Č. Iškauskas. Žydai – bolševikų tarnyboje

„Tautinės“ temos ypač jautrios ir sukelia daugybę komentarų, karštų vertinimų, nes tai susiję su kiekvieno iš mūsų jausmais, tapatybe, tarpusavio santykiais, praeitimi, o gal ir ateitimi. Štai kodėl rašiniai apie žydus, kurie, ko gero, dėl savo nesėslios gyvenamosios vietos labiausiai blaškyti istorijos vėjų, susilaukia kone prieštaringiausių atsiliepimų.

Tęsiame Česlovo Iškausko straipsnių ciklą. Pirmajame rašyta apie žydų tarnybą aukštuose Vokietijos nacių postuose, apie vadinamąjį „77 sąrašą“. Šį kartą perskelbiame 2011 m. DELFI skelbtą ir autoriaus knygoje „Neįtikėtina, bet tikra“ (Kaunas, 2012) išspausdintą tyrimą apie žydų dalyvavimą Vladimiro Lenino bolševikinėse struktūrose. Straipsnis pataisytas ir papildytas.  

Kaip keliavo žydai?

Kiekviena tauta turi išskirtinių ypatybių, kaip sakoma, tik jai būdingą mentalitetą, kaip ir savo atgimimo, klestėjimo laikotarpius ar tamsiuosius raidos periodus. Jokia paslaptis, kad nuo seno žydai aktyviai dalyvavo carinės Rusijos gyvenime, jais naudojosi bolševikai, juos globojo ir naikino Josifas Stalinas, daugelis buvo uolūs sovietinės nomenklatūros veikėjai, nemažai tebėra dabartinės Rusijos politiniame elite.

Galima paskęsti versijų apie žydų atsiradimą dabartinėje Rusijos teritorijoje vandenyne. Ko gero, įtikinamiausi yra žinomo rusų disidento ir rašytojo Aleksandro Solženycino kontroversiškame veikale apie rusų ir žydų santykius „Du šimtmečiai kartu (1795‒1995)“ [1] paskelbti duomenys, esą pirmieji žydų kolonistai dar pirmojo tūkstantmečio pradžioje iš Persijos per Derbento perėją atkeliavo į žemutinės Volgos rajonus.

Žydų migraciją į rytus yra tyrinėjęs solidus žydų istorikas Julius Bruckus (Brutskus) [2]. Beje, jis gimęs Palangoje, Kurliandijos (Kuršo) gubernijoje, iš kur ketverių metų su šeima išvyko į Maskvą, o grįžęs į Lietuvą 1920 m. Kaune buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, 1921 m. buvo ministru žydų klausimams Kazio Griniaus krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų vyriausybėje, bet, prasidėjus žydų persekiojimams, išvyko į Berlyną, kur naciams atėjus į valdžią neteko ramybės ir pasitraukė į Paryžių, paskui į JAV ir galų gale atsidūrė Palestinoje.

Taigi, J. Bruckus (jo brolis Borisas buvo žymus agrarinės ekonomikos specialistas, palaikęs Piotro Stolypino reformas) savo knygoje „Rusijos žydų ištakos“, išleistoje 1939 m. Paryžiuje [3], teigia, kad Kijevo Rusios mūšių su chazarais (tiurkų gretose kovėsi ir chazarų kilmės judėjai) 8-ajame šimtmetyje netoli Astrachanės atsirado Chazarų kaganato sostinė Itilis. Jo gyventojai nenorėjo paklusti nei musulmoniškam Bagdado kalifatui, nei Bizantijos imperatoriui, tad apie 732 m. priėmė judaizmą. Didžiausia jų kolonija buvo Kryme, Tamanės pusiasalyje.

Paskui žydų istorija keliems šimtmečiams buvo susijusi su LDK: nuo XVI a. žydai masiškai kėlėsi į Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos teritorijas. Žydų pirkliai laisvai keliavo ir į Maskvą, tačiau caras Ivanas Rūstusis uždraudė jų imigraciją, nes esą „jie rusų žmones nuo krikščionybės atitraukdavo, nuodingas žoles į jų žemes atgabendavo ir visokias niekšybes darydavo“.

Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) žydai laisvai gyveno iki jos padalijimo. 1772 m. įvyko pirmas ATR skilimas, ir carinei Rusijai atiteko visa Baltarusijos žemė su 100 tūkst. žydų. Po 1793 ir 1795 m. padalijimų jau beveik milijonas žydų iš Lietuvos, Podolės, Volynės pateko carinės imperijos žinion. 

