M. Kundrotas. Arčiai ir toliai

Ant jūros kranto sėdėjo du broliai. Kęstas ir Vaidas. Abiems – po šešiolika, tiktai Kęstas valanda vyresnis už Vaidą. Žvelgiant iš šalies juos galima supainioti. Lygiai tie patys pailgi veidai, mėlynos akys, pelenų spalvos plaukai ir grakštus stotas liudijo, kad tai – vienos šeimos vaikai.

Abu žvelgė į jūros tolį.

– Įdomu, kas ten už jos? – svajingai paklausė jaunėlis. – Tikriausiai – nuostabūs kraštai…

– O man gražiausia – tai, kas iki horizonto. – pratarė vyresnysis. – Visa tai – mūsų, o kas toliau – jau svetima. Tai – paslaptis. Tegu paslaptimi ir lieka. Pasaulis be paslapčių būtų nuobodus.

– Paslaptis tik tuo ir įdomi, kad ją galima įminti. – paprieštaravo smalsuolis.

– O ką veiksi, kai įminsi visas pasaulio paslaptis? – šyptelėjo santūrusis.

– Mano amžiui paslapčių užteks…

Vakarėjo. Saulė nutvieskė dangų ir jūrą pasakiškais gaisais. Rausvi, melsvi, žalsvi atspalviai žaidė skliaute, debesyse ir bangose, tarytum paslaptingos jėgos varžytųsi, grumtųsi viena su kita. Staiga Vaido žvilgsnį patraukė keistas judantis gumulas paplūdimio smėlyje. Abu paaugliai iš lėto pajudėjo link jo, kol išvydo tinkle įsipainiojusią žuvėdrą. Tuomet pasileido tekini.

Paukštis blaškėsi, apimtas siaubo ir nevilties. Rodėsi, pinklėse užsismaugs, arba sprogs širdis. Vaidas šiaip taip sugriebė tinklą, o Kęstas išsitraukė sulankstomą peiliuką ir perpjovė jo siūlus. Išlaisvinta žuvėdra kurį laiką tupėjo, vis dar kovodama su vidine įtampa, o paskiau išskleidė sparnus ir šovė į dangų. Jaunuoliai stebėjo ją dingstančią vis melsvėjančiame tolyje.

– Dabar ji laisva! – pratarė Vaidas, žvilgsniu lydėdamas skrajūnę. – O aš laukiu, kada nutrūks pančiai, rišantys mane prie šio žemės lopinėlio, kada galėsiu skrieti laisvai, žvelgdamas visą pasaulį.

– O apie savo kraštą jau viską žinai? Jau aplankei visas pilis, senamiesčius, miškus ir ežerus?

– Kam gi man tai? Viskas čia – vienoda. O štai ten… Kiekviena šalis – savita. Visur viskas skiriasi – gamta, žmonės, pastatai, pasakos ir dainos… Paskaityk knygas, pasižiūrėk filmus – nėra nė vieno krašto, kuris sutaptų su kitu.

– Bet juk ir mūsų kraštas – spalvingas. – nenusileido Kęstas. – Vienur – kalvos, kitur – lygumos, vienur – pušynai, kitur – ąžuolynai. O žmonės? Pasižiūrėk į močiutę Oną – ji žemaitė. Rami, santūri, užsispyrusi. O močiutė Marcelė – dzūkė – judri, linksma, atlapaširdė… Ir dainos vienur – smagios, kitur – svajingos, dar kitur – liūdnos…

– O man graikų dainos patinka! – vėl mestelėjo Vaidas. – Dar ispanų, žydų, čigonų. Prasideda ramiai, toliau greitėja, baigiasi vėl ramiai. Išjaučiama visa jausmų gama. O pas mus – arba strapaliojimai, arba visiškos nuobodybės.

– Tokie jau esame – nuoseklūs. Kai linksminamės, tai linksminamės, kai liūdime, tai liūdime. – apgynė savo tautą Kęstas.

Praslinko pusmetis. Karštą vasarą pakeitė lietingas, šaltas ruduo. Berniukų tėvai nusprendė atostogas praleisti saulėtoje Ispanijoje, kartu pasiimdami vaikus. Vaidas krykštavo – tai buvo pirma jo kelionė į tokią tolimą šalį. Kęstas taip pat džiaugėsi, tiktai gerokai santūriau. Jam atrodė svarbiau praleisti kelias dienas su šeima, nei pažinti svetimą kraštą, kuris taip masino jaunesnįjį dvynį.

