Šeštadienis, 25 kovo, 2023
  • Saulės arkliukai
    • Diskusijos
    • Gyvoji tradicija
    • Etninės kultūros paveldas
    • Kultūros teorijų labirintai
    • Iš mokslo tyrimų
    • Ugdytojai ir ugdytiniai
    • Profesijos
    • Subkultūros
    • Kitos kultūros
    • Kūryba
    • Mes skaitome knygas
    • Margos pievos: renginiai
    • Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas
    • Praktiniai patarimai
    • Iš mados istorijos
    • Mados tinklarastininkas
    • Fotogalerijos
    • Redakcija
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Skaitiniai Grožinė kūryba

M. Kundrotas. Vienu du

Marius Kundrotas, www.alkas.lt
2020-12-15 18:00:31
0
Pixabay.com

Pixabay.com

Senamiesčio aikštėje aidėjo klegesys. Keliolika jaunuolių džiaugėsi šiltu ir saulėtu gegužės vakaru. Daugelio rankose smilko cigaretės, per kraštus liejosi alus ir vynas. Vienas vaikinas skambino gitara, vieną po kitos traukdamas populiarias jaunatviškas daineles. Jis nerūkė, o prie jo kojų stovėjo puspilnis butelis lietuviškos giros.

Rimui aštuoniolika. Neseniai pasitiko savo gimtadienį gausiame draugų būryje. Mokėsi paskutinėje klasėje. Prieš akis driekėsi ilgas ir įdomus studento gyvenimas. Bet prieš tai – atostogos.

– Padainuok ką nors iš savo kūrybos! – paprašė vienas iš bendraamžių. Rimas gurkštelėjo gaivaus gėrimo, brūkštelėjo pirštais per stygas ir suskambo daina.

– Ten, savo mirties planetoj
Įkalinsiu pasmerkimą, suteiktą meilės žmonių,
Ten, sapno šaly saulėtoj
Laisvė užmuš likimą, siūlau tau būti kartu
Su ja. Tenai kovos tiesa ir laimė,
Kurią iš jų įkūnysi tu savyje?

Dainos žodžiai atspindėjo begalinį prasmės ilgesį, o greitas ir net karingas ritmas liudijo didžiulę vidinę jėgą ir kartu – įtampą. Ligtol besišypsojęs giedras, atviras veidas staiga tapo rūškanas, svajingas ir kiek liūdnas. Įsigyvenęs į dainą jaunuolis net nepastebėjo, kaip jo pasiklausyti priėjo dvi merginos. Ilgokam kūriniui pasibaigus jos plojo su visu klausytojų būreliu.

– Laima! – prisistatė vyresnė, švytinti plačia šypsena.

– Milda… – pratarė jaunesnė, taip pat šyptelėjusi, tiktai kukliai ir baugščiai.

– Seniai kuri? – be užuolankų paklausė Laima.

– Gal trejetą metų… – atsiliepė dainininkas.

– Mano sesutė irgi rašo eiles, tik be muzikos. – pristatė jaunėlę drąsesnioji. Ši tiktai pratylėjo. Nudelbusi akis į žemę. Tarsi ko gėdytųsi.

Merginos atrodė tokios skirtingos, kad buvo sunku patikėti, jog jos – seserys. Laima – tamsiaplaukė, žvitriaakė, žodžiai iš jos liejosi, kaip iš gausybės rago. Milda – aukso spalvos plaukais, akys – gilios ir mąslios, laikysena – santūri. Priminė paukštelį, uždarytą į narvą, tik išleisk – ir suplazdės, sučiulbės.

Sutemus jie liko keturiese. Rimas, dvi sesutės ir geriausias Rimo draugas Liutauras. Vaikinai pasisiūlė palydėti merginas namo. Laima sutiko už abi. Ji žingsniavo priekyje su Liutauru, o Rimas su Milda – kiek atsilikę.

– Padeklamuok ką nors iš savo eilių. – pakvietė Rimas.

– Tik jei niekam nepasakosi. – paprašė mergina. Jaunuolis linktelėjo. Milda prabilo.

