Fotomenininkas Klaudijus Driskius 2021 m. išvakarėse išleido knygą-nuotraukų albumą „Tirpstanti tapatybė: Baltarusijos lietuviai“ (V.: Tautos paveldo tyrimai, 2020, 192 p.). Ta proga K. Driskių kalbina Alkas.lt vyr. redaktorius Jonas Vaiškūnas.
– Klaudijau, esi žinomas fotomenininkas, kraštotyrininkas, ramuvietis?… Kas paskatino Tave rinktis tas veiklas ir raiškas kurios tapo Tavo gyvenimo keliu? Papasakok mums apie save.
– Mano vaikystė ir paauglystė prabėgo Ažubrasčio vienkiemyje, Rokiškio rajone, prie Sartų ežero. Mama buvo gabi pasakotoja. Sodybų, giminių istorijas ir likimus sužinojau iš jos atminties ir papasakotų prisiminimų.
Besimokydamas Kriaunų vidurinėje mokykloje 1976 m. sutelkiau visą klasę ir kartu su auklėtoja bei istorijos mokytoja surinkome ir užrašėme Bradesių apylinkių sakmes ir padavimus. Užrašiau prisiminimus apie visuomenės veikėją, filosofą Visuomį, (Domą Šidlauską), 1929 –1933 m. šiose vietovėse kūrusį Romuvą.
Sartų apylinkėse iki šių dienų išlikęs paprotys trumpiausią metų naktį kurti ugnį. Tas ženklas mane labai viliojo, vedė tolyn ir gilyn. Joninių vakarą visada kurdavome ugnį. Studijuodamas Vilniaus universitete ir po studijų penkerius metus (1979–1983) organizavau didžiules Rasos šventes su visų Vilniaus aukštųjų mokyklų dainuojančiais ir keliaujančiais studentais. Prisijungė stipriausios Vilniaus ramuviečių jėgos, šventes vesdavo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (tuometinio VISI), Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos folkloro ansambliai.
Nuo 1980 m. vedami Olgirdo Auno, Valdžio ir Mario Muktupavelų, pasipuošę tautiniais rūbais, nešini sūriais atvažiuoja mūsų broliai latviai. Nuostabios naktys sėlių žemėje! Tačiau viskas nutrūko 1983-iais. Iki Sąjūdžio buvo dar tolokai. Lietuvos komunistų partijos Rokiškio r. vadovybės ir rajono KGB buvome išvaikyti ir trumpiausios nakties šventės prie Sartų kurį laiką baigėsi.
Nuo 1977 metų dalyvavau Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos judėjime, rinkau etnologinę medžiagą ir fotografavau 19-oje kompleksinių ekspedicijų. Visą laiką mane domino amžinosios vertybės: Dievas, laisvė, tėvynė, šeima. Todėl savo kūryboje man iki šiol labiausiai rūpi savasties paieškos, valstybės istorija ir tradicinė kultūra.
– Pastaroji fotografijų knyga „Tirpstanti tapatybė: Baltarusijos lietuviai“ tai kiek žinau 6-erių metų ir 28-erių ekspedicijų darbo vaisius? Kokios tai buvo ekspedicijos ir kodėl būtent į Gervėčių kraštą? Jeigu tai buvo ekspedicijos, tai gal buvo ne tik fotografuojama, gal gali papasakoti daugiau?
– Drauge su mano mokytoja, dailės istorike profesore Marija Matušakaite keliskart apvažiavome Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą, dirbome Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje. Per dvidešimt nepriklausomybės metų sukūrėme ir išleidome septynias knygas apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą. Gervėčiai yra netoli Vilniaus, dešimtis kartų pravažiuota, tačiau ilgesniam laikui nestabtelta. Ir štai po trumpos kelionės 2011-iais sustojau keleriems metams. Pirmiausia sužavėjo tarmė. Įsiklausykim į gervėtiškių šnektą:
Ė kap če dar tau razmu šelmulystes, nu. Anas tik šabaldik nugriuvo nuo vežimo. Sa pirti kap uždėtia. A, sako, pažiūr kap.
Aš sakau, – ožio namoku darytia.
