M. Kundrotas. Ar jau laikas išstoti iš Europos Sąjungos?

Lietuvos Konstitucija skelbia, jog Lietuva – nepriklausoma demokratinė Respublika. Deja, šis principas galioja tik teoriškai. Praktiškai teisės viršenybė Lietuvoje priklauso Europos Sąjungai – konkrečiau, jos Komisijai ir Teisingumo teismui. Jie dabar – aukščiau Konstitucijos.

Iš Europos Sąjungos plūsta genderizmo ir kosmopolitizmo ideologija, reikalavimai tos pačios lyties santykius prilyginti šeimai ir atsiverti viso pasaulio prašalaičiams. Naikinama prigimtinė šeima, kiekvienos tautos branduolys, o per tai – ir pati tauta.

Galima klausti – ar dar įmanoma šias problemas spręsti solidariai, su kitomis Europos valstybėmis, bendruose Europos namuose? Ir išties, dar prieš metus-kitus buvo galima lyginti Norvegiją ir Jungtinę Karalystę su Lenkija ir Vengrija.

Pirmosios dvi šalys nėra Europos Sąjungoje, tačiau jos persmelktos ta pačia leftizmo bacila, kuri naikina Europos Sąjungos šalis. Lenkija ir Vengrija – priešingai, yra Europos Sąjungoje, tačiau tai – tautinės, konservatyvios ir krikščioniškos šalys. Taip buvo galima argumentuoti, bet dabar padėtis kinta.

Lenkija, nusprendusi ginti savo konstitucinį suverenitetą nuo Briuselio ir Štrasburgo diktato, pati spręsti moralės ir kultūros klausimus, sulaukė kosminių finansinių sankcijų, nors pati moka įmokas į Europos Sąjungos biudžetą. Spaudimas taikomas ir Vengrijai. Tai rodo, kad galimybės išlikti savimi šioje Sąjungoje vis siaurėja.

Maža to. Vokietijoje, įtakingiausioje Sąjungos valstybėje, naujai suformuota valdžios koalicija jau atvirai skelbia, kad Europos Sąjungą sieks paversti Federacija, tai yra – valstybe. Višegrado šalyse pasirodė pareiškimų, kad jų tokioje valstybėje nebus. O kadangi Vakarų Europa vis labiau linksta į supervalstybės kūrimą, liks vienintelis kelias – išeiti iš Sąjungos.

Pagaliau, su draugiška Briuselio internacionaline pagalba telkiamos plačios koalicijos Lenkijoje ir Vengrijoje prieš konservatyviąją valdžią, tad kas bus rytoj šiose valstybėse – gili mįslė.

Joms pasidavus leftistinėms partijoms prarastume net teorinius partnerius kovoje už savo valstybės suverenumą. O būti svetimoje valstybėje – ar Rytų, ar Vakarų – skirtumas tik pilvo ir kišenės reikaluose. Ir tai – tik dalies visuomenės.

Europos Sąjunga, kaip Rusijos įtakos užkardymo priemonė, taip ir nepasiteisino. Šios Sąjungos metropolijos – Vokietija ir Prancūzija, iš esmės ir lemiančios Sąjungos politiką, sėkmingai tiesia dujotekius, prekiauja kariniais laivais ir kitaip finansuoja Kremliaus režimą. Nepasiteisino ir ekonominis motyvas, kad Europos Sąjungoje gyvensime geriau.

Ketvirtadalis Lietuvos tebegyvena ties skurdo riba. Kainomis pasiekėme Vakarus, o gyventojų pajamos lieka rytietiškos.

Europos Sąjungos išmokos skiriamos ne kiekvienam gyventojui tiesiogiai, o per tikslinius fondus.

Tarp naudingų projektų remiama ir genderistinė, kosmopolitinė ideologija. O įmokas mokame visi. Sovietų okupantai taip pat tiesė kelius ir statė gamyklas, bet tautos laisvės siekis buvo stipresnis.

Jei Europos Sąjunga iš esmės ką ir pakeitė Lietuvos ekonominiame gyvenime, tai tik tiek, kad geras ketvirtis tautos gavo galimybę kurtis sau gerovę užsieniuose. Vertinant individualiai tai – gal ir sėkmė, o tautai – didžiulis kiekybinis praradimas.

Tuo pat metu, plintant vartotojiškai pasaulėžiūrai, vis mažėja gimstamumas ir tauta nyksta tiesiog akyse. Kam gimdyti ir auginti vaikus, kai reikia kalti pinigus, vartoti ir džiaugtis savo individualiu gyvenimu?

Kai kas pasakys, kad lyginti Sovietų Sąjungą su Europos Sąjunga – ciniška, nes sovietų režimas buvo represyvus. Tačiau jau dabar iš Europos Sąjungos plaukia vis daugiau represyvių nuostatų, smerkiant tautines, konservatyvias ir krikščioniškas pažiūras, o jas išpažįstantys žmonės kai kuriose šalyse jau sodinami į kalėjimus.

Lietuvoje taip pat jau veikia Neapykantos nusikaltimų sąrašas, pagal kurį žmogus gali būti nuteistas vien už tam tikrų grupių kritiką ar net už politinį anekdotą.

Už mūsų valstybę, jos ir žmogaus laisvę pralieta daug kraujo. Europos Sąjungos transformacija iš valstybių sandraugos į sąjunginę valstybę šį kraują padarytų beprasmį. Tad jau šiandien tautinėms politinėms partijoms, visuomeninėms organizacijoms ir kiekvienam piliečiui verta pradėti mąstyti, ar likti tokioje Sąjungoje?

Mūsų saugumo garantas – stipri tautinė valstybė, narystė NATO, tvirta bičiulystė su Vidurio Europos šalimis. Europos Sąjunga mus nei gina, nei saugo. Ji veikiau gali tapti mūsų sunaikinimo įrankiu.

Žinoma, išstojimas iš Europos Sąjungos nėra savaiminis tikslas. Jei išstotume, tai tikrai ne tam, kad grįžtume į Rusijos glėbį.

Prieš galutinai apsisprendžiant – išstoti ar likti – būtina išmėginti paskutines priemones reformuoti iš vidaus. O būtent – inicijuoti daugiašales derybas su visomis Europos Sąjungos šalimis-narėmis dėl naujos Europos sutarties.

Joje turėtų būti įtvirtintas valstybių-narių savarankiškumas moralės, kultūros, demografijos ir geopolitikos klausimais, paliekant tik ekonominį integracijos aspektą.

Deja, šiuo metu Europos Sąjunga taip toli nuėjusi visokeriopos centralizacijos keliu, kad išstoti atrodo lengviau, nei pakeisti iš vidaus.

Todėl išstojimo galimybė turi būti numatyta kaip paskutinė priemonė išsaugoti Lietuvos Respubliką ir pačią lietuvių tautą.

Autorius yra politologas