Juodasis vandens jautis
Tegul neša mano juodasis
Jautis su dideliais ragais
Stiprus ir galingas, garbingas
Ant kurio aš sėdžiu šiek tiek
Sukryžiavusi kojas, rami ir
Vaikiškai gracinga
Tegul jis neša mane į sapnus
Kur sapnai yra saldūs, saldūs
Kur kerštas saldus, saldus
Mano saldusis keršte,
Aš noriu kartoti tai ir kartoti
Tegul pildosi
Pilni kalijų ir rožių, žibuoklių, snieguolių ir kvepiančiųjų
Naktinukų ir liepų medaus, jazminų, nekaltųjų ramunių, mislykų ir mėlynųjų
Meilės irisų, gyvenimo medžio ir kvapniųjų gležnųjų frezijų,
Lauko gėlių ir neužmirštuolių, gracingų gerberų, nuogųjų ledi
Amarilių ir lelijų.
Kiekviena mergaitė, gimusi šiais metais, turi po vieną
Juodąjį vandens jautį…
Tegul mano sapnai sapnuoja mylimojo glamones, švelnias jo rankas
Buduarų paslaptį, kai aš šoku su juoda raukiniuota suknele basa prieš veidrodį
Ant ąžuolinių grindų
Jis sako man – beutiful
Ir baldakimų nurimastį
Ir tenedrįsta gražus jaunas ir žavingas pasipuošęs
Toreadoras pastoti mums kelio!
Tegul mano juodasis vandens
Jautis
Nuneša pas mylimąjį.
Tegul pildosi.
Šiandien aš dėviu kaukę
Šiandien aš dėviu kaukę
Ji aksominė, juoda
Ar galiu
Išreikšti
Visą tą tuštumą
Nes tu mano
Veidrodis
Ar atpažįsti
Mane iš
Akių
Lūpų
Judesių
Jaukūs namų meilės
Lizdeliai, man jie primena
Gūžteles
Šiandien kregždės sugrįžo –
Pavasaris
Aš net nežinau
Į ką norėčiau
Įsikūnyti –
Tokia tuščia esu
Nežinau
Ar man reikia
Nešioti
Riešuto spalvos
Plaukus
Su juodais atrodau
Rytietiškai
Ir esu
Tavo nekalta žmona
Uždaroje kriauklėje
Prie brangaus
Senamiesčio
Namo su žibintu
Siauroje siauroje gatvelėje
Kokios siauros Vilniaus gatvelės
Man viskas manyje
Patinka
Apranga
Nekaltumas
Ir auksinis žiedelis
Ar tokius juodus
Kaip Kleopatros,
Pavaizduotos
Knygos viršelyje,
Kurios neįstengiau visos nuosekliai
Perskaityti
Tik kuriu Kleopatros
Planus
Ir puošiu
Plaukus
Perlais
Esi mano
Veidrodis
Tai karnavalas
Ką tu matai?
Visada man sakyk,
Kada vyksta tikri
Dalykai.
Valtelėje du vienuoliai.
Sapnas.
Koks tos upės smaragdinis
Vanduo.
Aš gyvenu, kur
Vaivorykštės
Du rojaus paukščiai
Į sapnus atskrenda.
Tas nuostabus kvapas
Norėčiau ji supilti
Į pakabuko indą
Kurį gali pasikabinti
Prie širdies
Materializuoti tas
Molekules
Tai kūno kvapas ir
Parfum
Ne, ne tas marihuanos, kaip jį vadinu, –
Kurį tu palieki išeidamas
Tai makadamijos aliejų
Šilkiniuose plaukuose
Bei lūpų balzamo
Tai ne tas švelniai
Rožinis, kvepiantis
Saldžiai, paauglystės
Ne angelų,
Sako,
Jeigu atskrenda
Angelas
Akimirką jauti dievišką
Gėlių kvapą.
Norėčiau susivynioti
į kimono kokoną
ir laukti pavasario.
Kelkis, samurajau!
Eime.
Aš žinau visas tavo paslaptis.
Dieve, gali palikti jam vieną.
Jei nori.
Kartais sunkūs, pilvais
Šliaužiantys Vilniaus debesys,
kartais ploni ir permatomi,
kartais kaip iš animacinių
filmukų, tokie gražūs kaip pavojus
gatvės, kavinės,
atsodintos liepaitės.
Vaikystės paveikslas.
Lyg pro pirštus čiurlentų ir
niekur nedingtų,
Susitelktų ties kakta
šviesa,
lyg amžinas pavasaris,
ir tada, kai vakaras ar
naktis.
Carskaja pani!
Mėlyno aukso žvaigždė
Sukasi aplink
Mane
Su ja mes išgyvenom
Keturias valandas
Ji iškeliavo
Į pietus
Aš likau šiaurėj
Tai buvo taškas,
Kai mes susitikom.
Norėčiau susivynioti
Į kimono kokoną
Ir laukti pavasario.
Kokia graži pilnatis!
Mėnulis lyg drovi mergaitė
Pasislėpė po debesiu.
Sąsiuvinį padėjau
Prie apelsinmedžio.
Sako, nuo jo žiedų kvapo
Sapnuojasi gražūs sapnai.
Kaip tai tyra ir vaikiška.