– Pažvelk į šią jūrą! – šūktelėjo Vaidas, šeimai deginantis pliaže. – Grynas safyras, o prie kranto – skaidru, kad net gylį sunku nustatyti! Nepalyginsi su ta drumzlina Baltija…

– Užtai mūsų krantas – iš minkšto smėliuko, čia gi – akmenys. Nepaeisi be batų. – burbėjo Kęstas.

– Bet pažiūrėk į tą perlamutrinį dangų! Į tą skaisčią saulę! Viskas aplinkui nutvieksta akinama šviesa, ir tai – lapkričio mėnuo! Pagyventum čia bent metus – bet koks liūdesys pranyktų!

– O aš debesų pasiilgau. Be to, man patinka auksinis ruduo, žiemos pusnys, pirmoji žaluma pavasarį… Kiekvieną žiemą viskas miršta, kiekvieną pavasarį – prisikelia, ir taip – kasmet.

Naktis užėjo staiga – tarsi kas būtų išjungęs šviesą. O Kęstas ilgėjosi įvairiaspalvių vakaro gaisų.

Rytojaus dieną šeima nusprendė apžvalgyti miestą. Miestas buvo senas, ant kalno pajūryje stovėjo pilis-tvirtovė, žemiau driekėsi rūmai ir vilos. Susėdę kavinėje keliautojai užsisakė aštuonkojo. Visi jį sukirto pasimėgaudami, tiktai Kęstas pajuokavo: – Kad taip dabar cepelinų!

– Ar atkreipei dėmesį? – teiravosi Vaidas. – Žmonės čia – linksmi, draugiški, mandagūs. Ne taip, kaip pas mus – niūrūs ir pikti.

– Jei sprendi iš aptarnavimo kavinėje ar viešbutyje, tai jie ir turi būti mandagūs. – burbtelėjo Kęstas. – Juk mes – jų klientai, jie gyvena iš mūsų. O kad gatvėse praeiviai judresni, tai jau šiek tiek erzina. Visur triukšmas, jaukia visas mintis.

Iš tikrųjų niurzga pasakė tik dalį tiesos. Jį erzino šis tas daugiau, nei vietos gyventojų ritmas. Rytais – triukšmas, perpiet – visiška tyla, tarytum saulės kaitra būtų visus išmarinusi, nuo pavakarių – vėl triukšmas, ir taip – pernakt. Jam užtekdavo tik pažvelgti į čionykštį, kad išvystų svetimą. Dauguma – tamsiaodžiai, tamsiais, garbanotais plaukais, primenančiais avies vilną, atvykėliui nuo šaltosios Baltijos jie atrodė tokie pat tolimi ir atgrasūs, kaip marsiečiai ar pasakų šmėklos.

Paskutinę atostogų dieną šeima nusprendė praleisti provincijos sostinėje. Vaidą pavergė įspūdingos pilys ir bažnyčios, visur skambantis jo mylimas flamenko, tuo tarpu Kęstas vaikščiojo atsilikdamas, tarsi iš pareigos, paskendęs savo paties mintyse. Tėvams su broliu užsukus į eilinę senamiesčio gatvę, jis vis kulniavo pirminiu keliu, kol staiga suvokė pasiklydęs. Miestą jau gaubė naktis. Atsidūręs vienas svetimoje vietoje vaikinas gerokai išsigando. Svetima aplinka jį ir taip veikė priešiškai, o dabar jis liko atskirtas nuo bet ko, kas jį jungtų su jo pasauliu.

Žingsniuodamas priėjo aikštę. Joje knibždėjo žmonių, kaip ir kiekvieną vakarą šioje šalyje. Vidury aikštės stovėjo bronzos statula. Barzdotas raitelis ant žirgo, su karūna ir viduramžių drabužiais. Žirgas laikė šiek tiek kilstelėtą priekinę koją. Staiga jis treptelėjo. Žmonių minia, automobiliai, šunys ir katės aplinkui tarsi išnyko. Bernaitį sukrėtė šaltis, lyg tėviškės rudens laukuose. Karūnuotasis raitelis žvelgė tiesiai į jį, galiausiai – prabilo. Jo balsas skambėjo ramiai ir didingai, o Kęstas jo kalbą suprato!