Anas sako, – pažiūr kap ožį daro.
Ė man tik juokas ima. Da, bo aš tep i misliau, kad da piktysis ar kų. Sakys: „aš tau parodysiu ožį, kad da tokie šiurpulia.“
Misli, aš ti moku. Ale aš nor prasti jo karakteriu. Reikia gi su žmogum, ka draugaut nori ir lot tau patiko, pirmuliausia reikia sužiūrėt, kokis jo karakteris, kap jam su juo apseidyt reikia.“
(Elena Vaičiulytė-Augulienė).
Nepaprastas lietuviškų kaimų gyventojų „klegėjimas“. Tikėjimas ir maldos. Gal Žemaitijoje dar pastebėjau tokią pagarbą Dievui. Baltarusijos lietuviams būdingas ypatingas pamaldumas, liudijantis autentišką šimtametę praeitį. Kalendorinės šventės, kad ir aptrupėjusios, tačiau turinčios neišnykusių papročių.
Viską sudėjus kartu – Baltarusijoje Lietuvos daugiau nei savoje Lietuvoje. Todėl buvo nepaprastai įdomu ne tik fotografuoti, bet ir kalbinti vietos žmones. Daugelyje kelionių talkino ir pasakojimus užrašinėjo didelę tausosakos rinkimo patirtį turintis ramuvietis fizikas Regimantas Pranaitis. Prie charakteringų žmonių fotografijų atsirado „Atskirtosios Lietuvos“ pasakojimai.
– Knygos nuotraukos įgalina pažvelgti į akis mūsų tautiečiams atskirtiems nuo Lietuvos Respublikos svetimos valstybės siena, o knygos pavadinimas išryškina šios atskirties pasekmes – tapatybės tirpsmą. Ar šių mūsų etninių žemių lietuviai – jaučiasi užmiršti, apleisti mūsų valstybės? Kokios jų nuotaikos? Ar jie pasigenda Lietuvos respublikos rūpesčio jais? Kaip jie patys vertina savo likimą ir išlikimo galimybes?
– Mūsų etninių žemių lietuviai nesijaučia nei užmiršti, nei apleisti. Rimdžiūnuose veikia vidurinė mokykla lietuvių mokomąja kalba, lietuvių kultūros centras su biblioteka, Pelesoje – vidurinė mokykla, išlaikoma Lietuvos respublikos. Daug išvykų, susitikimų, koncertų rengia tarptautinis Gervėčių klubas, beveik tris dešimtis metų leidžiamas laikraštis Gudijos lietuviams „Lietuvių godos“. Svarbiausias ir visų traukos centras – Vilnius. Kitas paradoksas – per paskutiniuosius penkiasdešimt metų Vilnius ir Vilniaus kraštas „nutautino“ Apsą, Gervėčius, Pelesą.
Sudėjus visas kartas krūvon – gervėtiškių Vilniuje kelis kartus daugiau nei lietuviškuose Gervėčių krašto kaimuose. Kaip ten bebūtų, mus ir etninių žemių lietuvius skiria Lietuvos ir Baltarusijos valstybių siena, dabar jau ir išorinė Europos Sajungos siena. Siena ir dviejų politinių sąrangų – demokratijos ir autoritarizmo atskirtis. Tai reiškia, kad mes esame dar labiau atskirti.
– Kadaise mūsų protėvių gyvenamos žemės plytėjo daug didesniuose plotuose nei apima dabartinės Lietuvos respublikos sienų iškarpa. Per tapatybės tirpimą susitraukėme į mažą salelę, kurią ir toliau iš visų pusių skalauja ardančios bangos. Gal jautrus fotografo žvilgsnis leido pajusti ką nors tokio, kas galėtų priversti susimąstyti ir atsitokėti nuo šiuolaikinio gyvenimo abejingumo mūsų kalbai, kultūrai, tautinės tapatybės likimui? Ko turėtumėme imtis, kad sustabdytumėme šį grėsmingą tirpimą?