Kažkur skaičiau, kad
Tai ne tik žodžių žaidimas
Žaismingas kaip mažų
Pūkuotų kačiukų
Tyla saujoje
Aš kaip geiša žiūriu į savo
Delnus ir riešus
Veidrodyje
Šiandien senamiestyje
Mačiau kažką nuostabaus
Pro medinę sukaltą tvorą
Jurginus, varpelius
Jaučiau vasaros drėgmę oda
Užburta mažoji
Gyvatėlė
Medituoja gerdama kavą
Ir rytas tęsiasi be galo.
Štai tu žinai
Kas yra ilgesys
Kai skiria tik
Siena
O gal keli žingsniai
Bet tai yra
Prarajos
Tai nėra
Tik gatvių
Lapkritis
Ir miesto
Šviesos
Restoranai
Kavinės
Tu
Įsitikinusi
Kad žinai
Kas yra
Ilgesys
Kai
Skiria
Tik siena
O gal keli
Žingsniai
Kai skiria
Ne žvilgsnis
O žvilgsnis
Lyg veidrodyje
Ir gauni
Atspindį
Bet daugiau nieko
Ir skiria
Kavinės
Restoranai
Koncertai
Ir štai
Tuščiuose
Namuose
Kuriuose
Negyvena
Palieki
Seną kino
Žurnalą
Už stiklo
Su aktore
Prie
Telefono
Kaip ženklą
Nes tai Bašliaro
Palėpės žurnalai
Kuriuos tau
Kažkada
Nukėlė
Nuo aukšto
Tuščiuos
Namuose
Viskas taip pat
Tik
Dūlėja ir nyksta
Ir prie šių daiktų
Neprisilietė
Atsargiai ir išsigandusi
Nušluostai dulkes
Nuo nuotraukų ir šventųjų
Paveikslų
O pririnkti čiobreliai
Mažytė puokštė
Kvepia
Ir mano
Gėlės viržiai
Miškuose
Tu žinai
Kas yra
Ilgesys
Kai skiria
Tik
Siena
Tik
Niekieno
Žvilgsnis
Ir niekieno
Prarajos
Ir
Niekieno ilgesio miestas.
Aš neisiu
Į naktį
Pavasario
Ankstyvo
Žiemos
Vėlyvo
Rudens
Neaiškaus
Prieškalėdinio
Oro
Dingusias
Eilutes
Melodijas
Žodžius
Nepažįstamus
Veidus
Aš vėl
Paskendusi
Ūkuose
Ir noriu
Būti tikra
Kad bambagyslė
Su
Dangumi
Nenutraukta
Aš eisiu į
Naktį
Neoniškai
Violetinę
Mėnulio
Mėlyną
Kaip
Laukimas
Buvo
Mielas
Nors
Ypatingas
Dabar
Sunkus
Aš noriu
Būti tikra
Kad bambagyslė
Su Dangumi
Nenutraukta
Neieškau
Žodynuose
Žodžių
Nes man
Atrodo
Paslaptinga
Obliepicha
Ir tekantis
Vanduo
Kūnu
O lauke
Rūkas
Pilkuma
Kai
Nėra
Prošvaisčių
Ir Dangaus
Nėra
Ir
Žvaigždžių
Tas
Velnio
Oras
Tas nelemtas
Pilkumas
Kai
Aš
Neieškau
Žodynuose
Žodžių
Nes
Man
Tai atrodo
Paslaptinga
Obliepicha
Ir noriu melstis
Saulei
Bet nemoku
Užšifruotų
Kodų
Maldų
Tas nelemtas
Pilkumas
Ar aš prarėksiu
Tą dangų sakraliniu
Balsu
Tos violetinės
Naktys
Tos juodos tulpės ir
Kalijos
Kai aš noriu
Sužinoti
Tavo lūpų
Paslaptį
Vasarvidis
Ir atsivėrė man
Vasara
Vidury pasaulio
Tarp pavasario ir rudens
Su žolynais ir
Bitėmis
Kopinėjančiomis medų
Tas saldžiąsias žiedadulkes
Gėlių induose
Bitkrėslėse
Ir nešančių į korius
Su čirpiančiais žiogais ir kregždėmis
Kai žiemą gėlės, rugiai ir žolynai
Miega po sniegu
Vasarvidis, kai gėlės dovanojamos žydinčios
Puokštė prie pagalvės
Gėlių kvapas. Tai dieviška
Ir noras pajusti
Esybės.
Stirna
Kai bitė miršta,
Aš nešu jai cukraus ir gėlės žiedą
Pasakiau aš
Jaučiuosi silpna
Ir vaikiška
Lyg kūdikis
Jo rankose
(Apie Vasilisos lėlytę ir piktają raganą Fraulen)
Tolimiausia žvaigždė
Šį vakarą ir tą
Aš norėjau būti
Tolimiausia žvaigžde
Žvelgdama į veidrodį
Ir nuotraukas
Matau daugybę moterų
Savyje.
Snieguolės – mano vaikystės gėlės.
Žiūriu į jas vaiko
Akimis, pirmą kartą
Baltos ir gležnos
Kaip mano porcelianinė
Oda
Tai ta erdvė, kai
Atsiveria dangus,
Kvepiantis pavasario
Oras,
Visos žvaigždės,
Visas
Skliautas
Koks stebuklas –
Išvysti pirmą kartą
Snieguoles.
