P. Cvirkos paminklas vėl kursto aistras

Lietuvos kultūros ministerijos suburtos Literatūros tarybos nariai, veikiantys kaip patariamasis organas, atsiliepdami į šių metų rugpjūčio 24 d. Kultūros ministerijos išplatiną žinią, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ekspertų komisijos sprendimu Petro Cvirkos paminklas Vilniuje išbraukiamas iš Kultūros paveldo registro, kreipėsi į kultūros ministrą Simoną Kairį.

Literatūros tarybos nariai reiškia susirūpinimą tokia kultūros administravimo praktika, kai vengiama platesnės diskusijos su kultūros ir meno lauko ekspertais, ir nepritaria būdui, kuriuo buvo priimtas šis savavališkas politizuotas sprendimas, kultūros ministrui neparodžius jokios iniciatyvos pasitarti.

Kreipimąsi pasirašė Literatūros tarybos nariai: Vilniaus universiteto dėstytoja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja dr. Aistė Kučinskienė (Tarybos pirmininkė); vertėja, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Irena Aleksaitė; rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė; poetė, eseistė, „Šiaurės Atėnų“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė; menotyrininkė, poetė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja Laima Kreivytė; Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos profesorė, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė dr. Džiuljeta Maskuliūnienė; Lietuvos leidėjų asociacijos valdybos narė, leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė; Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis.

Kreipimesi teigiama:

„Cvirkos paminklo likimas nėra vien paveldosauginis klausimas, bet ir istorinis-politinis bei urbanistinis, be to, esmingai susijęs su rašytojų bendruomene, todėl neturėtų būti sprendžiamas vien paveldosaugos specialistų sprendimu. […] Literatūros tarybos nariai, nors turi skirtingas nuomones dėl šio paminklo reikšmės ir likimo, tačiau vieningai sutaria, kad Petro Cvirkos paminklas neturėtų būti nukeltas. […]

Paveldo ideologinis problematiškumas gerai iliustruoja ir atliepia Vilniaus miesto bei Lietuvos istorijos problematiškumą, daugiamatiškumą, o Cvirkos paminklo išbraukimas iš kultūros vertybių registro ir nukėlimas nesupaprastina sudėtingos ir skaudžios mūsų šalies istorijos.

Siūlome šį paminklą bei su juo susijusį kultūrinį kontekstą naudoti edukaciniais tikslais, šviečiant jaunąją kartą apie sudėtingą mūsų šalies istoriją. Juozo Mikėno sukurta skulptūra, ekspertų ne kartą pripažinta neatsiejama neabejotiną išliekamąją vertę turinčio skvero architektūros kompozicijos dalimi, yra neabejotinai estetiškesnis ir tvaresnis urbanistikos akcentas, negu vienkartinės „perprasminimo“ instaliacijos: net ir neatsiribojant nuo moralinio Petro Cvirkos veiksmų vertinimo, ją galime prasmingai panaudoti švietimui apie sovietmetį.“

Pasak kreipimąsi pasirašiusios Literatūros tarybos narės, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotojos, rašytojos, filosofės dr. Aušros Kaziliūnaitės labiausiai ją nustebino ir suglumino net ne akivaizdžiai politizuotas sprendimas dėl Petro Cvirkos skulptūros išbraukimo iš Kultūros paveldo registro, o tai, kokiu būdu tai buvo padaryta:

„Šis sprendimas buvo priimtas skubotai, savavališkai, be platesnės diskusijos su ekspertais bei visuomene. Stebina, kad nors mes, Literatūros taryba, esame Lietuvos kultūros ministerijos suburti tam, kad galėtume kaip ekspertai kompetentingai patarti svarbiais su profesionaliąja Lietuvos literatūra susijusiais klausimais, tačiau kultūros ministras Simonas Kairys neparodė nė mažiausio noro ar iniciatyvos su mumis pasitarti šiuo klausimu.“

Rašytoja ir įvairiausių literatūrinių iniciatyvų autorė A. Kaziliūnaitė pastebėjo, kad Petro Cvirkos paminklo atvejis yra tik vienas iš daugelio Vilniaus mieste vykstančių nerimą keliančių procesų:

„Dėl populistinės ir barbariškos kultūros sektoriaus administravimo praktikos Vilniaus mieste lieka vis mažiau laiko ženklų, o žalias viešąsias miesto erdves vis dažniau išniekina sterilios bei kičinės euroremonto dykumos.

Rašytoja ir literatūros kritikė Virginija Cibarauskė neseniai tai labai taikliai pavadino „kičo sodais“. Man atrodo tai atspindi lietuvišką nepasitikėjimą savimi, kuomet mūsų kraštui būdinga autentika ir sudėtinga istorinė atmintis iškeičiama į pigius kultūros pusfabrikačius. “