Gyvenamojo namo Vilniuje Pilies gatvės siena slepia XVI a. miesto gynybinės sienos mūrą. Šiame istoriniame name (Pylimo g. 30) įsikūrusi Pylimo galerija rengia meno parodas, plenerus, aukcionus, prekiauja meno kūriniais.
Gegužės 18 d. galerijoje surengta dailininko Vytauto Poškos jubiliejinė paroda. Parodos „70×100 srovėje“ plakate – dailininko nutapytas paveikslas „Pavasaris“, kuris buvo nuleistas į upės tėkmę.
Kaip sako pats autorius, „laisvai ieškantis savo kelio – kaip simbolis, kviečiantis grįžti į savo vidinę erdvę“. Parodoje puikuojasi 17 aliejumi ant drobės tapytų paveikslų. Seniausiai, dar 1993 m. tapytas paveikslas, „Širšė“ (73×92), 1994 m. – dar visai jauno dailininko „Autoportretas“ (100×81), abiejuose paveiksluose gausu obuolių, o širšė padalijusi obuolį į keturias, lyg pasaulio, dalis. Paveikslo „Autoportretas“ gana įdomi istorija. Parduotas paveikslas atsidūrė Prancūzijoje, po to kažkokiu būdu atkeliavo į Londoną. Naršydamas internetą, dailininkas susirado paveikslo savininką ir po 26 m. paveikslą atpirko, sumokėdamas trigubą kainą nei parduota.
Kiti parodoje esantys paveikslai: 2014 m. – „Vakaras“ (60×90) – visa gaubianti tamsa, 2017 m. – „Takas“ (100×100), vedantis į nežinomybę, 2018 m. – „Erdvė“ (60×120), dailininko mėgiama tema, 2019 m. – „Svajonė“ (80×90), 2020 m. – „Žydėjimas“ (70×90) – pavasarinis obelų dvelksmas, 2021 m. – „Pavasaris“ (80×100) – su ledonešiu, „Popierinė svajonė“ (110×120), galinti suplyšti ir kt. Paveikslai kviečia gėrėtis šviesiai gelsvomis, žaliomis, melsvomis ir ryškiai mėlynomis spalvomis. Dailininkui kūrybos laisvė visad asocijuojasi su erdve, perteikiama per spalvą, perspektyvą ir simbolius. Žiūrovui paliekama laisvė pasijusti jo paties susikurtame pasaulyje.
Šiuo pasaulinės pandemijos laikotarpiu, kai nevyksta jokie menininkų darbų pristatymai, tik kai kuriems dailininko gerbėjams telieka pasigėrėti jo darbais. Tad ir atidarant parodą dalyvavo vos keletas žmonių. Nuotaiką praskaidrino aktorės Rasos Rapalytės atliekama Editos Piaf (Edith Piaf) daina „La Vie En Rose“
Vytautas Poška 1988 m. baigė Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą, 1989 m. įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kurią baigė 1995 m. įgydamas freskos ir mozaikos specialybę. Pirmąją personalinę parodą 1993 m. surengė Vilniuje „Lango“ galerijoje, kitą – 1994 m. Vilniuje „Medalių galerijoje“. Iš viso Lietuvoje ir užsienyje surengta devyniolika personalinių parodų, taip pat dalyvauta daugelyje grupinių parodų, plenerų, projektų ir simpoziumų. Nuo 1999 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nors mėgstamiausia veikla – tapyba, dailininkas taip pat kuria freskas, skulptūras, scenografijas.
Dailininko sukurtos freskos: 1995 m. Vilniaus elektros tinklų (ESO) administraciniame pastate „Energija“, technika – freska ir sgrafitas (1,8×11,2 m.), 1996 m. „Sparnų“ restorane Vilniuje – „Sparnai“, technika – freska ir sgrafitas (1,54×4 m.), 1998 m. Lietuvos etnokosmologijos muziejuje Molėtų rajone – „Atspindžiai“, technika – freska ir sgrafitas, (2,5×6,5), 2012 m. Valdovų rūmų fasadas Vilniuje – „Saulės laikrodis“, technika – sgrafitas (3,1×2.55 m.), 2018 m. namo fasadas Vilniuje P. Vileišio g. 14 a. – „Takas“, technika – akrilas (7×9 m.), architektas Gediminas A. Sakalis, pagal Vilniaus miesto savivaldybės programą „Kuriu Vilnių“.
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus freskoje „Atspindžiai“ balta skraistė lyg šviesa užpildo erdvę, palikdama mažai vietos tamsai. Valdovų rūmų saulės laikrodis rodo tikrąjį Saulės laiką, pagal kurį kitados vyko gyvenimas Valdovų rūmuose.