– Regiu tave pro amžinybės rūką,
Audros versmėj ir saulės spinduly,
Tavęs beieškant man kažko pritrūko,
Tu lyg ir čia, o aš – kažkur toli.
Bet aš žinau – kiekvienas kelias baigias,
Žinau, kad susitiksim kažkada,
Net jei žingsniuočiau link tavęs žingsneliais sraigės,
Išmuš mana lauktoji valanda.

Eilėraštis Rimui priminė jo paties kūrybą. Iš jo sklido tas pats ilgesys, bet kartu – viltis, gal netgi tikėjimas. O rimas tarp „baigias“ ir „sraigės“ skambėjo netgi žaismingai.

– Apie ką tu čia? – tiesmukai paklausė jaunuolis ir čia pat išsigando užgavęs per jautrią stygą. Bet Milda drąsiai atsakė: – Pati dar mąstau. Gal apie Dievą, gal apie Tėvynę, o gal – tiesiog apie artimą žmogų.

– O kodėl tu – kažkur toli nuo Tėvynės? Buvai ilgam išvykusi?

– Ne. Tiesiog tai, ką matau aplink, skiriasi nuo to, apie ką svajoju. Daugelis žmonių čia – pikti, kiti – abejingi. O aš svajoju, kad mūsų tauta būtų linksma, draugiška ir laiminga.

– O kaipgi artimas žmogus? Juk turi seserį?

– Ir seserį, ir du brolius, ir tėvus. Tiktai kiekvienas jų gyvena savo gyvenimą. Aš vis laukiu žmogaus, kuris suprastų mane, kaip aš pati save suprantu. Gal net geriau. Kvaila svajonė, tiesa?

– Nepasakyčiau. Aš ir pats dažnai apie tai galvoju. Norėtųsi žmogaus, su kuriuo jungtų bendri siekiai, bendra kūryba. Žmogaus, kuris man pradėjus sakinį, jį užbaigtų. Su kuriuo galėtum tiesiog tylėti, mąstydamas tas pačias mintis. O kartais vienas kitą praturtintume savo mąstymu.

– O tu žinai, aš dar ir piešiu. – kiek patylėjusi pratarė mergina. – Ateik rytoj. Parodysiu.

Rytojaus dieną Rimas aplankė Mildą namuose, kuriuos gerai įsiminė vakar palydėjęs. Laima buvo kažkur išvykusi savais reikalais, kiti šeimos nariai – taip pat. Jie sėdėjo dviese, o ji rodė savus piešinius. Viename buvo pavaizduotas tamsus miškas, visas paveikslas mirgėjo rusvomis, pilkomis bei juodomis spalvomis, vienintelė šilta spalva buvo besileidžiančios saulės. Kitame – saulėlydis virš jūros. Trečiame – vienišas beržas baltose žiemos pusnyse.

Tokia buvo pažinties pradžia. Jie vis daugiau laiko leisdavo dviese. Pamažu nutolo Rimo draugai – vienas po kito susirado darbus, sukūrė šeimas, daugelis išsivažinėjo po kitus miestus ir kitas šalis. Rimui su Milda gi užteko vienam kito. Prabėgus trejiems metams jie susituokė. Vestuvėse dalyvavo tik abiejų šeimų nariai. Įsigijo būstą. Abu įstojo į universitetą mokytis literatūros.

Rimas susikirto jau per pirmąjį egzaminą. Reikėjo interpretuoti žymaus rašytojo kūrinį. Vaikinas suinterpretavo jį taip savitai, jog dėstytojas skėstelėjo rankomis: – Nesupratai autoriaus minčių! Jaunuolis taip nusivylė, kad metė mokslus ir nuėjo dirbti į gamyklą naktiniu sargu. Savo mintis jis reiškė eilėmis ir dainomis, kurios darėsi vis tamsesnės, liūdnesnės ir piktesnės.

Milda baigė studijas ir tapo vidurinės mokyklos mokytoja. Abu susilaukė dviejų nuostabių sūnų ir žavingos dukters – Traidenio, Švitrigailos ir Gaudimantės. Bet negi čia ta pati mieloji Mildutė? Kur jos švelnus, ramus balsas, priminęs upelio čiurlenimą? Jis tapo šaižus bei irzlus. Kur jos gilus žvilgsnis? Jis apsiblausė nuovargio migla. Kur jos eilės ir piešiniai? Viską pasiglemžė niūri buitis.

