Apie šeimą Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje (1 dalis)
Nors Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis visų pirma patraukė skaitytojų dėmesį originaliomis istorinių įvykių įžvalgomis, Lietuvos likimo apmąstymu, išgyvenant vieną po kitos atėjusias okupacijas, vis dėlto jis sulaukė įvertinimo ir kaip literatūros kūrinys.
Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis
Iš tiesų šis dienoraštis yra vienas iš tokių tekstų, kuris, pasak literatūrologės Jurgitos Žanos Raškevičiūtės, skatina „kalbėtis apie tai, kas vyko Europoje XX a. viduryje. Ir suprasti, kokiais būdais kiekviena bendruomenė išgyveno susidūrimą su totaliniais režimais.“
Dienoraščio žanro kūrinys
Dienoraščio žanro kūriniui būdinga tai, kad pagrindinis dėmesys sutelktas į pasakotoją, kuris atvirai, dažnai neslėpdamas ir jausmų, išsako savo požiūrį į pasaulį. Rašant dienoraštį dažnai fiksuojama ir apmąstoma ne tik asmens kasdienybė. Bet ir vidinio pasaulio gelmės, santykiai su kitais žmonėmis, politiniai bei istoriniai įvykiai.
Kaip partizanas Dzūkas mini, daugumai bendražygių jis atrodo esantis „šaltu anglu“, sugebančiu paslėpti nuo kitų savo mintis ir jausmus.
Vis dėlto dienoraštyje Dzūkui pavyksta atsiverti, subtiliai atskleisti savo vertybes, parodyti, kokią skaudžią kainą kartais tenka sumokėti už savo pasirinkimus. Kaip sako istorikas Antanas Terleckas: „Kalba apie bendražmogiškąsias patirtis, apie žmogaus tragizmą.“
Lietuvos likimo ir laisvės kovos apmąstymai dienoraštyje bene ryškiausi. Tačiau be pasakotojo individualaus pasaulio kasdienybės aprašymo, jie nebūtų tokie paveikūs.
Literatūros kritikas Antanas Šešis (Sheshi) rašo
„Šiandien plintanti tautos didvyrių (kartais ne visai tikrų) fetišizavimo mada pradeda gožti gyvus veidus, o oficiozinis tonas kelia norą praversti puslapius su panašioms temoms skirtais rašiniais.
Šiuo požiūriu Dzūko dienoraštis išskirtinis
Jaunuolio vidinių ginčų ir nerimastingų minčių fone atsikleidžia ne simbolinis, beatifikacijai paruoštas kankinio portretas, bet autentiška kovotojo kasdienybė, abejonės ir nuolatinis siekis joms nepasiduoti.“ Viena iš vertybių, kurią tenka aukoti įsitraukus į kovą už Tėvynės laisvę, yra šeima.
Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje šia tema parašyta gana nemažai eilučių, bet dar daugiau minčių paslėpta po daugtaškiais. Anot literatūrologės Ritos Tūtlytės, „sakomos ir iki galo neišsakomos gyvenimo paslapties, vos pravertos, todėl ir traukiančios“.
Liongino Baliukevičiaus artimųjų svarba
Kokie svarbūs Lionginui Baliukevičiui yra artimieji, liudija ir pati pirmoji dienoraščio pastraipa (1948 m. birželio 23 d.). Jaunesniojo brolio Kosto laiškas partizanui Dzūkui toks netikėtas ir svarbus įvykis, kad jis savo džiaugsmą ir nerimą dėl atsinaujinusio bendravimo išreiškia turbūt visai spontaniškai – dar kartą pradeda rašyti dienoraštį.
Apie tai, jog vieną dienoraštį yra sunaikinęs prieš patekdamas sovietams į nelaisvę 1945 metais, jis paminės vėliau, besibaigiant įrašams. Taigi, dienoraštį iš naujo Dzūkas pradeda rašyti 1948 m., daugiau kaip metus praleidęs sovietų nelaisvėje ir beveik dvejus jau išbuvęs kovotojų už Lietuvos laisvę gretose.
Daugtaškių gausa dienoraščio pradžioje liudija užplūdusių jausmų intensyvumą, o klaustukai retorinių sakinių pabaigoje pabrėžia nerimą dėl broliui gresiančio pavojaus, jeigu jis būtų atpažintas tose apylinkėse, kur partizanauja Dzūkas.