Vilniaus įkūrimo legenda byloja apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sapną. Bemedžiodamas jis apsistojo nakvynei vietovėje, kur dabar yra Vilnius. Naktį jis susapnavo sapną, kad ant aukšto kalno staugia geležinis vilkas. Krivių krivaitis Lizdeika išaiškino sapno reikšmę, kad šioje vietoje iškils miestas, apie kurį plačiai pasklis garsas.
Tad geležinio vilko legenda visada susijusi su Lietuvos sostine. V. Poška sukūrė geležinio vilko dviejų metrų skulptūrą ir 2010 m. užkėlė ją ant Vilniaus geležinkelio stoties pastato, kitą – 2013 m. pastatė Vilniaus autobusų stoties prieigose, pastarąją vėliau perkėlė prie Vilniaus Antakalnio seniūnijos.
Krekenavos miestelį 1999 m. dailininkas papuošė dviejų metrų medine skulptūra „Fontanas“, 2001 m. Onuškio miestelyje iškilo 2,3 metrų metalinė skulptūra „Šaltinis“.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliams scenografijas kūrė savo žmonai Rasai.
Kaip sako pats V. Poška: „Ji buvo įkvėpėja“. 2000 m. – scenografija spektakliui „Dienos ir dainos“ (muzikinis spektaklis pagal S. Berto knygą „Edith Piaf“), režisierius R. Morkūnas, 2005 m. – „Apkabink mane“, režisierius A. Vidžiūnas.
Plati dailininko V. Poškos kūryba pateikta jubiliejui išleistame kataloge, kurio viršeliuose taškuoti, brūkšniuoti melsvi ir balsvi atspalviai perteikia kūrybos laisvę, tokią erdvės sąvoką, kuri atsispindi jo kūryboje.
Kai įsisiautėjo ,,grafitininkai”, kai greitasis Algis Saliamonui ir kitiems karą skelbė, smerkiau, baisėjausi jais, o kartu šūkavau komentaruose apie tai, kad ne ,,suplėšyti į gabalus” juos reikia, o priešingai – BŪTINA pasinaudoti galimybe tuščias, dažnai bjauriai murzinas pastatų sienas paversti meno kūriniais. Reikia tik juos to išmokyti. Kad, pvz, sunaikintų buv. gamyklų sienas pramoniniuose rajonuose reiktų atiduoti tepliorių paauglių pratyboms (kad matomų miesto sienų nebjaurotų), jų rankų miklinimui – dalis jų išaugs menininkais.
Kas sakė, kad svajonės neišsipildo? Arba, kad išsipildymai vien tik skaudžiai nuvilia.
Turėjome tobulų vidaus freskų meno kūrinių, šiandien turime puikaus sienų išorės meno pavyzdžius.
Kaip malonu einant gatve ganyti akis į kūrinius, įsijaučiančius į gatvės architektūros dvasią, pagyvinančius ją, kažką atskleidžiančius, pasakojančius… Arba panaudoti tai kaip foną, scenos dekoraciją savo sugalvotam kažkam. Apsirengi tinkamu kostiumu ir suvaidini pvz. to istorinio laikotarpio sceną ar kažką iš ateities, nusifilmuoji, nusifotografuoji … Smagu ,,paišsidirbinėti” 🙂 O menininkas savo kūriniu įkvėpė tave, nors net nepažinojo…
Beje, prisimenant senovę, kad turgaus aikštės buvo ir savotiško mėgėjiško cirko ar teatro aikštėmis, gal būtų visai smagu tai atgaivinti, atitinkamai įrėminant turgus sienų meno kūriniais? Kur tai dar įmanoma, kur buv. turgūs nepaversti parduotuvėlių bazėmis… Pvz,. sienos vaizduotų sausakimšą turgų, kur pardavėjai ir pirkėjai savo luomo rūbais pasidabinę, o už jų – rotušės, bažnyčios siluetai…
Dar viena mano svajonė – kad per Kaziuką visi pardavėjai būtų apsirengę tautiškais rūbais – bent kažkokia užuomina į tai. Jei savivaldybės nešvaistytų pinigų vamzdžių, cisternų, kitiems tokiems meno šedevrams – gal sutaupytų jų ir tokiam smagiam paišdykavimui – sukauptų tokios aprangos sandėlį? (O gal jau taip ir yra, tik aš jau seniai nesilankiau Kaziuke?)
Na, va – prirašiau ir apie tiltus, ir apie miltus…