Carai nebuvo palankūs žydams 

Rusijos carai nebuvo palankūs žydams. Jekaterina II 1791 m. nustatė, kur žydai turi telktis, nustatė sėslumo ribas, taip pat ir imperijai priklausiusios Lietuvos teritorijoje [4]. Nikolajus I 1827 m. vos dvylikos metų sulaukusiems žydams įvedė rekrutų prievolę. Imperatorius Aleksandras II XIX a. viduryje jau kiek sušvelnino sėslumo reikalavimus ir leido pirkliams bei išsilavinusiems žydams palikti miestų ir miestelių ribas, taip pat būti renkamiems į vietos valdžios organus. Šis caras, kurio laikais vyko pastebimas Rusijos ekonominis pakilimas, sustiprino ir žydų bendruomenę, bet po Aleksandro II nužudymo 1881 m. kovo 1 d. prasidėjo žydų pogromai. Tuomet daugybė žydų šeimų ėmė plūsti į Vakarus.

Žydų pasipriešinimas carinėms represijoms ėmė reikštis socialistinių idėjų plitimu. Pradėjo kurtis kairiosios žydų organizacijos. 1897 m. spalį įsteigtas „Bundas“ (angl. Jewish Labour Bund – „Visuotinė žydų darbo sąjunga“), kuris 1898 m. tapo Rusijos socialdemokratų darbo partijos (RSDP) padaliniu. Dalis jų pasirinko Rusijos socialistų – eserų – partiją.

Po 1917 m. vasario revoliucijos laikinoji vyriausybė panaikino bet kokius apribojimus žydų veiklai. Žydai – eserai, menševikai ir bolševikai ‒ užėmė svarbius postus valstybės Dūmoje, ministrų kabinete, vietos organuose. Į valdžią iškilo Levas Trockis, rugsėjį išrinktas Petrogrado tarybos pirmininku, deputatais tapo L. Martovas, A. Gocas, M. Liberis.

Beveik visos žydų partijos, išskyrus sionistinę Poalei Cion („Siono darbininkai“), kurios dvi steigiamosios konferencijos, beje, vyko Druskininkuose ir Vilniuje (Vilnius tuomet buvo laikomas vienu iš Rusijos sionizmo centrų), smerkė bolševikų perversmą 1917 m. spalį, o daugelis karo mokyklose besimokiusių žydų netgi dalyvavo susirėmimuose su bolševikų būriais. Per junkerių sukilimą Petrograde 1917 m. spalio 29‒30 d. žuvo apie 50 žydų, o Preobraženskajos žydų kapinėse palaidoti 35 sukilimo dalyviai. 

Kodėl V. Leninas užtarė žydus? 

Vis dėlto tai netrukdė V. Leninui suformuoti Liaudies komisarų tarybą, kurioje iš pradžių užsienio reikalų komisaru buvo L. Trockis, bet netrukus ministrais tapo I. Šteinbergas, A. Šlichteris, I. Gukovskis ir t. t. RSDP vadovaujamuosiuose organuose jų buvo dar daugiau.

V. Leninas laikomas filosemitu (terminas kilo iš antikinio vyriausiojo Nojaus sūnaus Semo, kuris buvo palankus žydams), o tarp jo protėvių buvo ir kalmukų, ir švedų, ir čiuvašų, ir žydų. Štai kodėl jis visą laiką kovojo su antisemitizmu, smerkė žydų pogromus, kritikavo sėslumo reikalavimus. Nors jis nepritarė vieningos žydų tautos idėjai (jie neturėjo bendros teritorijos ir kalbos), kurią vadino „sionistine, visiškai išgalvota ir reakcinga iš esmės“, tačiau išnaudojo žydų įgimtą intelektą, sugebėjimą tvarkyti finansus, prekybą bei ekonomiką.

A. Solženycinas minėtoje savo knygoje cituoja Levą Kričevskį, kuris veikale „Žydai VČK-OGPU aparate 20-ais metais“ pateikė duomenų, jog iš pradžių, „raudonojo teroro“ metais, bolševikų baudžiamųjų organų centriniuose aparatuose nacionalinės mažumos sudarė 50 proc. tarnautojų, o atsakingose pareigose – net 70 proc. Tarp latvių ir lenkų išsiskyrė žydai, uoliai tarnavę Sąjunginiame ypatingųjų reikalų komitete (VČK). Būtent jie daugiausia dirbo komisarais ir tardytojais. Kovos su kontrrevoliucija skyriuje apie pusę tardytojų sudarė žydai. V. Lenino sutikimu buvo sukurtas net Žydų komisariatas ir Jevsekcija, o jidiš pripažinta nacionaline žydų kalba [5].

