J. Survilaitė. Lietuvos atgimimo vaizdai Alpėse

Su Lietuvos atgimimu susijusius darbus mirusioji  Šveicarijos išeivių karta laikė pačiais svarbiausiais. Tą rodo jų pasakojimai, dienoraščiai, archyvai. 1990 metų pabaigoje įsijungusi į senosios patriotiškos mūsų išeivijos 1952-02-17 d. teisiškai įkurtos ŠLB gretas, o 1999-2006 vadovaudama Bendruomenės valdybai, sutikdama Lietuvos nepriklausomybės atgimimo 30-metį, jaučiu tapusi pati išeivijos istorinės veiklos dalimi, todėl noriu pasidalinti kai kuriais atgimimo metų prisiminimais iš Šveicarijos.

1989 metų vasarą Šveicarijos lietuvių išeivių delegacija, vadovaujama profesoriaus kunigo J. Juraičio, nuvyko į Gotlando salą, Švedijoje, pirmajai bendrai Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) konferencijai, kartu su lietuviais atvykusiais iš Amerikos, vadovaujamais VLIKo pirmininko dr. K. Bobelio ir dviem burlaiviais iš Lietuvos atplaukusia Lietuvos delegacija, vadovaujama prof. Č. Kudabos.

Šveicarijos išeiviai prisiminė, kad tada didžiausią įtampą Lietuvos delegacijoje kėlė J. V. Paleckio asmenybė: buvo pareikalauta, kad p. Paleckis apleistų salę arba atsiprašytų už savo tėvo veiklą, tačiau padėtį ėmėsi gelbėti prof. J. Juraitis: „Mes neturime būti Stalino ir Hitlerio pasekėjais, kai dėl vieno šeimos nario antitarybinės veiklos būdavo sunaikinama visa šeima…“

1989 rugpjūčio 6 dieną „Gotlando Konferencija“ lietuvių ir anglų kalbomis paskelbė Komunikatą į visas pasaulio tautas:

„1989 metų rugpjūčio 23 d. sukako 50 metų nuo gėdingo Molotovo-Ribentropo pakto. Mes reikalaujame, kad šis paktas, nugramzdinęs mūsų Nepriklausomą valstybę į aneksijas ir vergovę, būtų paskelbtas niekiniu ir būtų panaikintos pakto pasekmės – Lietuvos okupacija.“

Po metų,1990 rugpjūtyje, Šveicarijoje vyko Europos lietuviškų studijų savaitė (ELLS ), kurioje, tuometinis PLB pirmininkas dr. Vytautas Bieliauskas kalbėjo apie „pajudėjusius laikrodžius“. Šveicarijos išeiviai tuojau pat įsijungė į Lietuvos atkūrimo veiklos problemas. ELLS savaitės dalyviai iš 10-ties pasaulio šalių, priėmė Kreipimąsi į Pasaulio tautas, iškeliant Lietuvos valstybės teisėtumo klausimą, ir rūpestį dėl jos politinių aktų pripažinimo. Einsiedeln vienuolyno Abatas Georgas Holzeras (Abat Georg Holzherr) aukojo šv. Mišias Lietuvai, gyrė lietuvių pasiaukojančią išsivadavimo kovą, o prof. V. Landsbergį oficialiai pasveikino kaip pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos prezidentą.

1991 rugpjūčio 28 d. Šveicarijos vyriausybė pripažino Lietuvą, kaip nepriklausomą Europos šalį. Tai buvo 17-oji pasaulio šalis. Visus metus po nepriklausomybės paskelbimo 1990m., CH Parlamentas dėl Lietuvos reikalų buvo susiskirstęs į tris frontus: pirmasis už tai, kad laukti ir tylėti; antrasis bijojo pakenkti Gorbačiovo Persitvarkymo politikai; trečiąją Parlamento dalį sudarė nors ir aktyviausioji dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dalis, tačiau pati mažiausioji, ir pati nelaukčiausioji – Evangelikų liaudies partija (EVP ). Visi šios partijos nariai aktyviai dalyvavo visuose to meto ŠLB renginiuose.

Nežiūrint visų Šveicarijos valdžios svyravimų patys aktyviausi išeiviai ėmėsi tvarkyti Lietuvos valstybei reikalingus ryšius tarp Šveicarijos ir Lietuvos.

