Lietuvių bendrinės kalbos tėvui Jonui Jablonskiui – 160 (nuotraukos)

Maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didi gėda savosios gerai nemokėti.
Jonas Jablonskis

Gruodžio 30 d. sukanka 160 metų nuo bene labiausiai lietuvių kalbai nusipelniusio mokslininko, legendinio kalbininko, žymiausio lietuvių bendrinės kalbos kūrėjo Jono Jablonskio (slapyvardžiai Rygiškių Jonas, Petras Kriaušaitis) gimimo.

J. Jabloskio asmenybė už nuopelnus lietuvių kalbai visuomet liks tautos atmintyje kaip žmogus, sugebėjęs iš prastos kaimiečių susižinojimo priemonės, kuria buvo laikoma lietuvių kalba,  bemaž per pusę šimtmečio kruopštaus darbo padaryti ją tobulu minties įrankiu, tinkančiu vartoti visose gyvenimo srityse.

Didžiausias J. Jablonskio nuopelnas yra tas, kad jis pirmas parašė “Lietuviškos kalbos gramatiką” (Petro Kriaušaičio slapyvardžiu), kurioje kalba pasižymi gausybe gyvų ir gražių pavyzdžių, iš kurių vienų jau gali daug pasimokyti kalbos.  Gramatika išleista 1901 metais Tilžėje. Visa, kas žmonių kalbos pavyzdžiais atrodė neįprasta, svetima arba nepagrindžiama, jis šalino iš rašomosios kalbos ir keitė savais žodžiais bei posakiais.

Jonas Jablonskis gimė 1860 gruodžio 30 d. Kubilėliuose, Šakių r.  1872 m. rudenį J. Jablonskis pradėjo mokytis Marijampolės gimnazijoje.  Kartu su J. Jablonskiu 1881 m. šią gimnaziją baigė ir Vincas Kudirka. 1881 m. rugpjūčio mėn. J. Jablonskis įstojo į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1885 m. gegužę baigęs šį universitetą J. Jablonskis grįžo į Lietuvą. Kurį laiką negavo darbo ir tik apie 1887 m. įsidarbino Marijampolės teisme.

1889 m. sausio 16 d. J. Jablonskis paskirtas viršetatiniu Mintaujos gimnazijos senųjų kalbų mokytoju.  1890 m. liepos 24 d. Švobiškio evangelikų reformatų bažnyčioje susituokė su Konstancija Sketeryte (1868–1948). Apie J. Jablonskį Mintaujoje susispietė nedidelis lietuvių šviesuolių būrelis: teisininkas Motiejus Lozoraitis, teismo kandidatas Antanas Krikščiukaitis-Aišbė, aušrininkas poetas Mečislovas Davainis-Silvestraitis, teismo kandidatas Vladas Mačys, teisininkas Motiejus Čepas, o 1894 m. prie jų prisidėjo į Mintaują paskirtas vikaru Juozas Tumas-Vaižgantas, ieškojęs prieglaudos nuo klebonijoje viešpatavusio agresyvaus lenkiškumo. Būrelio nariai rėmė “Varpo”, “Ūkininko” leidinius, parengė spaudai kelių lietuvių rašytojų kūrinius.

1896 m. Jablonskis išvyko į Taliną. Taline caro valdžia pradėjo politinį J. Jablonskio persekiojimą, darė kratas, iškėlė bylą. 1901 m. J. Jablonskis iš Talino išvyko į Kauno gubernijos Panevėžio apskritį, į Žeimelį.

1902 m. buvo paskelbtas nuosprendis J. Jablonskio byloje sudavęs baisų smūgį visiems jo planams. J. Jablonskis iki 1904 m. vasario 27 d. buvo ištremtas į Pskovą.  Pskove J. Jablonskis apsigyveno pas Kočianovskają (Velikije Lukų g., Lapotnikovos namai). 1903 m. kovo 12 d. J. Jablonskiui suteikta “malonė” – likusį bausmės laiką atlikti Kauno gubernijoje. Gavęs šį leidimą ir pasirinkęs gyvenamąja vieta Šiaulius, į juos J. Jablonskis atvyko 1903 m. kovo 31 d.

1904 m. Jonas Jablonskis grįžo į Vilnių. Nuo 1922 m. buvo Lietuvos universiteto garbės profesorius. Nuo 1925 m.Tautinės Lietuvių Studentų korporacijos Neo-Lithuania garbės narys. 1928 m. gegužės 15 d. buvo apdovanotas LDK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.

J. Jablonskis mirė Kauno karo ligoninėje, buvo palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Per pusšimtį metų uolaus darbo lietuvių kalbos labui J. Jablonskiui teko išgyventi lemtingus Lietuvos gyvenimo tarpsnius nuo spaudos draudimo su smarkiausiais persekiojimais už gimtojo žodžio vartojimą ir jo paties ištrėmimu iki Nepriklausomybės atgavimo. Lietuvių kalbotyroje J. Jablonskis visada buvo pirmeivis padėjęs įvairių sričių atstovams sukurti daugybę naujų lietuviškų sąvokų, tad sunku būtų rasti viešojo gyvenimo sritį, kurioje nebūtų galima rasti jo darbo vaisių.

J. Jablonskio palikimo tyrinėtojas kalbininkas Arnoldas Piročkinas (1931–2020) minint J. Jablonskio 150-ąsias metines sakė:  “Jono Jablonskio nuopelnai lietuvių bendrinei kalbai yra daug ir plačiai aptarti. Tačiau, man regis, iki šiol liko nepastebėtas vienas išskirtinis J. Jablonskio veiklos bruožas – iš visų mūsų kalbininkų jis išsiskyrė tuo, kad jam lietuvių kalba buvo idealas, kurį jis kūrė ir diegė tautai. Gal ir kiti kalbininkai mintyse turėjo kažkokį kalbos idealą – be idealo apskritai neįmanomas vaisingas darbas. Tačiau jų kalbos idealas liko neišryškintas, visuomenės nesuvoktas. Tuo tarpu J. Jablonskio kalbos idealu beveik be išimties visa tauta gyveno iki pat nepriklausomybės atgavimo 1990 metais”.

Parengė J. Vaiškūnas – pagal https://kvb.lt, www.xxiamzius.lt ir kt. šaltinius