus tėvams, kad šie blogai mus auklėja.
Senelė Ana buvo vaišinga, kepė labai skanius pyragus, sausainius. Kai supykdavo ar susinervindavo, sėsdavo į savo supamąją kėdę ir linguodavo, linguodavo.
Senelė turėjo kambarinį šuniuką – juodą kalytę pinčerę Muską. Toji nuo senelės neatstodavo nė per žingsnį – jos abi buvo labai prisirišusios viena prie kitos.
Ana mėgo siuvinėti ir darė tai labai meistriškai. Ypač gražios buvo jos siuvinėtos staltiesės. Senelė mokėjo groti pianinu, bet skambindavo tik svečiuose, nes mes pianino neturėjome.
Namie ji grodavo smuiku ir gitara. Dar vienas senelės pomėgis buvo gėlės. Jas mėgo ir mano mama, ir mes, anūkės. Mūsų sodybą puošė keli gėlynai, gėlės augo ir prie takų.
Mėgstamiausi buvo bijūnai, jurginai, turėjome ir rožyną. Prie gyvulių ar į laukus senelė nėjo, vis sukosi po namus, vasarą gėlynuose ir parke.
Keli paskutiniai gyvenimo metai senelei buvo labai skaudūs. 1944 metais, kai jos dukra Leonora tapo našle, ji išsikėlė iš mūsų namų į čia pat gyvenusios Leonoros namus, kad galėtų padėti jai tvarkyti ūkį.
Senelė Ana žengė šį žingsnį ryžtingai. Nepaisė nei savo garbaus amžiaus, nei sentimentų tiems namams, kuriuose ji su vyru pragyveno daugybę metų, išaugino vaikus, sulaukė anūkų.
1945 metais smarkiai sumuštas Alytaus saugume, vos dvi savaites namie pasirgęs, mirė jos vienintelis sūnus (mano tėtis) Adomas Dominykas.
1946 metais, kai visa mūsų šeima buvo išbėgusi pasislėpti nuo tremties, sudegė namai, kuriuose mes gyvenome. Kaip jau minėjau, senelė Ana juose praleido daugybę metų, atvykusi į svetimą kraštą.
Jai iš tiesų Panemunio dvaras buvo pasaulio centras. Ten sudegė ne tik jos vyro Vaclovo visą gyvenimą rinktas medicinos knygų rinkinys ir kiti brangūs širdžiai daiktai, bet ir tikėjimas, kad šiuos namus galima atkurti.
Tais pačiais metais mirė ir jos dukra Jadvyga Bartoševičiūtė-Marčiukaitienė. Senelė mirė 1946 metais – tik vienintelė iš visų vaikų našlaujanti dukra Leonora Bartoševičiūtė-Beinaravičienė gyveno ilgiau už motiną.
Laimė, kad Leonorą už pyliavų (nustatyto kiekio žemės ūkio produkcijos) neatidavimą areštavo vėliau, ir ji galėjo į Nemajūnų kapines palydėti savo mamą.
Senelė Ana, nors buvo liuteronų tikėjimo, tačiau nuolat lankė katalikišką Nemajūnų bažnyčią, gausiai aukojo jos reikmėms bei kapinių tvarkymui ir norėjo būti palaidota šalia savo vyro ir vaikų.
Beje, Nemajūnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje tebėra išlikę mediniai suolai („lomkos“), kuriomis nuo bažnyčios pastatymo ilgą laiką naudojosi tik mūsų šeimos nariai.
Mūsų „lomkos“ stovėjo prie sakyklos, jos buvo išmuštos kailiu, turėjo dureles, kurios buvo užrakinamos. Dabar tie senieji suolai perkelti į bažnyčios galą, jose gali sėdėti bet kuris į bažnyčią atėjęs žmogus. Tikiuosi, kad bažnyčioje jie bus išsaugoti kaip istorinę vertę turintys eksponatai.
Pasakojimą užrašė Rita Pauliukaitienė ir Rimantė Pauliukaitytė
(Bus daugiau)
Istoriškai įdomi gali būti Nemajūnų kaip vietovardžio kilmė. Sprendžiant iš to, kad juose jau 19 a. viduryje buvo statoma nauja bažnyčia, galima manyti Nemajūnus buvus seniai gyvenama vietove, t.y. nuo piliakalnių laikų. Tačiau dėl vykusio lenkėjimo (krikščionėjimo) panašu, kad pavadinimas gali būti aplenkintas – tiesiog liet. žodžio ‘gegužė – geg(u)žūnai’ šaknies vertinys pridedant neiginį ‘ne’ tikslu paneigti buvusią “pagonišką” praeitį. Ar ne dėl to rūpėjo prisiminimų autorės proseneliui ir kitiems statyti naują bažnyčią.
Gal kartais autorė galėtų savo prisiminimus papildyti šiuo ar apskritai Nemajūnų pavadinimo kilmės, pačios vietovės geografinio ypatumo atžvilgiu.