Profesoriui Juozui Pikčilingiui sausio 3 d. būtų sukakę 95-eri

Sausio 3 d. minime žymaus XX a. antrosios pusės kalbininko, mokslinės lietuvių kalbos stilistikos pradininko ir kūrėjo, profesoriaus Juozo Pikčilingio (1926–1991) 95-ąsias gimimo metines.

J. Pikčilingis rūpinosi gimtosios lietuvių kalbos būkle, paskelbė daug straipsnių, kuriuose taisė kalbos skurdinimo, įmantrumo, kanceliarinimo apraiškas. Visą gyvenimą jis siekė savo tautos dvasios tobulėjimo ir laisvėjimo.

Vilniaus universitete jis pirmasis pradėjo dėstyti lietuvių kalbos stilistikos kursą ir parengė daug šios srities žinovų. J. Pikčilingis yra vertingų monografijų autorius, prisidėjo prie akademinės ir dabartinės lietuvių kalbos gramatikų, vadovėlių mokykloms bei frazeologijos žodynų leidimo.

Juozas Pikčiliñgis gimė 1926 01 03 Joniškiuose (Sintautų vlsč., Šakių apskr.). Mokėsi Naudžių pradžios mokykloje, Sintautuose, Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. Studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1951-1954 m. Vilniaus universiteto aspirantas. Nuo 1954 m. jame dėstė (nuo 1983 m. profesorius), 1959-1968 m. Lietuvių kalbos katedros vedėjas, 1973-1979 m. Filologijos fakulteto dekanas. 1976 m. jam buvo suteiktas LTSR nusipelniusio dėstytojo  vardas, o 1977 m. LTSR valstybinė premija. 1981 m. apgynė habilitacinį darbą. 1991 m. buvo apdovanotas Jono Jablonskio premija.

J. Pikčilingis buvo vienas iš Zanavykų bendrijos steigėjų, „Aidijos“ sambūrio vadovų. Paskelbė straipsnių kalbos kultūros klausimais „Mūsų kalboje“, „Kultūros baruose“, „Kalbos kultūroje“, „Moksle ir gyvenime“, „Pergalėje“, „Literatūroje ir mene“ ir kt., įvairiuose tęstiniuose leidiniuose, rinktinėse. Prasidėjus Liėtuvos Atgimimo Sąjūdžiui nuolat rūpinosi liėtuvių kalbos atgimimu, puosėlėjimu, jos gyvavimu.

Vilniaus universitete pirmasis pradėjo dėstyti lietuvių kalbos stilistikos kursą ir išugdė nemažą būrį šios srities specialistų. J. Pikčilingis yra lingvistinės stilistikos, kaip savarankiškos lietuvių kalbotyros šakos, pradininkas. Šia tema parašė daug straipsnių, išleido knygas: Žodžio aiškumas ir tikslumas (1965), Žodžių vartojimas perkeltine reikšme: tropai (1967), Leksinė ir gramatinė sinonimika (1969), Lietuvių kalbos stilistinė sintaksė: kalbos figūros (1969), Kas yra stilius (1971), Lietuvių kalbos stilistikos pratimai (1973), Žodžio interviu (1982). Ypač vertinga monografija Lietuvių kalbos stilistika (2 t. 1971–75, LSSR valstybinė premija 1977). Kalbos stilingumo pamatu laikė šnekamąją kalbą, tautosaką, bet nesumenkino ir rašytojų vaidmens. Akademinės Lietuvių kalbos gramatikos (2 t. 1971), Lietuvių kalbos gramatikos rusų kalba (Grammatika litovskogo jazyka 1985), Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos (1994 ⁴2006) vienas autorių.

Prisidėjo prie lietuvių kalbos vadovėlių rengimo IX–XI (1971–1978) ir XI–XII (1990) klasei, Mokyklinio rusų–lietuvių kalbų frazeologijos žodyno (1983), Mokyklinio lietuvių–rusų kalbų frazeologijos žodyno (1989) vienas autorių. Parašė straipsnių kalbos kultūros klausimais (knyga Stilistikos darbų rinktinė, išleista 2010).

