1997-jų metų birželio pabaigoje vešliai bujojant Alpių žiedams, dr. V. Dargužo kvietimu, nuvykau į senosios Šveicarijos kartos susibūrimą gražioje jo sodyboje Thune.
Šį kartą susibūrimui vadovavo profesorius kunigas dr. J. Juraitis, kurio didelė meilė ne tik pasaulio bibliotekose saugomai lietuvių klasikų kūrybai, bet ir negausiai per visus režimo metus stebuklingai išlikusiai Lietuvos partizanų patriotiškai poezijai.
Tą popietę senąją kartą buvo sudominęs 1994 m. išleistas lietuvių literatūros tyrinėtojo Vytauto Ambrazo ir Vidmanto Jankausko sudarytas jaunos partizanės Dianos Glemžaitės poezijos rinkinys „Mes mokėsim numirt“:
Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmokom sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:
Savo brolį parduot dar visi neišmokome, ne!
Rinktinės įžangoje literatūros kritikas V. Ambrazas aprašo poetės trumpą, bet stebėtinai prasmingą gyvenimą.
Dianos kūdikystė prabėgo netoli Šiaulių, vėliau šeima persikėlė į Rokiškį, kur pradinę mokyklą D. Glamžaitė baigė Pandėlyje, vėliau mokėsi Rokiškyje, o 1943 m. baigusi Kupiškio gimnaziją įstoja į Kauno VDU, kartu studijuodama ir Kauno taikomosios dailės institute.
Iš mažens religingų tėvų skiepytos tvirtos dorovės taisyklės padėjo Dianai pasirinkti kelią lietuvių Tautai lemtingą valandą: nesitaikyti su blogiu, bet jam priešintis.
Jos jaunystės draugų atmintyje ji išliko, kaip savyje užsidariusi, susikaupusi kūrybai ir be galo visiems nuoširdi lietuvaitė.
Stiprėjant pokario partizaninei kovai, kūrėsi slapti pasipriešinimų okupantams būreliai, ir 1947 metais Glemžaitė įsijungė į Pandėlio apylinkėse veikiantį Lietuvos partizanų būrį, kuriame partizanavo trys broliai Bulovai.
Už vieno jų, Juozo Bulovo-Ikso, ištekėjo. Partizaniškai kunigas juos sutuokė klojime, kur jaunasis net per sutuoktuves nesirįžo nusijuosti revolverio…
Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.
Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę.
Kur klausysies – aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.
Dianos tėvus ir jaunesniuosius brolius ištrėmus į Sibirą, Diana lieka be artimųjų… Šventa pareiga ginti savo Tėvynę buvo jos vienintelis tikslas. 1949-jų lapkrtį abu su vyru nusprendė žiemą praleisti bunkeryje.
Per Vėlines atsisveikino su draugais, sakydami, kad pavasarį, kai sužaliuos miškas, vėl pasimatysime bendroje kovoje, o jei ne:
Nebelauki manęs, nebelauki daugiau mylimoji –
Jau ne man šilas oš ir pavasarį paukščiai dainuos.
Mano dienos naktis, mano naktys dienas prarymojo,
Mano saulė tamsybės nuskendo šešėliuos liūdnuos.
Atgimusios Lietuvos spaudoje galima rasti vieną kitą prisiminimą, kaip 1949-jų lapkričio 14 d. Diana su savo vyru ir draugais partizanais Rokiškio Plunksnuočių miško 43-jame kvartale įrengtame bunkeryje buvo KGB agento susprogdinti:
O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
O ant kapo nykaus šviesis taurės lelijų žydės.
Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, vergdami gimtą žemę bučiuos.
Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys –
Mes mokėsim numirt giedru veidu ir tvirta dvasia.
Patriotiško pasiaukojimo ginti Tėvynę gaidomis alsuoja visa Dianos Glemžaitės kūryba, kurią atgimus Lietuvai, įvertino prof. Viktorija Daujotytė, užsimindama, kad D. Glemžaitė galėjusi tapti žinoma Lietuvos poete, jeigu ne ankstyva žūtis…
…2011 metų gegužyje, Poezijos pavasario dienomis Panevėžio Lansbergio-Žemkalnio gimnazijos sodelyje vėl išgirstu Dianos Glemžaitės vardą ir jos žodžius roko grupės „Skylė“ koncerte, o vėliau sužinau, kad grupės lyderio Roko Radzevičiaus daina yra patekusi į Lietuvos partizanams prisiminti skirtą albumą „Broliai“.
O lietuviškai ją įdainavo garsiausia visose Baltijos šalyse Latvijos pagoniško metalo grupė „Skyforger“, kurie viename straipsnyje išreiškė apgailestavimą, kad neturi tokių pasipriešinimo sovietams didvyrių, kaip mūsų Diana.
Šiuo metu Lietuvoje vykstant įvairiausiems pasipriešinimams dėl vyriausybės veiksmų prieš žmogaus teises savarankiškai apsispręsti, galbūt dažniau praverstų prisiminti ir pokario istorijos didvyrius.