Iškamuota darbo mokykloje, su išdykėliais mokiniais ir priekabiais bendradarbiais, ji grįždavo namo, kur laukdavo valgio ruošimas, skalbimas, rengimasis rytojaus darbo dienai. Vyras grįždavo paryčiais. Po pusę dienos leisdavo miegodamas, po to sėdėdavo palinkęs ties savo eilių sąsiuviniu arba brazgindavo gitara. Vaikai reikalaudavo vis daugiau dėmesio, tad kurti darėsi vis sudėtingiau.

Vieną sykį prisnūdęs darbe Rimas pabudo supančiotomis rankomis ir kojomis. Atmerkęs akis išvydo visą kūną apsivijusias gyvates. Kojų gale stovėjo tarytum žmogiška figūra juodu apsiaustu, veidą slėpė gobtuvas. Figūrai pakėlus galvą jos veide vyriškis atpažino save.

Vaiduoklis šypsojosi. Jo šypsenoje atsispindėjo viso pasaulio skausmas ir tūžmastis. Po to viskas išnyko – ir stovyla, ir gyvatės. Rimas vėl gulėjo vienas, ant sofutės darbo kambaryje.

Antrąsyk vizija aplankė po mėnesio. Dabar gyvatės ne tik laikė jį apsivijusios, bet ir gėlė. Stovyla su jo paties veidu prabilo, ir kiekvienas žodis rodėsi skaudesnis už gyvačių gėlimą.

– Ko pasiekei, mąstytojau? – kalbėjo vaiduoklis. – Ieškojai gyvenimo prasmės, o tapai sraigteliu bedvasėje pramonės mašinoje. Kūrei žmonėms, o likai vienas, su šeima, kurioje nėra, su kuo pasikalbėti. Visos jaunystės svajos sudužo…

– Netiesa! – prašvokštė Rimas. – Aš turiu tris puikius vaikus, kuriems perduosiu savo kūrybą!

– Nejau manai, kad jiems tai bus įdomu? Ir ką jiems parodysi? Tėvą, kuris dirba tik tam, kad parneštų namo savo menką algelę? Kuris dirba tai, kame pats nemato prasmės?

Baisiausia atrodė tai, kad šmėkla buvo teisi. Draugai nuslinko tarsi į užmarštį. Žmona tapo nuobodi ir svetima. Jei kalbėdavosi, tai tik bardavosi. Kam jis dirba naktimis. Nesusiranda geresnio darbo. Uždirba per mažai. Vaikais visiškai nesirūpina. Bute nesitvarko. Tiktai kuria beprasmius tekstus. Kas juos vienijo, dabar skiria. O vaikai dar per maži, kad su jais kalbėtumeisi rimtomis temomis. Greitai paaugs, tada ir surasime, apie ką šnekėtis. – vis dar ramino save Rimas.

Vizijos rodydavosi vis dažniau – tiek darbe, tiek namuose. Net einant gatve ausyse skambėdavo šmėklos balsas, o pats Rimas vis dažniau pagaudavo save mąstantį balsu. Pirmąsyk užpultas namie jis norėjo šauktis pagalbos – šeima miegojo gretimame kambaryje. Bet pabūgo – o jei šmėklos puls juos? Vieną dieną prasitarė žmonai, bet ji visa tai pavadino sapnais. Liko tyliai kęsti vienam.

Norėdamas nuvyti vis augančią įtampą vyriškis pradėjo rūkyti. Po to ir gerti. O po kiek laiko jau gerdavo kasdien. Galiausiai prarado ir darbą. Gyveno iš žmonos algos. Dabar ji grauždavo jį ištisai. Kam geria. Kam rūko. Ir kam gyvena svetima sąskaita. Nuolat vadindavo jį tranu, kartais – išgama.