– Sveikas, svetimšali! Ar jauku tau mano šalyje?

– Atleiskite, aš čia – pirmą kartą… – suvebleno išsigandęs paauglys. Jis dar galėjo taikstytis su kitokia jūra, kitokiu miestu, kitokiais žmonėmis, bet kalbanti statula jį palaužė.

– Pirmas įspūdis dažnai būna svarbiausias. – lengvai nusišypsojo barzdočius.

– Viskas čia man keista. Žmonės, gamta, viskas – kitaip, nei pas mus. – prisipažino atvykėlis.

– Suprantu tave. – mąsliai pratarė bronzinis raitelis. – Aš taip pat susidūriau su svetimu pasauliu. Tik deja – savo paties šalyje. Aš buvau šio krašto valdovas. Įsiklausyk į jo vardą: Katalonija… Dabar tai – Ispanijos žemė, o kadaise buvo laisva ir galinga šalis. Mūsų protėviai čia suplaukė iš skirtingų kraštų. Iberai ir keltai, romėnai ir gotai, visi prisidėjo prie mūsų tautos gimimo.

Po to įsiveržė maurai. Viskas mus nuo jų skyrė. Jie meldėsi kitam Dievui, kalbėjo kita kalba, jų veidai, akys, plaukai – viskas buvo tamsu, lyg išdeginta jų gimtųjų kraštų saulės. Maurai žudė ir plėšė mūsų žmones, daugelį jų pavertė vergais. Bet katalonai grūmėsi už savo Dievą, tėvynę ir laisvę.

Gimus man pusė Katalonijos jau buvo laisva, kitą pusę tebevaldė maurai. Laisvoji šalies dalis buvo padalyta į keletą valdų. Aš paveldėjau tris iš jų. Žengdamas protėvių keliu visą gyvenimą skyriau kovai su užkariautojais. Susidraugavau su italų jūrinėmis respublikomis. Daugelį kartų puoliau priešų valdas rytinėje Ispanijos pakrantėje. Suvienijau didžiumą Katalonijos, atkariavau dalį krašto iš maurų. Įpėdiniams palikau laisvą ir stiprią valstybę. Ir jie buvo jos verti.

Praslinko amžiai, ir aš užkeltas čia – ant pjedestalo. Turėjau daugiau nei šimtmetį stebėti pro mane slenkančią istoriją, o iš turistų gidų išgirdau, kas vyko tol, kol aš ilsėjausi. Sužinojau, kaip mano sūnus galutinai išvadavo ir sutelkė šalį. Kaip katalonai sukūrė jūrų imperiją, prekiavo, krovėsi turtus, gyveno oriai ir laimingai. Ir kaip per valdovų santuokas Katalonija atiteko Ispanijai. Mačiau, kaip kūrėsi katalonų laisvės sąjūdžiai, kaip kilo karai, liejosi mano žmonių kraujas.

Dabar mes – pavergta tauta. Bet laisvės ugnis tebeliepsnoja mūsų protuose ir širdyse. – baigė savo istoriją bronzinis raitelis.

Paminklas sustingo. Aplinkui vėl vaikščiojo žmonės, važinėjo automobiliai, bėgiojo katės ir šunys. Atrodė, kad kalbėtasi vos kelias minutes, o jau brėško rytas. Iš už kampo skubėjo Kęsto šeima – suglumusi ir išsigandusi.

Kęstas mąstė. Jo sieloje budo meilė šiam kraštui, už kurį tiek kovota. Jo žaliuojančiam rudeniui, jo pilims, jo safyrinei jūrai. Jo drąsiems, kūrybingiems, draugiškiems žmonėms, kurių gyslose susiliejo senbuvių ir ateivių kraujas. Jam darėsi gėda, kam taip nedėkingai atsakė į šios šalies svetingumą. Darėsi gėda už visą ligšiolinį priešiškumą kitoms šalims ir tautoms. Bronzinio raitelio pasakojimas priminė jam lietuvių tautos kovas. Viskas atrodė taip pažįstama. Argi ne visur žmonės kovojo už tą patį – už savo tėvynę, už savo laisvę, už savo šeimas ir bendruomenes?