– 1939 m. Maskvoje nubrėžta riba Lietuva prarado maždaug trečdalį savo etninių žemių. Šiaurėje mes netekom Breslaujos, Apso krašto, Vidžių, Pastovių, Naručio ežero. Pagal 1920 m. sutartį su Rusija Lietuvos siena ėjo Beržuonos upe iki Nemuno, po to Nemunu. Alšėnų, Rodūnės, Lydos ir Gardino apylinkės priklausė Lietuvai.
Po 1940 metų buvo bent kelios progos valstybių mastu kalbėtis dėl lietuvių etninių žemių grąžinimo Lietuvai.
Vėliausia proga – 1991-1992 metai, kai Baltarusijos respublikos vadovu buvo Stanislavas Šuškevičius. Deja, Lietuvos vadovai šio klausimo nekėlė ir proga liko neišnaudota.
Šiandien visai kitos realijos. Astravo krašte iškilo ir pradeda veikti atominė elektrinė.
Pasak filosofo Vytauto Ališausko „vidinėje baltarusiškoje perspektyvoje ji – daug daugiau negu elektros energijos tiekėja. Tai mitologinis galiūnas, perstumdantis visą socialinį, kultūrinį, kalbinį ir net religinį regiono landšaftą“.
Kiek tam žmogui gyvent? Pralekia gyvenimas kaip sapne. Ir viskas. Aš tai skaitau, kad nieko daugiau. Tik tiek, kiek galima! Dar būna katrie darbuose kruta. Ir kai tik pasikėlė:
Tu, Dievuli, padėk man dienelę praleist. – Ir vėl toliau.
Kad tik būtų gerai viskas! Daugiau nieko. Na, ir svarbiausia, kad vienas kitą saugotų. Kad visi vienas apie kitą galvotų – kam kokios bėdos ar kas tai. Tai ir būtų tas rūpestis.
O jeigu sąžiningai: Ė kaip ten jūs sukatės dabar Lietuvoj? Nieko taip? Vieni kitais ar rūpinatės? Ar visaip būva?
(Iš knygos „Tirpstanti tapatybė. Baltarusijos lietuviai“ pasakoja Elena Vaičiulytė-Augulienė).
Belieka stabtelti ir pamąstyti, ką kiekvienas konkrečiai galime padaryti dėl mūsų tėvynainių, likusių anapus sienos.
Norintys įsigyti knygą gali susisiekti su Klaudijumi Driskiumi: tel. 8 699 48388, el. p. klaudijus.driskius@gmail.com
Dėmesio
Didysis šeimos gynimo maršas 2021
ht tps://www.youtube.com/watch?v=ZuK3pRpwgkY
Šaunu Klaudijau, žiauriai gaila nutautinamų okupuotos Lietuvos lietuvių, dab. Gudijoje.
Kokio grožio žmogus knygos viršelyje! Kaip daug jo veidas, akys byloja…
Ačiū Autoriui!
Tikra Gervėčių 2015 m. kančia.
Ir veidas “sutrejintas” svetimų apeigų, ir kryžiaus-ešafoto reklama; režisierius” J. Vaiškūnas ar K. Druskos?
Seniai dauguma stebisi kaip … nejučiom, įkyriai, artiesiog bukai, o gal naiviai “driskiškai” krikščionumu žavimasi
…vis prastumisnt, uzstumiant Nr. 1 foto.
Kas vyksta??
Kam reklamuojama Biblija=Talmudo=Korano viršenybė.
Žiopliai juk (na čia tikrai, ant paziopsojimo, nepiktai)
Bet nuo NUKRYŽIAVIMO pradėt? Daugiau nei keista
“Vėliausia proga – 1991-1992 metai, kai Baltarusijos respublikos vadovu buvo Stanislavas Šuškevičius. Deja, Lietuvos vadovai šio klausimo nekėlė ir proga liko neišnaudota.” Net nepagalvota, nebandyta. Neišnaudota ir daugiau, ne tik tai.
Daug metų mes pažįstami vienas su kitu-Klaudiju Driskiu.Tai šaunus fotomenininkas,kuris suranda daug įdomių įstorinių faktų,Sekmės Klaudijau,
Koks gyvenimas, tokios ir nuotraukos. Liūdnos.