M. Kundrotas. Rusijos desperacija. Ką atsakyti?

Ukrainos reikšmę Rusijai sunku pervertinti. Pasakyti, kad Rusija su Ukraina – imperija, o be Ukrainos – ne imperija, reiškia atskleisti tik mažutę dalelytę šios reikšmės. Rusija kildina savo tautą ir valstybę iš Kijevo Rusios, Ukrainos istorija jai – sava istorija, egzistuoja net mistinės aliuzijos į dieviškąją Trejybę: apie trivienę rusų tautą, kurią sudarančios trys dalys – didžiarusiai, ukrainiečiai ir baltarusiai.

Taigi, tiek Ukraina, tiek Baltarusia rusų politinėje sąmonėje – tiesiog kitokia Rusija. O kai ta kitokia Rusija siekia atsiskirti nuo „motininės“ Rusijos, tai rusams reiškia jų tautos dezintegraciją. Tai jiems – gyvybinis klausimas. Maža to. Kai ta kitokia Rusija žengia demokratiniu ir provakarietišku keliu, tai – tiesioginė grėsmė valdančiajam Rusijos režimui, nes rusų tauta gauna žinutę, kad įmanoma būti rusu ir gyventi kitaip, nei gyvenama dabartinėje Rusijoje. Ukrainos pavyzdys dėl šio istorinio pasakojimo rusams – kur kas užkrečiamesnis, nei Baltijos ar Kaukazo valstybių. Ir tai rodo smunkantys režimo reitingai.

Ukrainiečių istorinis pasakojimas – kitoks. Jiems Kijevo Rusia – ukrainiečių valstybė, o dabartinė Rusija – buvęs jos užkampis, kur etninį tapatumą formavo vietiniai ugrofinai, o politinį – totorių Orda.

Rusijos kaip Ordos palikuonės įvaizdis pasižymi ir vidiniu prieštaringumu, nes šiuo metu būtent Krymo totoriai yra ištikimiausi Ukrainos sąjungininkai, o Moskovija – bendras priešas. Jei dar Maidano metu pusė ukrainiečių iš tiesų siejo save su rusais, tai Krymo ir Donbaso atplėšimas galutinai konsolidavo politinę ukrainiečių tautą.

Rusijos režimo pradėtas karas su Ukraina – desperacijos išraiška. Leidus Ukrainai galutinai nugravituoti į Vakarų pasaulį tektų atsisakyti viso didžiarusiško naratyvo ir iš naujo ieškoti savo tapatumo. Tektų susitaikyti su eilinės pasaulio tautos statusu, atmetant imperinį mesianizmą.

O tada – sudie, Kaukaze, sudie, Tatarstanai. Nebekalbant apie Sibirą. Neįmanoma suderinti tautinio valstybės modelio su imperiniu. Adolfas Hitleris bandė ir tai baigėsi visišku pralaimėjimu.

Lietuvos istoriniame pasakojime Ukraina taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Ukrainiečių tauta kaip atskiras etninis, kultūrinis ir politinis vienetas subrendo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje.

Tai buvo Europos ir Vakarų pasaulio forpostas pasienyje su Osmanų Turkija ir Moskovija. Ukrainiečius su Baltijos tautomis jungia ir antisovietinė partizaninė kova.

Šiandien Europos saugumo klausimas sprendžiamas Ukrainoje. Galima perfrazuoti Herkaus Manto tezę iš to paties pavadinimo filmo: jei maskoliai peržengs ukrainiečių lavonus, ateis kitų europiečių eilė.

Imperinis Maskvos apetitas auga bevalgant: po Čečėnijos sekė Gruzija, po Gruzijos – Ukraina, o režimo vadovai dar puikiai atsimena Kremliaus imperiją nuo Berlyno iki Vladivostoko.

Šio karo akivaizdoje mums – pirmiausiai lietuviams, o po to ir visiems europiečiams – būtina beprecedentė sutelktis. „Vakserių“ ir „antivakserių“, konservatyvių tautininkų ir liberalios demokratijos šalininkų, homoseksualų ir heteroseksualų, titulinių tautų ir tautinių mažumų. Kremlius grasina mums visiems, kėsinasi į mūsų visų gyvenimus ir gyvybes.

Šioje padėtyje valdžios jėgoms būtina megzti kuo glaudesnius ryšius su visuomene, atsisakant viso, kas gali šią visuomenę kiršinti ar skaldyti. Ne laikas kelti mokesčius, kalbėti apie šeimos pakaitalus ar įvedinėti antrinės reikšmės ribojimus privačiame ar viešame gyvenime.

Visa tai išsiaiškinsime po karo. Dabar gi, esant ypatingai padėčiai, svarbiausia užkirsti kelią vidinei penktajai kolonai. Visi, palaikantys Kremliaus agresiją, turi atsidurti už įstatymo ribų. O visi kiti turi tapti jei ne broliais, tai taktiniais sąjungininkais.

Ne laikas ir kurti supranacionalinius pakaitalus nacionalinėms valstybėms. Nacionalinė valstybė – Vakarų pasaulio jėgos šaltinis. Daugybei žmonių vis vien, kokiai imperijai priklausyti, tad bet koks nacionalinės valstybės galių varžymas tik išsklaidytų jėgas, kurias dabar būtina nukreipti viena, bendra kryptimi.

Europos Sąjunga pati turi susiprasti ir grįžti prie savo šaknų – laisvos prekybos ir glaudaus bendradarbiavimo erdvės, atsisakydama bet kokių supervalstybinių ambicijų. O pirmiausiai – jokių alternatyvų NATO.

Rusijai vietoje mažareikšmių sankcijų būtina atsakyti visuotiniu embargu, kol paskutinis maskolių kareivis paliks Ukrainos žemes, įskaitant Donbasą ir Krymą. O Lietuva galėtų pradėti nutraukdama bet kokį tranzitą tarp Rusijos ir jos administruojamos Karaliaučiaus srities.

Reguliariosios kariuomenės panaudojimas reikalautų atskiros analizės: jei kiltų tikras pasaulinis karas, jis grėstų tapti branduoliniu ir jame nugalėtojų nebūtų. Bet yra kitų būdų prisidėti prie brolių ukrainiečių kovos, pirmiausiai – leidimas savo piliečiams vykti į frontą kaip kariams savanoriams. Ir, žinoma, parama ginkluote, specialistais, o pirmiausiai – diplomatais.

Telkimės. Tai, ką rinksimės šiandien, lems visų mūsų ateitį. Būkime sąmoningi.

Autorius yra politologas