M. Kundrotas. Ar atsiversime Afrikai?

Viena opiausių temų Lietuvai, Europai ir visam Vakarų pasauliui – migracija. Čia susipina savanaudiški darbdavių interesai, siekiant kuo mažesnių darbo jėgos kainų, ideologinių leftistų rypavimai apie vargšus pabėgėlius, o taip pat ir objektyvi Vakarų visuomenių senėjimo problema.

Optimalu būtų išvengti imigracijos. Verčiau puoselėti vietines šeimas, skatinti jas gimdyti ir auginti daugiau vaikų. Pirmas priemonių paketas būtų ekonominis – užtikrinti šeimoms bent jau minimalias būties ir buities sąlygas.

Deja, gerovės valstybių – Skandinavijos, Vokietijos – pavyzdžiai rodo, kad šis paketas nėra pakankamas. Karjera, darbas, mėgavimasis tik sau priklausančiu laisvalaikiu daugeliui – pakankami motyvai atsisakyti šeimos rūpesčių. Reikalingas antras paketas – kultūrinis.

Tik darni, koordinuota valstybinio švietimo, valstybės remiamos žiniasklaidos ir masinės kultūros politika gali pakeisti daugeliui europiečių, taip pat ir lietuvių, būdingą perdėto individualizmo kursą. Žmogus nuo mažumės turi būti ugdomas perspektyviniam suvokimui, kad jo pasaulis gali tęstis ir po jo fizinės mirties, per palikuonis, per bendruomenę, per tautą.

Įsiprasminimas šeimoje suteikia žmogaus gyvenimui amžinybės dimensiją. Kalbant techniškai šeima ir pageidautina – daugiavaikė šeima turi tapti madinga.

Deja, tai reikalauja ištisos kartos pasikeitimo. Mažiausiai vienos kartos. Ir tik užtikrinant, kad visos valdančios partijos bent dvidešimt metų vykdys būtent tokį politinį kursą. Tai įmanoma, nors ir labai sunku. Bet darbo rankų trūksta jau dabar.

Lietuviai darbuotojai bėga nuo vietinių vertelgų siūlomų darbo sąlygų į užsienius, o jų vietas užima atvykėliai iš svetur.

Šiame kontekste tampa prasminga kalbėti apie išmintingą imigracijos politiką. Akivaizdu, kad sunkiausia integruoti atvykėlius iš svetimų kultūrų ir civilizacijų. Ne dėl to, kad jų atstovai būtų blogi iš principo. Jie tiesiog kitokie. Jiems svetima europietiška darbo etika, lyčių lygybė, asmens ir tikėjimo laisvė, laisvamaniška apranga, kalbėsena ir elgsena.

Daugelis jų į mūsų moteris žvelgia kaip į paleistuves ir stebisi, kodėl šios priešinasi jų lytiniams įgeidžiams, o jei yra galimybė išvengti darbo ir gyventi iš pašalpų ar plėšikavimo, dažnas jų mielai šia galimybe naudojasi.

Augantį nusikalstamumą ir socialinės sistemos kamšatį skatina ir tai, kad daugelis atvykėlių iš Azijos ir Afrikos yra ekonominiai migrantai. Priešingai, nei politiniai pabėgėliai, kurie yra sąžinės tremtiniai, ekonominiai migrantai yra svetimo gero ieškotojai.

Užuot dirbę savose šalyse jie žiūri, kur skalsiau, kur jau kas nors sukurta, ir mielai raško vaisius nuo medžių, kuriuos sodino kiti.

Na, tarkime, kad azijiečius ir afrikiečius atmetame, bent jau masiniu mastu. Jie ir patys, bent jau iki sėslumo nurodymų iš Europos, Lietuvą naudoja kaip tranzito šalį, per ją mielai vykdami į Vakarų Europos šalis.

Kol kas daugiausiai pastovių migrantų pas mus sudaro baltarusiai ir ukrainiečiai. Jau daug geriau: dauguma baltarusių yra baltų kilmės, o slavai taip pat kilo iš baltų, tik daug seniau. Tiek baltarusiai, tiek ukrainiečiai yra Europos kultūros vaikai, nors ir priklauso rytiniam jos regionui su sava specifika.

Deja, čia glūdi kita problema. Atvykėliai iš pietinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių vaikus dažnai leidžia ne į lietuviškas ar savas, tautines, o į rusiškas mokyklas. Užuot priglaudę savo glėbyje Gardiną su Galicija gauname „Rusų pasaulio“ salas.

Praeis karta, kita, ir Maskva galės lengvai pasinaudoti tokiomis salomis, kaip pasinaudojo Krymo ir Donbaso rusakalbiais.

Jei vis dėlto apsispręstume, kad Lietuvai reikia saikingos darbščių ir kultūringų žmonių imigracijos, galimas variantas būtų… Afrika.

Taip, Afrika, bet kitokia, nei ta, kuri dabar laukia prie Baltarusios sienų. Dar tiksliau pasakius – Europa Afrikoje. Tai – Pietų Afrikos būrai, afrikaneriai.

Ši darbšti europietiškos kultūros tauta šiandien persekiojama ir naikinama juodųjų afrikiečių. Gal todėl kosmopolitinė Lietuvos ir Europos valdžia, kalbanti apie toleranciją atbėgėliams su tamsesnės spalvos oda ir europiečiams svetima kultūra, tyli apie galimą imigraciją iš būrų krašto.

Pasak leftistų tik baltieji skriaudžia juoduosius, o kai nutinka atvirkščiai, užsimerkiama. O būrai būtų politiniai pabėgėliai, ne ekonominiai, tad ir moraliai jų imigracija būtų labiau pateisinama.

Žinoma, bet kurios rasės ar kultūros imigrantų galėtume priimti tik tiek, kad tai leistų išsaugoti istorinę tautinę mūsų visuomenės sanklodą. Tarkime, iki dešimties nuošimčių nuo vietinės visuomenės žmonių skaičiaus. Ir paskirstydami po visą šalį tolygiai, pradėdami nuo regionų.

Stropūs žemdirbiai būrai padėtų atgaivinti ir mirštantį kaimą, o po kiek laiko lengvai integruotųsi, kaip Kėdainių krašte integravosi škotai. Šiandien tiktai gerokai aplietuvintos pavardės primena, kad kai kurių kėdainiečių protėviai kilo iš ūkanotosios Kaledonijos.

Įkandin būrų galėtų sekti ir politiškai persekiojami europiečiai iš šiandieninės Vakarų Europos. Tokį projektą bent teoriškai jau paskelbė Vengrija. Negausūs, bet darbštūs ir išsilavinę europiečiai čia galėtų rasti prieglobstį, o mes išspręstume problemą – kas mokės pensijas mūsų senoliams.

Laimėję laiko galėtume pakeisti ir vietinių gyventojų mąstyseną, propaguodami ir stiprindami šeimą. Gal net savo darbo kultūrą pakeltume: turėdami vakarietiškus pavyzdžius savo žemėje galėtume pasitempti.

Tam reikia nei daug, nei mažai: idėjinių patriotų-vizionierių valdžioje.

Autorius yra politologas