Atidaryta Šaltojo karo karikatūrų paroda „Kūjis, pjautuvas ir pieštukas“

Vilniuje Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse atidaryta Šaltojo karo politinių karikatūrų ir propagandos paroda „Kūjis, pjautuvas ir pieštukas“, skirta Europos dienai stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio dienai paminėti. Paroda vyks iki spalio 1 dienos.

XX amžius – vienas žiauriausių žmonijos istorijoje. Du pasauliniai karai, dešimtys milijonų prarastų gyvybių ir dar daugiau suluošintų žmonių likimų. Paskui – Šaltasis karas. Laikotarpis nuo 1946 iki 1991 metų pasižymėjo geopolitine, ekonomine konfrontacija tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos. Ideologija buvo svarbiausias ginklas šiame kare. Nenuostabu, kad abiejose konfrontuojančiose šalyse karikatūristai suvaidino itin svarbų vaidmenį. Būtent jie galėjo sau leisti pasakyti daugiau negu politikai, žurnalistai ar karininkai.

Ekspozicijoje pateiktos Šaltojo karo eigą JAV ir SSRS atspindinčios politinės karikatūros. Dailininkų darbai fiksuoja svarbiausius šio laikotarpio istorinius įvykius: 1956 m. revoliucija Vengrijoje, 1968 m. „Prahos pavasaris“ Čekoslovakijoje, 1962 m. Karibų krizė, Maršalo planas, Baltijos šalių kova už nepriklausomybę ir t. t.

Politinė karikatūra JAV turi itin senas tradicijas ir yra neatsiejama demokratijos palydovė. XX a. JAV dienraščiai neįsivaizdavo savo redakcijos be karikatūristo. Karikatūros vaidmuo ypač sustiprėjo Šaltojo karo akivaizdoje. Dailininkai per kelias valandas nuo konkretaus įvykio sugebėdavo pateikti redakcijai vaizdinę jo interpretaciją. Toks žaibiškas darbas reikalavo ne tik puikių meninių sugebėjimų, bet ir gero politikos ir istorijos išmanymo. Šaltojo karo metu JAV karikatūristai, nors ir priklausomi nuo laikraščio politinės pakraipos ir redaktoriaus pozicijos, vis dėlto turėjo laisvę piešti įvykius taip, kaip jie juos matė ir suprato. Išimtimi galime laikyti nebent 6-ajame dešimtmetyje makartizmo laikotarpį. Tuomet prisiekęs antikomunistas senatorius Sžiosefa Makartis (Joseph McCarthy) ir jo vienminčiai surengė komunistų ir kitaip mąstančių šalies piliečių raganų medžioklę. JAV visuomenė tapo paranojiška ir visur įžvelgė raudonąją grėsmę. Didelė dalis karikatūristų bijojo laisvai reikšti savo kūrybines mintis. Šis, kelerius metus trukęs niūrus Amerikos istorijos laikotarpis baigėsi staiga, kaip ir prasidėjo. Nuomonių laisvė vėl įsitvirtino amerikiečių spaudoje.

Sovietų Sąjungoje karikatūristų padėtis buvo visai kitokia. Savo meniniais sugebėjimais dailininkai nenusileido karikatūristams iš JAV, tačiau kūrybinės laisvės jie neturėjo. Politinė karikatūra komunistų valdomoje totalitarinėje šalyje buvo išimtinai vaizdinės propagandos įrankis. ХХ a. 3-iajame dešimtmetyje po Spalio perversmo Rusijoje bolševikai susidorojo su šalies elitu. Eiliniai žmonės nemokėjo skaityti. Komunistai suprato, kad karikatūra – universali kalba ir ji puikiai tinka visuomenės nuomonei formuoti. 1922 m. Maskvoje pradėtas spausdinti politinės satyros žurnalas „Krokodil“. Ši data laikoma sovietinės karikatūros gimtadieniu. Vėliau, jau pokariu, visose sovietinėse respublikose buvo spausdinami šį žurnalą atitinkantys leidiniai: Lietuvoje ėjo „Šluota“, Latvijoje – „Dadzis“, Ukrainoje – „Perec“ ir t. t. Pažymėtina, kad net pačioje žurnalo „Krokodil“ redakcijoje dirbantys dailininkai turėjo susitaikyti su hierarchija ir negailestinga cenzūra. Dauguma dailininkų privalėjo tenkintis meninėmis ir buitinėmis temomis. Tik nedaugelis buvo užsitarnavę sovietinės cenzūros pasitikėjimą ir galėjo piešti politines karikatūras, nukreiptas prieš Vakarus. Aukso amžių sovietinė karikatūra išgyveno Antrojo pasaulinio karo metu, kai talentingiausi dailininkai sutelkė visas jėgas prieš nacistinę Vokietiją. Neprabėgus nė metams nuo karo pabaigos, pasaulyje įsiliepsnojo Šaltasis karas ir SSRS karikatūristai vėl kibo į darbą. Šį kartą jų taikinys buvo JAV ir jų sąjungininkai. Kitaip nei karikatūristai iš už Atlanto, jie nesibodėjo piešti svastiką ir prilyginti vakariečius nacistams. Labai dažnai karikatūrų tematika ir kompozicija atkartodavo karo meto antinacinius piešinius. Galima būtų teigti, kad SSRS karikatūristai išsisėmė, tačiau labiau tikėtina, kad tokia technika buvo naudojama specialiai, norint šalies viduje sukurti ir įtvirtinti vakariečių, kaip fašistų, įvaizdį. Svarbu pažymėti, kad Šaltojo karo metu SSRS karikatūristai, nors ir ištikimai tarnavo propagandos mašinai, vis dėlto pateikdavo spaudai tikrai taiklių karikatūrų, kurios išryškindavo vakariečių gyvenimo ydas, pavyzdžiui, juodaodžių teisių pažeidinėjimai JAV ir kt.

Ekspoziciją sudaro 20 originalių Šaltojo karo karikatūrų: 14 – JAV dailininkų, 6 – SSRS karikatūristų. Tarp amerikiečių meninių darbų galime pamatyti karikatūras, kurių autoriai yra Pulicerio premijos laureatai: Vaughnas Shoemakeris, Bruce‘as Shanksas, Carlesas G. Werneris. Pulicerio premija – tai savotiškas žurnalistikos „Oskaras“. Nuo 1922 m. JAV kasmet apdovanojamas geriausias šalies karikatūristas. Sovietų Sąjungos karikatūristams atstovauja pripažintų menininkų Konstantino Jelisejevo, Vladimiro Galbos, liaudies menininko ir Stalino premijos laureato Boriso Jefimovo karikatūros. Parodoje taip pat galima susipažinti su dešimčia satyrinių knygų ir žurnalų. Vieni Šaltojo karo leidiniai yra išspausdinti Sovietų Sąjungoje, kiti – Vakaruose. Ekspozicijoje galima išvysti ir 20 sovietinės propagandos plakatų, nukreiptų prieš JAV ir NATO.

Politinė karikatūra Lietuvoje neturi ilgaamžių tradicijų. Vyrauja klaidinga nuomonė, kad šio meno tikslas – prajuokinti žiūrovą. Iš tikrųjų yra atvirkščiai. Politinė karikatūra yra pats rimčiausias ir bene liūdniausias grafikos žanras. Jis istorijos kontekste leidžia pamatyti blogąsias žmogaus prigimties savybes. Tai meno, istorijos, politikos ir žurnalistikos sanplaika. Ekspozicijoje surinktos karikatūros ir agitaciniai plakatai atskleidžia milžinišką propagandos vaidmenį totalitarinėje visuomenėje.