1919 m. VČK vadas F. Dzeržinskis savo pavaduotojais paskyrė G. Jagodą, J. Sverdlovą, o pastarieji vėliau sudarė sąlygas į Vidaus reikalų liaudies komisaro (NKVD) vadovo postą atsisėsti liūdnai pagarsėjusiam N. Ježovui. Kone visa lagerių valdyba Gulagas buvo sudaryta iš žydų. Iš 30 aukštų NKVD pareigūnų 18 žydų buvo paskirti vadovauti lageriams centre ir srityse bei respublikose.

Žydiškas šleifas

Tarsi slėpdami savo tautybę daugelis vadovaujamas pareigas užėmusių žydų buvo pakeitę pavardes. Šiek tiek slaviškuoju šovinizmu atsiduodantis Tarptautinio žmogaus teisių judėjimo portalas Interunity.org (su šūkiu „Vienybė – kelias į šviesą“; jame galima rasti ir socialinės grupės VKontakte prieigas), pristatydamas A. Ignatjevo knygą „Penktoji kolona“, rašo [6], kad savo tikrąsias pavardes slėpė Uljanovas (Leninas, apie kurio žydišką kilmę plačiai rašoma), Zinovjevas (Apfelbaumas), Lurjė (Larinas), Kamenevas (Rozenfeldas), Sverdlovas (Jankelis), Steklovas (Nakhamkesas), Trockis (Bronšteinas) ir t. t.

Jau kur kas vėliau – N. Chruščiovo laikais žydų lyderystė dar labiau suklestėjo. Knygos autorius pamini G. Arbatovą, J. Andropovą, F. Burlackį, J. Afanasjevą, kurių dėka įsikūrė ištisi žydų masonų institutai tiek SSKP, tiek SSRS Mokslų Akademijos struktūrose.

Kiti, ne taip antisemitiškai nusiteikę, tyrinėtojai rašo, kad išskirtinė žydų padėtis bolševikų valdžioje ir SSRS tęsėsi iki kokių 1938 m., kai J. Stalinas pradėjo didžiuosius „valymus“. Bet ir tais bolševikinės suirutės metais dauguma žydų patyrė persekiojimą, tremtis, kalėjimus, tikrą genocidą. O iki 1920 m. po carinės Rusijos griūties daug jų liko gretimose šalyse – Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Besarabijoje.

Apie 100 tūkst. jų žuvo įvairiuose pogromuose, dešimtys tūkstančių – frontuose, tapo epidemijų, „baltojo“ ir „raudonojo“ teroro aukomis. Tuomet buvo priskaičiuoja apie 300 tūkst. žydų našlaičių. Ieškodamas lengvesnio ir saugesnio gyvenimo, žydų jaunimas keldavosi į didesnius miestus. Pavyzdžiui, Maskvoje 1920‒1923 m. jų padaugėjo tris kartus – nuo 28 tūkst. iki 86 tūkst., Petrograde – du kartus. Nenuostabu, kad daug jų sutiko kolaboruoti su bolševikiniu ir stalininiu režimu.

***

Ne visos tiek V. Lenino, tiek pobolševikinių, o ir dabartinių laikų žydų personalijos įrašytos į juoduosius Rusijos istorijos puslapius. Bet daugelis jų aukščiausiuose valdžios ešelonuose tapo SSRS tautų, taip pat ir lietuvių, tragedijos uolūs vykdytojai. Belieka viešai atskleisti jų sistemą ir užsakovus.

Lietuva tokių tyrimų dar laukia.

Nuorodos:

1. Cолженицын А. И., Двести лет вместе, 2 тома, 2001-2002.

2. http://www.eleven.co.il/article/10780

3. Ю. Бруцкус. Истоки русского еврейства. Объединение русско-еврейской интеллигенции, ежегодник «Еврейский мир», Париж, 1939 г.

4.  Apie Lietuvos žydų sėslumo ribas: Judith Friedlander. Lithuanian Jews. Encyclopedia of World Cultures, Volume VI., New York, 1994.

5. išsamiau: Mark Deič, Begėdis klasikas, „Moskovskij komsomolec“, 2003 m. rugsėjo 26 d. (https://rusk.ru/st.php?idar=309765).

6.  http://interunity.org/g_85.htm