Kovo 11 d., Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijoje vyko šventinis koncertas, skirtas Lietuvai, ir kraštiečio, signataro prof. Česlovo Kudabos (1934–1993) gimimo 90-osioms metinėms.
„Šitą žemę man likimas dovanojo“ – eilutės iš Gyčio Paškevičiaus ir Erikos Drungytės dainos „Mano kraštas“ – taip tiko pavadinti Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos koncertui.
Gražiausiomis dainomis, šokiais ir muzika, širdingais prisiminimų žodžiais ir istoriniais vaizdais lyg gėlių žiedais šventiškai nuklotas Lietuvos paribio varganos buities išauginto berniuko takas į mokslo aukštumas, į didžios asmenybės kelius, į meilės darbus savo kraštui ir žmonėms.
Dabar šį skambų ir garbingą vardą Ignalinoje šimtus kartų taria ir rašo apie 700 gimnazistų – tokių laisvų, žavių ir tikrai talentingų, puikiu koncertu visus pradžiuginusių, Česlovo Kudabos atminimą gražiai pagerbusių.
„Įspūdinga diena. Dvi gražios ir prasmingos šventės. Viskas darnu, artima, sava. Tokiomis akimirkomis pajaučiame, kad esame istorijos dalelė.
Ta istorija dar pasiekiama vyresniųjų prisiminimuose. Ji – mūsų stiprybė, mūsų raktas į ateitį…“, – sveikindamas kudabiečius ir renginio dalyvius sakė savivaldybės meras Laimutis Ragaišis.
Česlovas Kudaba gimė 1934 m. liepos 24 d. Kobylniko miestelyje (Baltarusija). 1940 m. šeima persikėlė į tėvo gimtinę, Vaicekavo kaimą.
Gyveno troboje su penkiais langais, tėvams ir trims vaikams po langą ir po medį kieme…
Pabaigusio Bobėnų pradinę mokyklą Kudabų Česiuko keliai iš Vaicekavo kaimo vedė į Tverečiaus progimnaziją, vėliau Švenčionių mokytojų seminariją ir Vilniaus universitetą. Studijavo Gamtos mokslų fakultete. Vėliau tapo jo dekanu.
Geografijos profesorius Č. Kudaba – monografijos, penkiolikos knygų, dviejų tūkstančių straipsnių autorius – su džiaugsmu sutiko Atgimimą, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo išrinktas į Atkuriamąjį Seimą, tapo Kovo 11-osios Akto signataru.
Nuotraukose jį matome su žymiais žmonėmis: Šventuoju Tėvu Jonu Pauliumi II, Vilties Prezidentu Stasiu Lozoraičiu, Prezidentu Valdu Adamkumi… Apsirengęs paprastais drabužiais, su kuprine ant pečių profesorius leisdavosi į pažintinus žygius.
Lietuvos pėsčiojo riterio, kelio poeto takai ir takeliai nusidriekė per visą Lietuvą ir šalies istoriją. Jis savo žvilgsniu nuglostė ir aprašė Lietuvą.
Tie, kuriems teko pažinti Česlovą Kudabą, žino, kad tai buvo didžios širdies žmogus, labai mylėjęs Lietuvą.
Česlovo Kudabos gyvenimo svarbias akimirkas vaizdingai perteikė gimnazijos teatro IKI aktoriai, pasakoję apie jo vaikystę, pirmuosius mokytojus, buvimą gamtoje, sunkius kaimo darbus, skurdą ir didelį norą pažinti, sužinoti, siekti mokslo.
Buvo skaitomi ir be galo jautrūs, nuoširdūs paties Č. Kudabos prisiminimai.
Šviesiai džiaugsmingoje koncertinėje programoje pasirodė Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos ir Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos instrumentiniai ir vokaliniai ansambliai, atlikėjai, šokių kolektyvai.
Toks gausus būrys gabių mažųjų mokinukų ir vyresnių mokinių, tiek daug vilčių ir naujų kelių.
Pasitikdami šią sukaktį kudabiečiai dalyvavo proginiame 30 dienų žingsnių iššūkyje „Pėsčiojo riterio pėdomis“ ir fotografijų varžytuvėse.
Koncerto pabaigoje apdovanoti gražiausių vaizdų autoriai ir daugiausiai žingsnių surinkę klasės. Visa mokyklos bendruomenė ir jų artimieji apžygiavo 4 kartus aplink žemę.