J. Pikčilingis mirė 1991 spalio  17 d. Vilnius.  Palaidotas Sintautuose, Šakių r.

Gediminas Zemlickas rašinyje „Per gimtąjį žodį – į tautos širdį“ („Mokslo Lietuva“, 2011 m. liepos 7 d. Nr. 13(457)) apie prof. J. Pikčilingį rašo:

„Lietuvių bendrinės kalbos „tėvo“ laurai priklauso Jonui Jablonskiui, o Juozui Pikčilingiui tenka lingvistinės stilistikos pradininko lietuvių kalbotyroje vieta. M. Mažvydo premijos laureatė (1997), Kalbos („Felicijos“) premijos laureatė (2006) profesorė Regina Koženiauskienė J. Pikčilingį, savo buvusį dėstytoją, vėliau ir kolegą Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedroje, vadina lietuvių stilistikos „tėvu“. Išeitų kad lietuvių kalba turi kelis „tėvus“, tiesa, skirtingų kalbos tyrinėjimo krypčių. J. Pikčilingiui už monografiją „Lietuvių kalbos stilistika“ (1 tomas – 1971 m., 2 tomas – 1975 m.) 1977 m. buvo paskirta Lietuvos valstybinė premija. Iš šios knygos teko mokytis visiems Lietuvos studentams, studijavusiems lietuvių kalbą ir literatūrą – tai visų mūsų stilistų ir stiliaus reikalais besidominčiųjų „biblija“. /…/

J. Pikčilingiui savo svarbiausius darbus teko atlikti ne pačiu palankiausiu lietuvių tautai ir lietuvių kalbos tyrinėjimams metu, bet ir tomis sąlygomis jis pasėjo ir sudaigino ne vieną lituanistikos sėklą, išpuoselėjo ne vieną kalbos ir kultūros daigą. Todėl ir prisimenamas, nuolat gyvas tautoje. Dar daugiau to gyvastingumo turėtų suteikti tautiečiams pasirodžiusi naujausioji J. Pikčilingio knyga – „Stilistikos darbų rinktinė“. Jos pratarmėje įrašyti žodžiai: „Skaityti Pikčilingio raštus, tai kaip midų gerti“. /…/ Knygos įvadiniame straipsnyje profesorė rašo, kad J. Pikčilingis „nebuvo įlindęs į mokslo kiautą, o per gimtąjį žodį ėjo į tautos kultūrą ir istoriją, visuomenę, dorovę, dvasios tobulėjimą“.

Prof. Juozas Pikčilingis:

Žodis… Gimtasis žodis… Kaip daugel daugel tuo pasakyta! Juk jis yra tarsi ištikimasis mūsų kiekvieno lydovas, kuris lydi nuo lopšio lig karsto, galvą ir širdį užgriuvusioje kasdienės buities pilkumoje, rūškanoje, rudeniškoje ir „pavasario žydinčioje šventėje“, negandos juodos bei sielvarto valandą ir iš džiaugsmo padangėse krykštaujant, nuopuolio sunkią minutę ir gaudžiant Velykų prisikėlimo varpams. Su kuo palygintina? Iš kur įvaizdžių imti?…

***

Esame garbinga, išdidi tauta. Tauta, turinti didžią istoriją, kalbą. Istoriją, kurią rašė, deja, ne baltasis, o juodasis metraštininkas. Tai kalba, kuri vedė tautą per istorijos kryžkeles, sutemas ir prošvaistes. Esame atbundanti tauta. Atbunda tėvų garbė, atbunda ir „liežuvis“. Kalba – tautos protas, jos plakanti širdis, dabartis ir ateitis… Tautos atgimimas – tai atsigręžimas į gimtąją kalbą, tautos kultūra – tai kalbos kultūra. Kalbos likimas – tautos likimas. Tikroji savo šalies meilė neįmanoma be meilės savo kalbai.

Parengta pagal: „Mokslo Lietuva“, www.epaveldas.lt, www.vle.lt ir kt. šaltinius