Rugsėjo 13 d. 16 val. Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse (Žirmūnų g. 1F, Vilnius) atidaroma tarptautinė paroda po atviru dangumi „Po Didžiojo karo. Naujoji Europa 1918–1923“. Ją sudaro daugiau kaip 200 archyvinių eksponatų – nuotraukų, dokumentų, filmų, žemėlapių ir individualių liudijimų.
Tai Europos atminimo ir solidarumo tinklo (European Network Remembrance and Solidarity, ENRS) suburtos tarptautinės istorikų grupės pastangos apibendrinti smurtinę tarpukario pradžią Europoje, ypač Vidurio ir Rytų, dėmesį skiriant politinių, socialinių, ekonominių Didžiojo karo padarinių įtakai formuojant tautines valstybes šiame žemyne.
Pristatydamas parodą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovas dr. Arūnas Bubnys pabrėžia, jog iš imperijų išsivadavusios tautos atkūrė turėtą nepriklausomybę arba suformavo modernias valstybes. Tai Baltijos valstybės, Suomija, Lenkija. Vis dėlto, dalies tautų – baltarusių, ukrainiečių, armėnų, taip pat Azerbaidžano, Sakartvelo istorija pakrypo ir tęsiasi sudėtingiau.
„Paminėčiau, kad mūsų istorikai išskiria tokius svarbesnius Didžiojo karo epizodus kaip karinę lietuvių patirtį 1914 m. Rytų Prūsijoje, 1915 m. Augustavo kautynėse ir Kauno tvirtovės žlugime bei Vokietijos okupaciją. Vis dėlto, svarbiausias yra 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas“, – sako dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius. „Taigi Lietuvai Pirmojo pasaulinio karo baigtis turėjo esminės įtakos, formavo valstybinę mintį, politinę savimonę.“
Kita vertus, pasak dr. Arūno Bubnio, karas paveikė jį išgyvenusiųjų vertybines nuostatas, atnešė didelę materialinę žalą, ūkinius nuostolius. Taip pat ir žmonių aukas. Remiantis tarpukario Lietuvos institucijų fiksuotais duomenimis, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje palaidota 35 tūkst. Didžiojo karo karių. iš jų – 23 tūkst. Vokietijos ir 12 tūkst. Rusijos kariuomenių karių.
Pasak parodos kuratorių dr. Bartošo Dzievanovskio-Stefančyko (Bartosz Dziewanowski-Stefańczyk) (ESPS) ir dr. Roberto Žureko (Robert Żurek), gausi parodos medžiaga dokumentuoja ir padeda įsisąmoninti neregėtą pokyčių, įvykusių Europoje 1918–1923 m., mastą. Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918) iš pagrindų pakeitė žemyno vaizdą. Beveik visų valstybių sienos buvo perbraižytos dažnai ginkluotų konfliktų, besitęsusių penkerius metus karui oficialiai pasibaigus, fone.
Daugelyje vietų šie procesai baigėsi tik apie 1923 m. Lėmus įvairioms, dažnu atveju skirtingoms, priežastims, iškilo vadinamoji Naujoji Europa, kurioje vienos tautos karo rezultatus vertino kaip didžiulę tragediją, o kitoms tai buvo kovos už nepriklausomybę kulminacija.
Tačiau visus žmones siejo pastangos atstatyti visa tai, ką suniokojo karas, ir atgaivinti modernizacijos darbus, imtis socialinių ir kultūrinių pokyčių, kurie taip pat užfiksuoti parodoje.
Būdamas šios tarptautinės parodos partneris pristatant ją Vilniuje LGGRTC tikisi, kad platus kontekstas leis aktualizuoti Pirmojo pasaulinio karo nuostolių ir jo baigties pasekmių reikšmę lietuvių kolektyvinėje atmintyje.
Parodos rengėjai kviečia atvykti pasivaikščioti, taip pat rengti istorijos pamokas po atviru dangumi. Paroda Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso teritorijoje vyks iki 2021 m. spalio 8 d.
I karas buvo nebaigtas, o tik prigesintas. Liko kelios neišspręstos smulkmenos, todėl pasauliui ir prireikė II karo.