Vaikinas prisiminė, kaip lietuviai su latviais ir estais stovėjo Baltijos kelyje, kaip su gudų ir ukrainiečių protėviais kūrė Didžiąją Kunigaikštystę, kaip greta lietuvių ištisus amžius gyveno totoriai ir karaimai, ir visi kartu buvo Lietuva. Jis suprato, kokia siaura buvo jo širdis. Juk mylėti Sava galima ir mylint Kita. Dabar jis mylėjo visas pasaulio tautas ir kiekvieną šalį atskirai.

„O vis dėlto sava šeima – brangesnė už kitas šeimas. Tėvynė lieka tėvyne, o pasaulis toks gražus būtent dėl savo įvairovės. Tegul lieka lietuviai lietuviais, o katalonai – katalonais“ – baigė mintį Kęstas, jau skrisdamas lėktuvu namo.

Nuo to laiko brolių kalbos pasikeitė. Kęstas tai vienas, tai su šeima, tai su draugais lankė vieną šalį po kitos. Kiekviena jam turėjo, ką papasakoti, ir jis mielai klausydavosi, o paskiau dalindavosi – įspūdžiais, vaizdais, mintimis. Vaidas triumfavo. Jam atrodė, kad brolis atsivertė. Kęstas manė kitaip. Savo pasikeitimą jis suprato kaip ankstesnio mąstymo praplėtimą: per savastį – į visumą. Būtent savasties jis pasigedo jaunėlio mintyse.

Vienąkart Kęstas pasikvietė Vaidą į jaunimo stovyklą. Ant kelmo pievoje sėdėjo senolis su lazda, aplink jį būrėsi gal apie dvidešimt jaunuolių ir paauglių.

– Mažam kambarėly ugnelę kuriu,
Girdžiu, kaip motulė kalba su kariu! – traukė dainą stovyklautojai.

– …kalba su ežiu! – visa gerkle užgiedojo Vaidas. Jam tai rodėsi labai juokinga – sena motinėlė bendrauja su spygliuotu miško gyventoju, tarsi jis ją suprastų. Prisigėrusi, veikiausiai.

Jaunimas nuščiuvo, o senolis pakreipė galvą link sumaišties kėlėjo – ar tik neatsistos, ar netrenks lazda? Bet pasigirdo tylus, ramus, gal tik dėl amžiaus kiek virpantis balsas.

– Ar žinai, vaikine, ką ši daina reiškia? Ją dainuodavo mūsų partizanai, mūsų tremtiniai. Dainuodavo motinos savo vaikams, prislopintais balsais, kad neišgirstų svetimi, neįskųstų, nesuimtų. Su šia daina aš užaugau, išmokytas mylėti savo tėvynę ir už ją kovoti.

Kai mūsų kraštą užgrobė sovietai, man tebuvo šešiolika. Norėjau stoti į partizanų gretas, bet vadas atsakė: per jaunas. Sovietus keitė vokiečiai, po to grįžo sovietai. Mano tėvus ištrėmė, aš spėjau pabėgti į mišką – pas laisvės kovotojus. Dalyvavau keliuose mūšiuose, buvau sužeistas. Paskiau mūsų jėgos išseko. Metų metus sėdėdavome drėgnose žeminėse, ligų išsukinėtais sąnariais, tiktai kartais išeidami. Aplankydavome gretimą kaimą, gaudavome pavalgyti. Kartais geri žmonės patys atnešdavo.

Kai priešai suimdavo ką iš mūsų, kankindavo. Kartais kankinamas kovotojas išduodavo draugus – juos taip pat suimdavo ir kankindavo. Paskiau nužudydavo. Išdarkytus pamesdavo aikštėse – gal kas atpažins, gal susigraudins. O tada suimdavo ir tuos. Taip tęsėsi, kol suėmė ir mane. Pats nežinau, kodėl paliko gyvą. Ištrėmė į Sibirą. Ten daug dirbome, spaudė speigas, prižiūrėtojai mušdavo. Maisto trūko, kartais rankiodavome jį iš sušalusių šiukšlių krūvos prie prižiūrėtojų būstų.

Visą tą laiką mus palaikė štai tokios dainos. O dabar tu, vaikėze, šaipaisi? – priekaištavo senis.