Jo žodžiai žmonai taip pat darėsi vis šiurkštesni. Jau ir ranką pakeldavo. Tai matydavo ir girdėdavo jų vaikai, o tai Rimą slėgdavo labiau už viską. Jis troško keistis, bent dėl vaikų. Bet stigo, į ką atsiremti, iš ko pasisemti stiprybės. Viena, kas liko – tai kūryba. Kūrė darbe, kartais – namie, kai žmona būdavo mokykloje, o vaikai – darželyje. Nusprendė išleisti savo eiles rinkiniu – gal ką sudomins, gal paskatins susimąstyti apie aukštesnius dalykus, o gal ir užsidirbti pavyks?

– Nieko tau neišeis! – ramino jį mylinti žmona. – Už kieno pinigus ketini leisti? Už mano? O gal manai, kad kas nors aukos? Kas ten tave žino ir kam tu įdomus? Net jei išleistum – kas gi skaitytų?

Ji buvo teisi. Žmonės aplinkui galvojo apie darbą, pinigus ir linksmybes. Rimo eilės ir dainos apie gyvenimo prasmės paieškas jiems turėjo būti per sudėtingos, gal net nuobodžios, tuščios. Žinoma, galima rasti savo klausytojų, iš tokių pačių svajotojų, bet kaip juos pasiekti be išteklių?

Apsigalvojęs jis nutarė žengti kitu keliu. Dainuoti gatvėje. Tai atrodė veiksmingiau, nei ieškoti lėšų poezijos knygai. O gal kas išgirs? Užsikabins? Pasiūlys išleisti albumą ar surengti tikrą koncertą? Ir prasmė gyvenimui, ir pragyvenimo šaltinis.

Už lango siautė žiema. Vienišasis menininkas laukė orų atšilimo. Užsidegęs nauja viltimi jis net metė gerti. Mesti rūkalus jėgų pritrūko. Sykį paklausė žmonos: aš dėl jūsų atsisakiau svaigalų, ko tu dėl manęs atsisakysi? Jis turėjo galvoje, kad žmona galėtų liautis barusis ir niurzgėjusi. Ji atsakė:

– Tavęs. Vienintelis dalykas, kurį galiu mesti, esi tu.

Žmona vis dažniau kalbėdavo apie skyrybas, bet vyras vis prisimindavo savo šeimą. Tėvai taip pat bardavosi, bet liko drauge. Jis jiems už tai buvo dėkingas. Galvojo, kad vaikams geriau matyti besipykstančius tėvus, nei išsiskyrusius. Taip jie ir gyveno – du vieniši žmonės po vienu stogu.

Pavasaris. Rimas sėdėjo gatvėje ant suolelio, skambindamas gitara ir dainuodamas. Tai jau kelioliktas kartas. Praeiviai dažniausiai praslinkdavo pro šalį, vienas kitas stabteldavo pasiklausyti.

– Žengiu per kaulus, dulkes ir per purvą…
Iš kur? Į ką? Kodėl?
Pasaulis lyg susiskliaudė į ilgą, ankštą urvą,
Vis vien pirmyn, vis vien.

Norėčiau, kad sustotų šitas kelias laiko
Ir man nebereikėtų vis iš naujo spręst,
Galbūt atsakymas – naivumas vaiko,
Nebijančio suklyst, nemokančio nekęst?

Iš dainos liejosi bodėjimasis supančiu pasauliu ir kartu – ryžtas veržtis į tikslą, apie kurį autorius galėjo tik numanyti. Čia atsispindėjo ir klausimas, ir nusivylimas klausimais, svajojant grįžti į vaikystę, kur viskas atrodė aišku iki akivaizdumo.

– Sveiki. – suskambo jaunatviškas moteriškas balsas. Pakėlęs akis Rimas išvydo šviesiaplaukę merginą mėlynomis akimis. Ji šypsojosi.

– Dalia. – pratarė mergina, ištiesdama ranką. Vyriškis paspaudė ją, nužvelgdamas netikėtą pašnekovę nuo galvos iki kojų. Dailus veidas, vidutinis ūgis, puikus sudėjimas, tvarkinga apranga. „Tuoj pasakys ką nors kvailo“ – pagalvojo dainius. Jis jau turėjo savo nuomonę apie stiprius vyrus ir gražias moteris – šių rūšių žmonės retai būna protingi. Jie per daug pasitiki savo kūnu, kad lavintų dvasią. Vieną gražią ir protingą merginą jis pažinojo, bet tai buvo seniai ir taip trumpai…

– Įdomi daina. – tęsė viešnia. – Tarsi kažko ieškotumėt ir pats nuo to bėgtumėt.