Šventinis koncertas užbaigtas daina „Mano kraštas“, kurią kartu su visais dalyviais sudainavo muzikos mokytojas, žinomas Ignalinos krašto atlikėjas Gintautas Juodagalvis.
Mokinių, mokytojų sukurta įspūdinga programa – puiki dovana Lietuvai ir širdinga padėka bei pagarba vienam iš jos kūrėjų.
Šaunus lietuvis buvo, su meile Lietuvai gyvenęs ir dirbęs jai.
Spėju, kad Česlovo Kudabos gimtojo Kobylniko ( dabar Naročius- Narutis?) dabartinėje Baltarusioje pavadinimas galėjo būti Kumelininkai arba Kubilininkai. Netoli Naručio yra vietovė Jakubiški ( Jokūbiškis?), Švakšty ( Švokštai), Jodaucy ( Juodaičiai?) Ir aplink visą Naručio ežerą randame lietuviškos kilmės pavadinimų – Daubarava, Taluci, Akeli,Margi,Baltaguzy ( Baltagūžiai?),Survily,Spiagla ( Spiegliai?), Tridany (Trydoniai?), Dziagili (Dagiliai?) Vorgi- (Vargiai), Bijuti (Bijučiai)? Mumiški. Skaičiau, kad lietuviški vietovių pavadinimai dabartinės Baltarusios teritorijoje būdavo slavinami pagal skambesį ( Zietela- Dziatlava, Salos- Soly, Smurgainiai- Smargonj) arba išverčiami į slavų kalbas ( Užubalis- Zabalacj prie Rodūnios kelio, Paąžuoliai- Paddubna prie Lydos).
Dėl Kobylniko kaimo pavadinimo, tai būčiau linkęs pradinį ‘K’ matyti, kaip priešdėlinį garsą. Patį žodį kaip vietos pavadinimą laikyčiau padarytą iš vandenvardžio Obylia (Obelia). Pridėjus priesagą -nykas (-nykai), vadinant prie Obelios gyvenamą vietą, radosi Obylniko (Obelnikų) kaimo pavadinimas, slavėjant galėjęs Kobylniku patapti. Pvz., Lietuvoje yra Obelijos ežeras, o prie jo kaimas – vardu Obelnykai. Be to, ir pačioje Baltarusijoje nuo Jogailos laikų minima vietovė Obolcy vardu vadinama. Regis, ji buvusi dar toliau nuo Lietuvos sienos negu Narutis. Žodžiu, pavadinimus reikalinga moksliškai ištirti, bet tai nedaroma.
Kazys Pakštas savo straipsnyje “Keletas samprotavimų apie Lietuvos ribas. Ką liudija Vilnijos vietovardžiai” mini Kubilninkus.Manau, kad rytų aukštaičių vilniškių tarme šis pavadinimas buvo tariamas Kubilnykai ( palyg. Vabalninkas- tarmiškai Vabalnykas), slavų kalbose virto Kobylniku.
Visgi Kobylniko pavadinime matyčiau liet.-latv. šaknies Kumel-, esančios žodžiuose liet.kumelė, kumelys, latv. kumelš – “kumelys”, vertimą į Kobyl-, nes ‘kobyla’ tiek rusiškai, tiek lenkiškai reiškia ‘kumelė’. Šią prielaidą patvirtintų ir tai, kad kaimo pavadinimas liko su liet. priesaga -nikas/-nykas (tarm.). Liet. k. žirgai ir žodžiu ‘obolmušiai’ vadinami, bet tai, matyt, atskiros žirgų veislės pavadinimas, todėl turimais duomenimis sunku patikimiau įrodyti, kad Kobylniko pavadinime turime būtent šaknį -obyl-/- obel-, reiškiančią raitelio tapatinimą su atitinkamos veislės (plauko) žirgais, nors tokio principo veikimo praktikos Lietuvoje yra, pvz., sartas arklys – Sartai (mstl.), trakėnų veislės arklys – Trakai, Trakėnai, žemaitukai veislės žirgai – Žemliai ir t.t. Tokiu atveju patikimiau būtų Kobylniko -Kumelniko pavadinimo šaknį Kumel-/Komel-(?) gretinti su toliau nuo sienos esančiu Gomeliu, laikant jį bendrašakniu ir tapačios reikšmės pavadinimu su liet. kumelys, latv. kumelš žodžiais. Manau, kad taip užgriebiama gilesnė Lietuvos senovė.