J. Survilaitė. Poetą Marcelijų Martinaitį prisiminus

Kodėl tampa sunku išsaugoti tautos sielos kalbą – universalųjį melodingą lietuvių kalbos skambesį?.. Internetiniai puslapiai paliudija, kaip kasdien nuskurdinama lietuvių kalba.

Angliškumai skverbiasi visur, kur reikia ir nereikia, nors jokia kita užsienio kalba lietuviškų išsireiškimų niekada nepatobulins, o tik sukarikatūrins…

Tuo akivaizdžiai įsitikinu, kai tik pabandau Alpių šalies piliečiams padeklamuoti Mairono eilėraščio Rigi Kulm vertimą į vokiečių kalbą: Am Gipfel Rigi Kulms schon über den Wolken, /Bleibt Litauen meinen Augen verborgen… (Nuo viršaus Rigi Kulmo, aukščiau debesų, išmatyt negali Lietuvos…).

Eilėraščio vertimas atšalęs, nemelodingas, nešildantis lietuvišku jaukumu ir jautrumu, ir niekam sielos niekada nesugraudins.

Tikrosios lietuvių kalbos autentiškumo išlikimui kasdien kyla grėsmė. Gerbiamas internetinio puslapio Redaktorius p. Jonas Vaišnys susirūpinęs klausia:

Ar praėjus 30-čiai metų, persivalgę laisvės, ramiai stebėsime, kaip Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą graužia Seimo ir Vyriausybės narių kaukėmis prisidengę valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos suvereniteto išdavikai?..

Džiaugiuosi, kai kuris buvusių mano auklėtinių man atsiunčia gimtojo Raseinių miesto kultūrinio gyvenimo naujienų. Malonu, kad tos naujienos nemažėja, o vis reikšmingiau ir skambiau pasibeldžia į mano žemiečių širdis.

Neseniai gavau nuotraukų iš M. Martinaičio bibliotekos rengtos Poetui M. Martinaičiui skirtos parodos jo vardo bibliotekoje.

Literatūros kritikė Viktorija Daujotytė M. Martinaičio kūrybą apibūdina, kaip skaidrų gryno liūdesio pasaulį, kurios  esminė dalis, keičiasi ir išlieka nepasikeisdama.

M. Martinaitis – neapibrėžiamas (kaip Maironis). M. Martinaičio žemaitiškumas yra nepaaiškinamai sutekėjęs į Žemaičių plentą, į tos kelio gyslos jutimą ir graudumu persmelktą grožį. – sako V. Daujotytė.

Parodoje pagarbiai įrašyti pačio Poeto žodžiai:

Kai viskas atrodydavo prarasta, juoda, beviltiška dar likdavo kilnūs ar išdidūs rašytojų vardai knygose: V. Kudirka, Žemaitė, J. Biliūnas, Lazdynų Pelėda, Maironis, S. Nėris… Kartu su jais patyriau gražiausią, paslaptingiausią vienatvę, kurios dabar niekur nerandu…

Per rasas, per sniegą, ar rudens klampynes brisdamas tolimą kelią, plikomas vėjo kartodavau eilutę, posmą… tai jau būdavo ne eilėraštis, o kalba su savimi, su tuo, kas aplink. Eilėraštis sutapdavo po traškančiu po kojomis ledu, švytojančiom smilgom Šlynos gluosniais. Jis buvo viena ir tas pat.

…2007 metais Poetui lankantis Šveicarijoje, vyko nuostabus istorinis renginys – memorialinės Atminimo lentos atidarymas Maironiui senoje, garsioje savo istorija šveicariškoje St. Karleso (Carles) viloje ant Keturių kantonų ežero kranto. Kaip buvę artimi kaimynai širdingai bendravome net tris dienas.

Tą įsimintiną Maironio atminimui paskirtą vakarą, susėdę po šimtmetinių liepų žiedais, auksinį 2007-jų metų birželio 28-osios vakarą St. Karleso pilies parke klausėmės Liucernos bažnyčios vakarinių varpų, kurie mudviem priminė Kalnujų bažnyčios, kurioje esame abu to pačio klebono A. Brazaičio pakrikštyti, varinių varpų skambėjimą.

Buvo graudu iki pačių sielos gelmių… Tada Poetas irgi prisiminė tų pačių mūsų tautos klasikų vardus, kurių kūryba jį išgelbsti iš slegiančių juodų minčių ir beviltiškumų. Vis klausinėjo manęs, kaip aš ištveriu gimtojo krašto nuostalgiją. Ar neliūdna? Ar neslegia svetimos šalies dangus? Galėjau jam atsakyti ta pačia mano sielą gydančia alternaryva, ką ir jis man aiškino.

…Branginu jausmą, kad užvertusi galvą į Alpių viršukalnes, galiu išgirsti Maironio, S. Neries, B. Sruogos, V. Mykolaičio Putino, posmus. Atrodo, lyg mūsų klasikų lyrika lietuviui emigrantui gali išgydyti visas ligas.