– Iš tiesų visą gyvenimą ieškau. – atsakė menininkas. – Ieškau gyvenimo prasmės.

– Ir kaip sekasi? Bent priartėjote?

– Vis dažniau galvoju, kad gyvenimo prasmė – pats jos ieškojimas…

– Nė vienas dalykas negali būti prasmė sau pačiam. – paprieštaravo mergina. – Ar teko domėtis kitų šalių kultūromis?

Vyriškis linktelėjo.

– Štai ir atsakymas. – vėl šyptelėjo pašnekovė. – Mums galvos linktelėjimas reiškia „taip“, o kai kuriose šalyse tai reiškia „ne“. Galvos linktelėjimas – tik judesys. Pats savaime – be jokios prasmės. Prasmę jam suteikia žmonės, vieni – vienokią, o kiti – visiškai kitokią.

– Suprantu. – mąsliai pratarė dainius, vis labiau stebėdamasis dailios merginos išmintimi, – kad kas nors būtų prasminga, mes patys turime tam suteikti prasmę?

– Ir taip, ir ne. Reikia, kad būtų kas nors kitas, kas tą prasmę suprastų taip, kaip mes.

– Bet negi tikrai nėra savaime prasmingų dalykų? Ar būti geru ir protingu žmogumi nėra savaime prasminga?

– O ką reiškia būti geru? Kad būtumėte geras, turite būti geras kažkam. Kažkam kitam. Gėrio prasmė – darbai, kuriuos darote ar bent siekiate padaryti kažkam kitam. Proto prasmė – gauti žinių iš kažko kito, praturtinti jas savo mintimis ir vėl perduoti kam nors kitam. Ar pats kurtumėte, jeigu žinotumėte, kad niekas niekada to neišgirs?

– Vargu. – teko pripažinti Rimui. – Vadinasi, kiekvieno mūsų prasmė – kažkame kitame? O kaipgi Dievas? Jis juk pats savaime – aukščiausia prasmė?

– Nežinau, kokio jūs tikėjimo. – šiek tiek suglumo Dalia. – Bet jeigu jūs – krikščionis, turėjote girdėti apie Trejybę. Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Tėvo prasmė – Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje. Sūnaus prasmė – Tėvo ir Šventosios Dvasios asmenyse, ir taip toliau. Dar prieš sukurdami pasaulį ir žmogų visi trys Dievo asmenys dalijosi prasme vienas su kitu.

Rimas klausėsi ir kiekvienas žodis rodėsi esąs daugiau, nei atsakymas į dabar užduotą klausimą. Jam tai buvo atsakymai į viso gyvenimo klausimus. Po ilgo laiko jis sutiko įdomų žmogų. Atrodė, jog šis susidomėjimas – abipusis. Bet svarbiausia buvo juos jungiantis pokalbio turinys.

Jie susipažino artimiau. Dalia buvo žurnalistė. Nuo pat vaikystės domėjosi įvairiais būties klausimais. Rimas jai papasakojo apie savo paieškas, kartkartėmis užsimindamas apie kasdienybę. Šiaip jau asmeniškumų vengė. Jie dažnai susitikdavo – tai mieste, tai jos namuose. Kalbėdavosi apie literatūrą ir muziką, istoriją ir politiką, religiją ir filosofiją. Kartą Dalia paklausė:

– Ar tiki meile iš pirmo žvilgsnio?

– Tik iš pirmo žodžio. Iš pirmos minties. – atsakė Rimas.