Vaidas tylėjo. Truputį susigėdęs. Bet tik dėl to, kad užgavo seną žmogų. Visa, ką partizanas pasakojo, atrodė svetima. Kokia prasmė kovoti už kažkokią tėvynę? Prijungė prie kitos šalies, tai ir gyvenk joje. Net jei skriaudžia – gal kada ateis geresni laikai. O juk ir atėjo. Vaikinas dar prisiminė vėlyvuosius sovietų metus. Nebuvo daug turtų, daug laisvės, bet gyventi buvo galima. Nebuvo lengva išvykti į Vakarus, bet galėjai keliauti po visą plačią sovietų šalį, o ten buvo, į ką pažiūrėti. Pagaliau, jeigu jau už ką kovoti – tai už laisvę gyventi, kaip nori, vykti, kur nori, o ne už kažkokį žemės sklypą.

Kęstas veltui tikėjosi, kad partizano istorija padarys broliui tokį patį įspūdį, kaip jam padarė bronzinio raitelio kalba. Vaidas ir toliau kalbėjo tik apie svečias šalis. Maža to. Vienąkart aplankyta šalis išsyk liaudavosi jį dominusi. Norėjosi vis naujo ir naujo. Išnaršyta pusė Europos, aplankytas Egiptas, pabuvota ir Turkijoje. Bet vis dar buvo šalių, kurios traukė – tol, kol buvo nepažintos.

Bėgo metai. Broliai baigė mokyklą. Kęstas laisvalaikį leisdavo tai kraštotyros, tai tautinės kultūros stovyklose. Įstojo į universitetą, studijuoti tos pačios tautinės kultūros. Vaidui mintis apie keletą metų vis toje pačioje vietoje, trinant tuos pačius suolus, kėlė siaubą. Atidėjęs mokslus jis išvyko laikinai padirbėti į Švediją.

– Gal nors ten pritapsi? Apsistosi… – liūdnai išlydėjo brolį Kęstas.

– Vargu, – šyptelėjo Vaidas. – Pasibaigus darbo sutarčiai, tikriausiai, ieškosiu darbo Vokietijoje.

Atvykęs į vikingų šalį keliauninkas įsidarbino statybose. Darbdaviai pasirodė mandagūs, bet gana šalti. „Šiauriečiai“ – galvojo sau atvykėlis. Užtai darbininkai – regis – suplaukė iš viso pasaulio: kas – iš Lenkijos, kas – iš Serbijos, gerą pusę sudarė tolimųjų kraštų gyventojai – turkai, arabai, afrikiečiai.

Vaidas gavo išskirtinę galimybę susipažinti su daugybės šalių žmonėmis vienoje vietoje. Ne kaip turistas – su praeiviais gatvėse, restoranų padavėjais ar muziejų gidais. Su paprastais darbininkais jų darbo ir laisvalaikio sąlygomis, kaip vienas iš jų.

– Tai kaip ten žmonės? – kartą paklausė Kęstas laiške.

– Žmonės – kaip ir pas mus. Vieni – geresni, kiti – blogesni. Vieni – protingesni, kiti – kvailesni. – atsakė Vaidas. Iš tiesų jis dar kiek sušvelnino spalvas. Daugelis darbininkų iš Rytų ir Pietų jam atrodė tingūs, retai prausdavosi, dažnai kivirčydavosi – tiek tarpusavyje, tiek su baltaisiais bendradarbiais. Tai labai skyrėsi nuo turistinės patirties, kai tekdavo sutikti daug mandagių ir išsilavinusių žmonių, o praeiviai gatvėse rodėsi linksmi ir draugiški. Jie ten tiesiog poilsiaudavo. Čia gi teko pažinti žmones kasdienėje buityje.

Vakarais ir savaitgaliais jaunuolis vis dažniau eidavo prie jūros. Miestas stovėjo ant Baltijos kranto. Klajūnas vis prisimindavo su broliu praleistus vakarus gimtosios šalies pakrantėje. Tėviškė, atrodžiusi tokia vienoda ir nuobodi, dabar masino, viliojo, žvelgiant link horizonto norėjosi akimis perskrosti jį, išvysti senąsias pušis ir smėlio kopas, nukeliauti į gimtuosius namus. Bet kažkas trukdė apie tai parašyti šeimai. Pripažinęs, kad visur esama visokių žmonių, jis jautėsi pasakęs per daug. Tai prieštaravo viskam, kuo jis ligšiol gyveno. O prabilti apie tėvynę buvo tiesiog baugu.