Vienintelio Lietuvoje gyvenančio šeimos nario laiškas tarsi sumezga nutrūkusį ryšį tarp šeimos dabarties (kai tėvas žuvęs, o likusieji okupantų išvyti iš gimtųjų namų) ir praeities (kai visa šeima laimingai gyveno drauge savo namuose).
Citata iš partizanų dainos
Lionginas Baliukevičius prisiminimus apie šeimą pirmajame dienoraščio įraše užbaigia citata iš partizanų dainos: „Tu Urale, motinėle,/ Tėvas jau šaltuos kapuos“. Tai neatsitiktinai – patyrusių netektis partizanų šeimų daugybė, ir jas ne kartą Dzūkas minės savo dienoraštyje, giliai jausdamas kitų skausmą…
Liepos 12 dienos įrašo pradžia viena iš šviesiausių vietų Dzūko dienoraštyje. Čia jis aprašo susitikimą su broliu Kostu po ketverių nesimatymo metų.
Apėmusį susitikimo jaudulį vėl išduoda daugtaškiai, kurių nebelieka broliams ėmus nuoširdžiai bendrauti, dalintis tuo, kas dabar svarbu jų gyvenime.
Supratęs, kad jaunėlis labai paviršutiniškai įsivaizduoja partizanų gyvenimą, Dzūkas brolį supažindina su apygardos štabo medžiaga, parodęs visišką pasitikėjimą juo.
Brolis Kostas pasisiūlo į partizanų eiles
Kai Kostas pasisiūlo į partizanų eiles, vyresnysis brolis atsako neigiamai, tikėdamas, kad taip galįs apsaugoti brolį ir mamą nuo dar didesnių sovietinės okupacijos negandų. Jaunėlį paprašo parašyti ką nors apie studentišką gyvenimą į partizanų spaudą ir susitaria susitikti po mėnesio.
Dzūkas lyg taupydamas žodžius rašo apie brolį, kurio nuomonė apie Lietuvos laisvės kovotojus pasikeitė tiesiog per dvi dienas, praleistas partizanų stovykloje.
Brolis Kostas nuo liepos mėnesio dienoraštyje minimas ir kaip asmuo K., tikriausiai norint jį apsaugoti. Kamuojant nemigai šviesią liepos aštuonioliktosios naktį, Dzūko mintys bėga nepaliaudamos. „Svajoju apie viską – apie savo tėviškę, apie žuvusiuosius, brolį, Sibire vargstančią mamą ir partizano dalią“.
Dienoraštyje minima, jog broliai Lionginas ir Kostas rugpjūčio mėnesio pirmoje pusėje vėl susitiko. Jaunėlis miške išbuvo visą savaitę, parašė straipsnį į partizanų laikraštį.
Tačiau rami idilė netikėtai nutrūko, nes slėptuvės vietą žinojęs nepatikimas žmogus, save įvardijantis „vargingu valstiečiu“, ėmė skųsti sovietinei valdžiai kaimynus ir partizanai turėjo kraustytis į kitą vietą. Dzūkas lakoniškai apibendrina: „Gaila su K. skirtis.“
Rugpjūčio 20 d. įraše Lionginas Baliukevičius-Dzūkas pažymi, kad pas ryšininką susitiko su buvusiu Dzūkų rinktinės vienos iš kuopų vadu (slapta tapusiu sovietiniu agentu), partizanams dabar prisistatančiu BDPS Prezidiumo ryšininku Arūnu. Po dviejų dienų Dzūkas rašo: „Pirmą BDPS siuntą paims Kostas.“
Tos pačios dienos įrašo paskutinėje pastraipoje išreiškia rūpestį dėl tremtyje sunkiai besiverčiančių mamos ir dėdės: „Vakar sužinojau apie mamą ir dėdę.
Jie abu seni ir negauna darbo. Sakė, kad jie ten dabar elgetauja.“ Pabaigoje Dzūkas tiesiog teigia faktą – abu su broliu neturi galimybių padėti mamai. (Tik laimė, partizanai gana greitai išsiaiškino, kad „naujai atkurtu“ BDPS Prezidiumu pasitikėti negalima.)
(Bus daugiau)