Jų rankos susilietė ir Dalia užčiuopė vestuvinį žiedą ant Rimo piršto. Delnai staiga išsiskyrė. Ji žinojo, kad jos draugas – vedęs ir turi vaikų. Jis gi mielai būtų užmiršęs dėl jos visą pasaulį, ypač – nuolat burbančią žmoną. Tik ne vaikus. Ak, juk Dalia galėjo būti jo dalia. Kodėl jų pažintis – tokia pavėluota? Abu suprato, jog po šių žodžių ir rankų paspaudimo jie nebegalės būti tiesiog draugais. Ryšys buvo per daug stiprus. Bet abu žinojo, kad toks ryšys sužlugdytų vertybes, kuriomis abu tikėjo. Rimas darsyk suspaudė Dalios ranką ir abu išsiskyrė, kad niekados daugiau nebesusitiktų.

Nedraskys jis šeimos. Žmona jam davė gražiausia, ką gali duoti žmogus – tris šaunius, protingus vaikus. Be to, kas žino, kiek ilgai truktų jo ryšys su Dalia. Kiek ilgai ji kęstų svajotoją bedarbį su žalingu įpročiu, kovojantį su vaiduokliais? Kaip greitai buitis nužudytų ir jų santykius? Dar vieną žmogų padaryti nelaimingą būtų per žiauru.

Naktį jį vėl aplankė vizija. Gyvatės smaugė taip stipriai, kad buvo sunku kvėpuoti. Stovyla tylėjo – tarsi kažko laukdama. Atrodė, kad galas – čia pat. Norėjosi bent atsisveikinti su šeima, bet stabdė baimė dėl jos likimo. Rimas teprašvokštė: – Viešpatie, gelbėk!

Netikėtai smaugimas liovėsi. Gyvatės šnypšdamos nusivyniojo nuo jo kūno, pašliaužė grindimis ir dingo. Stovylos apdaras sušvito akinamo baltumo šviesa. Jai pakėlus galvą Rimas vėl išvydo savo veidą, bet jis buvo giedras, o šypsena iš piktos ir liūdnos virto geraširdiška ir draugiška.

– Kas tu? Angelas ar demonas? – pusbalsiu paklausė vyriškis.

– Aš – tai tu. Aš – tavo atspindys. – skambiai atsakė stovyla.

– Kas gi tave taip pakeitė?

– Ne kas kitas – tu pats. Tu pakeitei save ir mane. Atsisakei gyvenimo siūlomos laimės dėl savo artimųjų. Nėra didesnio gėrio, kaip pasiaukoti dėl kito. Metų metus kaupei nuoskaudas ir neviltį, pats tapdamas nuoskauda ir neviltimi. Dabartiniu savo sprendimu tu praskaistinai save. Kiekviena mintis, kiekvienas sprendimas palieka tamsų šešėlį arba šviesų atspindį. Gyvatės, kankinusios tave, kamavo ir mane. Tai – mūsų geliantys įspūdžiai. Bet dabar aš laisvas…

– Ar tai – jau viskas? – baugščiai paklausė Rimas.

– Nežinia. Gal dar daugelį kartų pasimatysime. Jei tavo mintys bus šviesios – dabartiniu pavidalu, jei tamsios – ankstesniu. Bet dabar tu žinai, iš kur semtis šviesos.

– Iš kur gi?

– Iš to, kurio šaukeisi man atėjus. Atskiri sprendimai gali mus apšviesti arba apgaubti tamsa, bet svarbiausias klausimas – šviesos šaltinis. Tamsa tėra šviesos trūkumas. Kuo tu toliau nuo šviesos šaltinio, tuo daugiau tamsos tavo gyvenime.

– Tu kalbi apie Dievą… – suvokė Rimas. – Bet ką tik sakei, jog šviesa ir tamsa – tai mūsų sprendimai…

– Aukščiausias kiekvienam suteikia savo šviesos spindulėlį. – ramiai atsakė stovyla. – Bet jei tolsti nuo jo, tas spindulėlis greitai išsisklaido mus supančioje pasaulio tamsoje. Pažink šaltinį, susiliek su juo, ir jis apšvies visą tavo būtį.

– Tai man belieka išnykti?

– Ne. Tik jame tu tapsi tikruoju savimi. – ištarė stovyla ir susiliejo su brėkštančia aušra.