Daug senosios kartos lietuvių klasikų ne tik lankėsi Šveicarijoje, bet ilgiau ar trumpiau čia gyveno, studijavo, bendravo su kalniečiais, žavėjosi krašto papročiais, šveicarų neutralia politika…

Kadaise mano genialieji tautiečiai čia sėmėsi jėgų, atgailavo, meldėsi, kad išliktų ištikimi savo žaliąjam lygumų kraštui, kad Marijos žemė sulauktų švento Aukščiausiojo palaiminimo…

Tikinau Poetą, kad Alpių slėniuose mano pasąmonės vaizdiniuose kasdien lietuviškais žemčiūgais pražysta Maironio Atmintis…

Nueinu į Liucernos bažnyčią, kurioje Maironis laikydavo šventas mišias šveicarų katalikams, klausė jų išpažinčių, dalijo jiems šventą komuniją, o mintyse savaime rikiuojasi mano pačios emigracijoje Poetui paskirti posmai:

Liucernoje Švenčiausiojo bažnyčioj mišios baigės. Varpai nutilo. Nusviro nuo kalnų balta graudi tyla. Poeto pėdsakus užklojo sidabrinės Alpių snaigės. – O toj tyloj girdžiu – lietuviška daina: Lietuva brangi… graži Tėvyne…

Garsusis šveicarų psichoterapeutas Karlas Gustavas Jungas savo mokiniams aiškindavo, kad vaizdinys tampa tikras, tik tada, kai pažvelgi į savo širdį.

Kas žiūri į išorę, tas tik svajoja, o kas pažvelgia vidun – pabunda… Įdomu, kad puslapiai, į kuriuos šiandien jau netrukdomai gali lietis mano minčių audinys, man niekada nėra tušti – juose matau seniai užrašytą svarbiausią mano Tėvynės tekstą, su kurio paveikumu niekada neatsiskiriu – visur jį nešiuojosi ir vežiuojosi.

Mano užrašų baltuose puslapiuose visada jau guli mano tautos klasikų: Mažvydo, Donelaičio, Daukanto, Žemaitės, Maironio, Šatrijos Raganos, Ievos Simonaitytės kūrybinis palikimas, Lietuvos kronikos, sunkūs amžinybės vertę pasitikrinę Lietuvos metraščių tomai…

Koks amžius buvo, kada jie praėjo? Ir kas jie patys buvo tuo metu? Kariai? Medžiokliai? Elgetos aklieji? Kodėl jų pėdas iki šiol juntu? – visada pašnibžda čia pat į ausį mano mylimas poetas Jonas Strielkūnas.

Visi mano žymieji klasikai paskęsta Alpių debesyse, bet niekada nuo manęs nenutolsta. Jie moko, pataria, ir nurodinėja, o širdyje niekada neužmiega istorinis Tėvynės kraitis:

Žalgirio ir Saulės mūšiai, S. Batoro universiteto kiemeliai, Lietuvos patriotų pavardės, išrašytos Gedimino prospekte ant buvusių Vilniaus KGB rūmų sienos, Tuskulėnų memorialo skaudi istorija, jausmus kaitinantis partizanų, Kauno 1941-jų birželio sukilėlių prieš okupantus, Sibiro tremtinių gyvas kraujas.

Tautos istorija nuolat diktuoja man naujus, visai kitus požiūrius, negu dabartinė Alpių rožių vainikais pasidabunusi mano naujos tėvynės aplinka, į kurią esu priversta laikinai kabintis.

Ten prie Nemuno ir Neries likęs mano politinio ir kultūrinio gyvenimo svarbiausias centras. Su savo prigimtiniais prisiminimais nesiskiriu sapnuose, atmesdama svetimą šveicarų logiką, jog tokia tautos patriotizmo mistika, kaip lietuviškoji, žmogų susargdina ir veda į pražūtį…

Džiaugiuosi, kad visada išsikovoju sau lietuvišką vidinę minčių laisvę. Kad visur mane lydintys mano Tautos simboliai lieka reikšmingi ir nesibaigiantys. Su jais siejasi viskas, ko reikia žmogaus tobulumui: savigarbos, išminties, ir ištvermės!

Kolektyvinės lietuvių tautos istorinės atminties ženklai manyje visada gyvi.

21-sis amžius tolsta kaip ir visi Dievo sutverto pasaulio takai, vedantys į amžinybes ir kiekvieno atskirai amžiaus pabaigas. Istorikai, seniausios Europoje lietuvių kalbos vertintojai ir brangintojai baiminasi, kad ateinančioms kartoms nepavyks išsaugoti pareigybės nuolat atsigręžti į savo tautos istorines gelmes, į savo prigimtinę sielą, kuri sudaro pusę pasaulio ir yra daug sudėtingesnė, negu mirtingasis kūnas.

Taigi, kaip išsaugoti mylimą gimtąją kalbą – klausimas labai reikalingas mums visiems, o ypač iš Lietuvos išvykusioms emigrantėms, nenorinčioms net savo vaikučius pamokyti gimtosios Tėvų kalbos…