Tuojau po 1990 metų Kovo 11-osios Akto paskelbimo Šveicarijos vyriausybę pasiekė prof. V. Landsbergio, kaip pirmojo nepriklausomos Lietuvos prezidento slaptas laiškas Šveicarijos Sąjungos Tarybos prezidentui Arnoldui Koleriui (Arnold Koller), kuris, susipažinęs su laišku, pasikvietė ŠLB valdybos narius: dr. V. Dargužą ir N. Prielaidą aptarti dalykus dėl pagalbos Lietuvos ūkiui ir būsimos pirmosios Lietuvos diplomatinės Tarnybos įsteigimo Berne.

Greitai Lietuvoje įvykę rinkimai, kuriuose laimėjo Lietuvos komunistų partijos sekretorius M. Brazauskas šveicarus labai nuvylė, ir privertė suabejoti, ar Lietuva yra tikrai nutarusi žengti Nepriklausomybės keliu?

Bendruomenės išeiviams vėl teko prašyti leidimo apsilankyti pas Šveicarijos vyriausybės atstovus ir aiškinti susidariusią padėti, motyvuotai įtikinėjant, jog, nežiūrint to, kad valdžioje atsirado komunistai, Lietuvos oficialioji nepriklausomybės politika išlieka tokia pati. Prireikė šveicarams suteikti kuo daugiau žinių apie tuometinius įvykius Lietuvoje. Naudotasi „Atgimimo“ laikraščio straipsniais išverčiant juos į Vakarų Europos tautų kalbas. Jokių profesionalių vertėjų iš lietuvių kalbos Šveicarijoje tuo metu nebuvo, viską teko daryti patiems. Dr Dargužas mėgdavo pajuokauti, kad dėl lietuvių kalbos turtingumo ne visiems lietuviškiems išsireiškimams pavykdavo rasti teisingus atitikmenis. Pvz.,niekas nesugebėjo išversti į svetimą kalbą poeto S. Gedos išsireiškimą, kad „visi mes užaugome šėtono „paunksmėje“… Pasirodė, lietuviškas žodis „paunksmė“ taip lengvai sau atitikmens kitose kalbose neranda…

Dr. V. Dargužui, N. Prielaidai, prof. J. Juraičiui, dr. A. Kušliui dažnai tekdavo kalbėtis su įvairių šveicariškų laikraščių korespondentais, vykti į radijo ir TV laidas, šveicarų bendruomenių susirinkimus aiškinti Lietuvos padėtį, prašant pagalbos krašto ūkio atstatymui.

Šveicarijoje Lietuvos reikalai nesiribojo vien tik atstatymu diplomatinių ryšių tarp dviejų valstybių, kaip kituose pasaulio kraštuose. Šveicarijoje yra įsikūrusiose visos Tarptautinės organizacijos, kuriose atgimusi Lietuva kuo greičiausiai privalėjo užimti savo tvirtą vietą.

Tik aktyvaus išeivijos talkinimo dėka 1991 metais Lietuvai per tris mėnesius pavyko tapti septynių Tarptautinių organizacijų: Darbo, Pašto sąjungos, Telekomunikacijos, Raudonojo Kryžiaus, Sveikatos, Patentų organizacijų nare, o 1992 metais Tarptautinėje patentų organizacijoje buvo užregistruotas Tarptautinis (prieškarinis) „LT“ kodas Lietuvos automobiliams.

Per naujai susikūrusią „Pro Baltikum“ Šveicarijos parlamentarinę organizaciją pavyko surengti žuvies importą iš Lietuvos į Šveicariją, tačiau dėl komunistinės Lietuvos vyriausybės nerangumo, pasyvumo ir biurokratinių kliudymų verslą iš po nosies nugvelbė Estija ir Latvija, sugebėjusios prekybą žuvimi išspręsi be biurokratinių kliūčių… Dr. A. Kušlys prisimindavo, kad šveicarai nepraleisdavo progos iš lietuvių pasišaipyti: „išsirinkę komunistus taip ir vilksitės visą laiką uodegoje…“

Diplomatiniai Lietuvos ir Šveicarijos santykiai buvo atkurti 1991 metų rugsėjo 5 dieną, o rugsėjo 19-tą Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės atstovai atvyko į Šveicariją derinti abiejų valstybių įvairių vyriausybinių klausimų. Jų grupę lydėjo tuometinis ŠLB valdybos pirmininkas N. Prielaida ir dr. V. Dargužas.

1991 metų spalio 24 dieną ŠLB Valdybos iniciatyva Berne „Palace Belleviu“ viešbutyje buvo surengtas draugystės vakaras Šveicarijos vyriausybės pripažinimo ir paskelbimo Lietuvą Nepriklausoma valstybe proga. Vakare dalyvavo Lietuvos ir Šveicarijos valdžios atstovai, svečiai iš Šveicarijos Politinio departamento: ambasadoriai, politiniai veikėjai, Raudonojo Kryžiaus atstovai, TV ir Radijo, spaudos atstovai. Sveikinamąją kalbą vakare pasakė ŠLB valdybos pirmininkas N. Prielaida.

„… 50 metų menkėjo mūsų tikėjimas išvysti savo šalį be okupanto, be Raudonosios armijos, be enkavedistų… Mažai turėjome žinių iš Lietuvos, ir tos, mus pasiekusios, – buvo tik melo, teroro ir priespaudos vaizdai… Daugelį mūsų jau priglaudė šioji svetima žemė… Didžioji pagarba tebūnie mūsų tautiečiams, likusiems Tėvynėje. Tai jie, aukodami save, savo krauju ir ištverme išsaugojo laisvės troškimo idėją ir lietuvybę…

Tebūnie mūsų padėka ir šio krašto, kuriame mes visi radome prieglobstį, vyriausybei, organizacijoms ir pavieniams asmenims…

Nepriklausomybės nuopelnas priklauso pačiai Lietuvai. Mes galime nors kiek nors prisidėti prie Lietuvos išėjimo iš vargo ir nevilties į Tarptautinę demokratinių kraštų šeimą…“ („J.S. „Alpių lietuviai“, p. 51).

1992 metais sausio mėnesį lietuvių iniciatyva buvo atidaryta bevizinė tiesioginė oro linija Ciurichas – Vilnius. Gaila, kad tiek vilčių teikusi oro linija dėl Lietuvos biurokratizmo  neišsilaikė…

Tais pačiais metais dr. A. Kušlys buvo paskirtas Šveicarijoje įsikūrusio Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Lietuvos atstovu, ir nedelsdamas ėmėsi reikšmingos veiklos Lietuvos labui: Vilniaus universitete profesūrai ir studentams ėmė skaityti paskaitas apie Antilymficitinio serumo gamybą, be kurio nėra įmanomos organų transplantavimo operacijos – ką Lietuva dar mažai žinojo. Dr. A. Kušlio ir jo sūnų (diplomuotų biochemikų) dėka Lietuvą kas mėnesį pasiekdavo brangūs laboratoriniai kraujo tyrimų įrengimai, vaistai, ypač Lietuvai reikalingi medicininiai prietaisai.

Nuo 1992 metų pradžios prof. kunigas J. Juraitis ėmė skaityti Teologijos paskaitas Kauno ir Vilniaus universitetuose ir rengti teologijos mokslininkus pirmo būtinumo aukštosioms mokykloms veikalo „Naujasis teologijos žodynas“, išleidimui lietuvių kalba.

1992 metų sausio 30 d. pasauliniame Ekonomikos forume, ŠLB remiant ir palaikant, Davose dalyvavo prof. V. Lansdsbergis.

1992 metais Ženevoje vyko Žmogaus Teisių konferencijos 48-oji sesija, kurioje Lietuva pirmą kartą dalyvavo kaip nepriklausoma valstybė. Lietuvos delegatus globojo N. Prielaida. Reikia pripažinti, kad p. N. Prielaida, pasinaudodamas Tarptautinės spaudos atstovo teisėmis, pasaulio lietuvių išeivijos igaliotas, eilę metų beldėsi į Pasaulio JT Organizacijos duris, kurios 7-8 dešimtmetyje buvo užrakintos devyniais užraktais. Jungtinėse Tautose Ženevoje vyko liūdni spektakliai, vienodai besikartojantys metų metais. Geležinė Sovietų sąjungos letena užgniauždavo bet kokį drąsesnį žodį dėl Pabaltijo tautų laisvės.

Per 1991-1993 metus ŠLB pristatinėjant šveicarų politikams ir visuomeninių šalies organizacijų atstovams Lietuvos vyriausybės narius buvo pasidovanota daug gražių abipusių simpatijų ir viltingų perspektyvų atkurtos Lietuvos ateities planams. ŠLB nariai finansavo Lietuvos delegacijas, apmokėjo viešbučius, maitinimą, transportą, vertėjavo delegacijų derybose.

Naujieji Šveicarijos emigrantai, visada gali pasididžiuoti senosios šveicarijos lietuvių išeivių kartos atsidavimu ir meile savo gimtajai šaliai, padėjusiai pačiais sunkiausiais Lietuvai jos atgimimo momentais.