Išaušo vaiskus vasaros rytas. Rimas gerą valandą praleido maldoje. Pakirdus žmonai ir vaikams jis jau buvo susitaikęs su Aukščiausiuoju ir su pačiu savimi. Vaikai žaidė savus vaikiškus žaidimus, o Rimas kalbėjosi su Milda. Vienu du. Jis domėjosi jos darbu, jos giminaičiais, jų rūpesčiais. Po to jis papasakojo apie savo planus. Grįžti į darbą. Neakivaizdžiai studijuoti filosofiją. Tapti dėstytoju.

Atrodė, kad visos ilgametės sienos tarp jų tirpsta it ledas. Jie vėl buvo vyras ir žmona.

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. M. Kundrotas. Arčiai ir toliai
  2. M. Kundrotas. Tikitės meilės? Kokios?
  3. M. Kundrotas. Nemeilė kitokiems ir pakanta gyvybės naikinimui
  4. M. Kundrotas. Blogis
  5. M. Kundrotas. Privatumo ribos
  6. M. Kundrotas. Kas atveria pragarą?
  7. M. Kundrotas. Teisėkūra ir teisėsauga
  8. M. Kundrotas. Šiuolaikinė Lietuvos misija
  9. M. Kundrotas. Žemės ir kalbos tauta
  10. M. Kundrotas. Sustabdykime liberalųjį satanizmą
  11. M. Kundrotas. Tiesa – aukščiau visko
  12. M. Kundrotas. Talmudas: klastotės ir tikrovė
  13. M. Kundrotas. Ar išgelbėsime šeimas iš pragaro?
  14. M. Kundrotas. Fašizmo ir bolševizmo genetika
  15. M. Kundrotas. Iškentėtas ir iškentėjęs Dievas

Siūlomi vaizdo įrašai:

ALKO TURINYS

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kiti Straipsniai

Alkas.lt koliažas

M. Kundrotas. Kaip padugnės tampa aukštuomene

2023 03 19
Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

M. Kundrotas. Ar tautininkai dar turi potencialo?

2023 03 17
Plk. lt. Linas Idzelis | asmeninė nuotr.

Pulkininkas Linas Idzelis: Tėvynė pati neapsigins, o priešai patys po žeme nesulįs

2023 03 07
Atostogos | pexels.com nuotr.

Atostogos – metas pailsėti visiems

2023 03 06
Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

M. Kundrotas. Paauglystės dialektika šiuolaikinėje politikoje

2023 02 27
Romualdas Grigas | enciklopedia.lt nuotr.

R. Grigas. Odė protėvių atminčiai

2023 02 22
Marius Kundrotas | Respublika.lt, I. Sidarevičiaus nuotr.

M. Kundrotas. Kaip „žmogaus teisių gynėjai“ kūrė beraščių visuomenę

2023 02 15
Marius Kundrotas | Respublika.lt, I. Sidarevičiaus nuotr.

M. Kundrotas. Kruvina tuštybės mugė

2023 02 06
Vydūnas 1948 m. | Mažosios Lietuvos enciklopedijos archyvo nuotr.

Išleista Vydūno knyga „Kaip tapti saulėtu žmogumi“

2023 02 02
Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas 1990 m. kovo mėn., Vilniuje | wikipedia.org, A. Sabaliausko nuotr.