– Vyksiu į Vokietiją! – mastė vaikinas. Gal ten nusikratysiu niūraus šios šalies įspūdžio. Atsibos ten – keliausiu Prancūzijon, po to – jei tik bus galimybė – Amerikon.

Labiausiai jis bijojo, kad grįžus į Lietuvą ji per kiek laiko vėl nusibos, kaip nusibodo Švedija. Atrodė, jog niekur pasaulyje nebus vietos, kur jis galėtų prisiglausti ilgėliau. Norėjosi bėgti nuo savęs paties. Tarsi kažkoks užtaisas viduje vis varytų, vytų iš vieno krašto į kitą.

Vienąkart, jau grįždamas nuo jūros namo, Vaidas sutiko būrelį besiginčijančių žmonių. Keletas tamsaus gymio jaunuolių – gal sirų, gal marokiečių – užspeitė į ratą dvi šviesiaplaukes merginas. Jie kažką rėkavo, o paskiau pradėjo belaisves stumdyti. Jos klykė ir priešinosi, bet viskas vedė į skriaudą. Vaidas puolė prie jų, švediškai šaukdamas – „ką darote?“ Staiga pajuto dūrį į nugarą. Viskas aptemo.

Atsipeikėjo ligoninėje. Apatinė kūno dalis buvo tarsi atimta. „Per kiek laiko pasveiksite!“ – ramino gydytojas. Pragulėjo keletą mėnesių, virtusių metais. Galvoje vis sukosi mintis: kas toliau? Vokietija? Amerika? Australija? Kur jis bus reikalingas – neįgalus? Kita mintis buvo apie merginas. Jas rado mirtinai užbadytas peiliu. Jis jautėsi kaltas, nors darė visa, kad išgelbėtų, aukodamas patį save.

Užpuolikai paskelbti dvasios ligoniais. Kalėjimo jie išvengė. Pagulės kiek ligoninėje ir išeis. O per tą laiką laikraščiuose pasklido kita žinia. Keletas vietinių peštukų sumušė atvykėlį iš Somalio. Tik sumušė. Visi atsidūrė cypėje.

Vaidui darėsi bloga nuo valstybės, kurioje vieni žmonės vertinami labiau už kitus. Jam teko girdėti, jog Švedija labiau rūpinasi svetimaisiais, nei savaisiais. Bet pastarieji įvykiai sukrėtė. Jie tapo akistata su pačiu savimi: juk tai jis daugybę metų visa, kas svetima, brangino labiau, nei tai, kas sava. Štai šio požiūrio pasekmės. Jaunuolis matė, kaip čia rūpinamasi juo pačiu. Gydė išmintingai, slaugė švelniai. Jam švito galimybė visą gyvenimą praleisti čia, prašytis pilietybės ir gyventi iš pašalpos. Bent kol pasveiks. Paskiau – pasaulis platus… Bet šios galimybės viliojo vis mažiau.

Aplankė šeima. Vaidas išsipasakojo savo mintis ir svajones.

– Buvai teisus. – prisipažino jis broliui. – Šiame krašte aš iš tiesų radau savo vietą. Bet ji visąlaik buvo tėvynėje.

– Tai svetimoms šalims jau sudie? – pasiteiravo Kęstas.

– Ne. Būtinai aplankysiu kiekvieną šalį, kurią tiktai galėsiu. Kai pasveiksiu. Bet tik tam, kad grįžčiau į savo žemę – Lietuvą. Gera, kai yra, kur grįžti.

Šeima susižvalgė ir visi suprato sprendimą. Jie visi grįš dabar pat.

Lėktuvui skriejant virš Baltijos jūros Vaidas vis stebėjo pro langą apačioje plaukiančius vaizdus. Štai ir tėviškės krantas. Pro motorų gausmus pasigirdo tylus žemės balsas:

– Sveikas sugrįžęs, sūnau! Aš ilgai tavęs laukiau!

– Taip! – sumurmėjo Vaidas. Namo! Pagaliau namo…