M. Kundrotas. Landsbergiai ir Brazauskai: nei sąjungininkai, nei oponentai

2023 01 30
Rodyti daugiau

Naujienos

Ukraina ginasi | facebook.com/GeneralStaff.ua nuotr.
Ukrainos balsas

Kijevui atsiveria galimybė surengti kontrsmūgį

2023 03 24
Raimundas Lopata | lrs.lt nuotr.
Lietuvoje

Siūloma, kad žvalgyba praneštų apie sekimą

2023 03 24
Eglutės | vilnius.lt nuotr.
Lietuvoje

Šventinės eglutės sugrįš į Kalėdų mišką

2023 03 24
Laukiama pasiūlymų „Via Baltica“ projektams
Lietuvoje

Tvarkomas viadukas nuo Vilniaus į Trakus

2023 03 24
Skruzdės | pixabay.com, ImageParty nuotr.
Gamta ir žmogus

Su bundančia gamta bunda ir kenkėjai

2023 03 24
Pasienio stebėjimo sistemos | vrm.ltv.lt nuotr
Lietuvoje

Stebimas visas pasienio ruožas su Baltarusija

2023 03 24
Neringa | Deniso Nikitenkos nuotr.
Lietuvoje

Neringa kviečia sodinti Šimtmečio giraitę

2023 03 24
Aplinkos tarša nuotekomis | lrv.lt nuotr.
Lietuvoje

Seimas imasi aplinkosaugos pataisų

2023 03 24
Prano Raščiaus (1932–1987) poezijos knyga „Paragauki sulos“ Prano Raščiaus (1932–1987) poezijos knyga „Paragauki sulos“ Prano Raščiaus (1932–1987) poezijos knyga „Paragauki sulos“

SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • Ar taip? apie Prof. G. Navaitis: Išmokime gyventi be streso (III)
  • ... :( apie L. Kalėdienė. Ministrė Armonaitė apžiojo ES lietuvių kalbai skirtus 35 milijonus
  • Be įtampos įmanoma, apie Prof. G. Navaitis: Išmokime gyventi be streso (III)
  • Žemyna apie Kijevui atsiveria galimybė surengti kontrsmūgį

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Prof. G. Navaitis: Išmokime gyventi be streso (III)
  • Kijevui atsiveria galimybė surengti kontrsmūgį
  • Siūloma, kad žvalgyba praneštų apie sekimą
  • Šventinės eglutės sugrįš į Kalėdų mišką
Lininės rankinės Lininės rankinės Lininės rankinės

Kiti Straipsniai

M. Kundrotas. Kaip padugnės tampa aukštuomene

by Jonas Vaiškūnas
2023 03 19
13
Alkas.lt koliažas

Padugne vadinamas žmogus, kurio dvasinė kultūra – pačiame dugne. Įprastas stereotipas, jog tai būdingiausia varguomenei.

Skaityti toliau

M. Kundrotas. Ar tautininkai dar turi potencialo?

by Jonas Vaiškūnas
2023 03 17
14
Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Šis straipsnis – ankstesnės publikacijos tęsinys: joje svarstyta vizija tautininkams rinkimų pamokų kontekste. Po šios publikacijos pasirodė įvairių komentarų, išsakyta...

Skaityti toliau

Pulkininkas Linas Idzelis: Tėvynė pati neapsigins, o priešai patys po žeme nesulįs

by Jonas Vaiškūnas
2023 03 07
3
Plk. lt. Linas Idzelis | asmeninė nuotr.

Vakar Lietuvoje ir JAV buvo paminėtas 105-asis brig. generolo, pripažinto faktinio šalies vadovo Adolfo Ramanausko-Vanago gimtadienis. Žiūrint iš šiuolaikinės perspektyvos...

Skaityti toliau

Skaitytojų nuomonės:

  • Ar taip? apie Prof. G. Navaitis: Išmokime gyventi be streso (III)
  • ... :( apie L. Kalėdienė. Ministrė Armonaitė apžiojo ES lietuvių kalbai skirtus 35 milijonus
  • Be įtampos įmanoma, apie Prof. G. Navaitis: Išmokime gyventi be streso (III)
  • Žemyna apie Kijevui atsiveria galimybė surengti kontrsmūgį
  • Bartas apie Kijevui atsiveria galimybė surengti kontrsmūgį
Kitas straipsnis
Policija | policija.lt nuotr.

Policijos akiratyje – prekybos centrai

srtfondas Init

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | VideoAlkas | Visi rašiniai | Paremkite Alką
 Pradžia

Alkas.lt

   https://lazerineklinika.lt/ | https://sportsman.lt/ | CBD aliejus Lietuvoje | Farming Simulator 22 mods | ETS2 Mods | FS22 Mods | FS22 mods download | Bigbank.lt | kemi.lt | TIK BALDAI | ATS Mods | Skyrybos internetu - skyrybos bendru sutarimu | fs22 mods | ATWINS | Srotas24.lt - Dalys | Zuza.lt | LIVIN parduotuvė | Grozionamaisfinksas.lt | https://www.zvejojam.lt | Darbo skelbimai

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai