Kas domisi Trakų kraštu, neabejotinai žino Liną Leparskienę. Ji – Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Sakytinės tautosakos skyriaus mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė, apgynusi mokslų daktaro disertaciją tema „Trakų lokalinis pasaulis vietos gyventojų pasakojimuose“ (2016). Ji taip pat yra viena žurnalo „Būdas“ (anksčiau – „Tautotyra“) redaktorių, Trakų televizijoje kuria laidą „Žemės ir laiko prakalbinimas“, parašė knygas „Papasakoti Trakai“, „Vietiniai“. Su Lina kalbėjomės apie Trakus ir šio krašto ypatumus, jo žmones ir jos pačios santykį su šiuo kraštu.
– Gal pirmiausia prisistatyk, ar esi Trakų gyventoja?
– Esu tik antros kartos trakietė. Bet per pastaruosius dešimt metų, kuriuos skyriau Trakų tolimos ir artimos praeities tyrimams, išsiauginau gilesnes šaknis. Tiesa, nors dabar gyvenu Vilniuje, Trakus laikau savo tikraisiais namais.
– Kaip pasirinkai istorijos studijas?
– Pasirinkau Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Ten baigiau archeologijos bakalauro ir magistro studijas. Jos traukė mane, nes norėjau išmokti atpažinti senovinius daiktus, suprasti, ką jie pasakoja apie praeities žmonių gyvenimą. Tikėjausi išmokti „skaityti“ kraštovaizdį, įžvelgti jame skirtingų kartų palikimą. Žinoma, labai rūpėjo patirti atradimo džiaugsmą archeologinėse ekspedicijose. Taip susiklostė, kad praktikuojančia archeologe netapau, tačiau įgytas išsilavinimas praverčia visuose mano dabartinės kultūrinės veiklos baruose, kuriuose tenka suktis.
– Dabar esi kultūros antropologė ar etnologė?
– Dar studijuodama archeologiją ieškojau su abejomis temomis susijusių tarpinių temų, kur galėčiau pasitelkti folkloro duomenis. Tačiau iš esmės folkloristika susidomėjau profesoriaus Vykinto Vaitkevičiaus dėka, kai 2007 metais jis pasikvietė į ekspediciją Nerimi. Tai buvo viena nuostabiausių mano gyvenimo patirčių… Po plaukimo Nerimi tiesiog negalėjau sustoti ir tarsi pratęsiau ekspediciją, bet jau savame Trakų krašte. Galiausiai nutariau stoti į doktorantūros studijas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, tyrimo šaltiniu pasirinkusi trakiečių gyvenimo pasakojimus. Paskutiniu metu sakytiniai liudijimai apie praeities įvykius, epochas, vietas vis labiau domina įvairių sričių humanitarus, net skeptiškuosius istorikus. Daugelis pasaulio archyvų renka ir kaupia gyvosios atminties bylas, toliaregiškai suprasdami, kokią vertę jos įgis ateityje. Folkloristai domisi esmine gyvenimo pasakojimų struktūra, jų giluminiu kultūriniu turiniu, asmenine žmogaus patirtimi.
Jie nagrinėja, kodėl prisimenama taip, o ne kitaip, kokia atitinkama gyvenimo patirtis lemia atsiminimų pobūdį. Deja, folkloristus ar etnologus Lietuvoje žmonės neretai vertina gana siaurai – tik kaip lietuviškojo kaimo tautosakos ir papročių tyrinėtojus, nors šių sričių mokslininkų domėjimosi laukas seniai yra gerokai platesnis. Kai kurie mokslininkai savo tyrimuose neretai taiko ir kultūrinės antropologijos būdą stebėti pasirinktą kultūros reiškinį, dalyvaujant bendruomenės gyvenime. Aš Trakų bendruomenės gyvenime dalyvauju nuo vaikystės, tačiau pradėjusi taikyti mokslinį požiūrį, supratau, kad mano gimtasis miestas yra nepažinta žemė.
Daugelis kultūros antropologų vyksta į tolimiausius pasaulio kampelius savo mokslinės užduoties atlikti. Aš pasirinkau keliauti į savo gimtąjį miestą, o platesne prasme – į Vilnijos, arba Vilenščiznos, kultūrinę erdvę. Jaučiuosi šio išskirtinio etnokultūrinio Lietuvos regiono antropologė. Viešumoje dažnai save labiau dėl dalykiškų sumetimų pavadinu kultūros antropologe, nes pastebėjau, kad žmonėms toks įvardinimas palieka didesnį įspūdį. Neretai tenka įsitraukti į viešus pokalbius dėl Trakuose vystomų infrastruktūros projektų, todėl svarbu priminti savo akademinį statusą, taip suteikiant svorio dažnai politikams nepriimtiniems teiginiams. Esu šalininkė sumanymo, kad kiekvienas miestas turėtų įtraukti kultūros antropologus būti miesto kultūrinės ir socialines tapatybės žinovais. Dr. Jekaterina Lavrinec pirmoji pradėjo save vadinti Vilniaus miesto antropologe. Seku jos pėdomis.
– Viena Tavo tyrinėjimų sričių – atgimstantis pamaldumas Trakų Dievo Motinos paveikslui. Ką apie tai norėtum pasakyti „XXI amžiaus“ skaitytojams?
– Skaitytojams noriu priminti, kad bent kelis šimtus metų, iki pat sovietmečio, žmonės į Trakus pirmiausia keliavo ne dėl pilies, bet dėl bažnyčių. Svarbiausia iš jų buvo Vytauto Didžiojo įkurta Trakų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (nuo 2017 metų – bazilika), kurios pagrindiniame altoriuje puikuojasi vienas gražiausių ir garsiausių Dievo Motinos paveikslų mūsų šalyje. Daugiausia apie paveikslą gali papasakoti meno istorikai, religijotyrininkai, restauratoriai. Jų straipsniai, knygos, paskaitos moko visus kitus, net ir dvasininkus, su kokia tikėjimo ir dailės vertybe susiduriama. Pastebėjau, kad tyrinėtojai tiesiog „dega“ pažinimo aistra, nes Trakų Dievo Motinos paveikslo istorija yra neįtikėtinai turtinga – per ją galima pasakoti apie Lietuvos istoriją, meno raidą, krikščionišką simboliką, pramanus ir nuomones apie religiją.
Pamaldumo Trakų Dievo Motinai viršūnė buvo pasiekta prieš 300 metų, kai paveikslas 1718 m. rugsėjo 4 d. buvo vainikuotas Popiežiaus siųstomis karūnomis. Tuomet šiam atvaizdui suteiktas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) globėjos garbės vardas – joks kitas paveikslas nei iki tol, nei vėliau nebuvo sulaukęs tokio aukšto pripažinimo. Ir tai tiesiogiai susiję su pagarba Vytautui Didžiajam ir tų laikų kultūra. Mano nuomone, ši garbė ir glaudi kulto sąsaja su LDK turėjo savo kainą. Kultą stipriai palaikė valdovų, didikų ir vyskupų su politiniu LDK raidos siekiu persipynęs pamaldumas. Tačiau XVIII amžiaus pabaigoje LDK išnyko kaip politinis vienetas, kai trys kaimyninės imperijos pasidalino Abiejų Tautų Respubliką. XIX amžiuje ji toliau vyravo kaip romantiška praeities laikų ženklas ir pamažu sklaidėsi kultūrinės užmaršties ūkanose.
Kartu silpo Trakų Dievo Motinos garbinimui svarbi atrama – politinės bendruomenės pamaldumas. Galiausiai didžiausią tautos meilę ir Marijos teikiamos globos valdą sukilimų metu perėmė Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslas. Liaudies pamaldumas išliko, nes jį ne taip lengva nugalėti; iki pat Antrojo pasaulinio karo Trakai buvo lankomi piligrimų, o sovietmečiu paveikslas tarsi išnyko iš mūsų akiračio, net parapijos tikintieji jį matė, bet neregėjo, nes nieko nebežinojo apie buvusią šlovę ir gausias malones. Šis tylos ir užmaršties laikas man yra įdomiausias. Be jo sunku suprasti per pastaruosius dešimt metų vykstantį garbinimo atgaivinimo vajų, kai tikintieji tarsi iš naujo atranda Trakus, kaip piligrimystės ir Marijos garbinimo vietą. Tyrinėju, koks yra kunigų vaidmuo, meno istorikų indėlis, nagrinėju, kodėl lietuviai paveikslą atranda iš naujo, o mūsų lenkai arba bajoriškos kilmės asmenys tiesiog apsidžiaugia, kad pagaliau yra deramas dėmesys jų nuo seno garbinamam paveikslui.
Šiemet atlikau lauko tyrimus, kiekvieną dieną dalyvaudama rugsėjo pradžioje vykstančiuose Trakinių atlaiduose, stebėdama maldininkus, kai kuriuos jų kalbindama, pirmą kartą dalyvaudama piligriminiame žygyje iš Vilniaus į Trakus.
– O ką būtent sužinojai?
– Paaiškėjo, kad didžioji dalis piligrimų iš tiesų nieko nežinojo apie paveikslą, tiesiog ėjo į Trakus ir į baziliką. Taip yra todėl, kad trūksta pasakojimo apie šį Marijos atvaizdą, bendravimo būdų ir liaudiško pamaldumo. Jis dabar kuriasi iš naujo.
– Įdomi ir kita Tavo tyrinėjimų sritis – karaimiška Trakų erdvė vietos gyventojų pasakojimuose.
– Karaimai skirsto Trakus į „Tikruosius Trakus“ ir „Ne Trakus“. Tikrieji Trakai yra nuo seno karaimų gyvenama šiaurinė miesto dalis – vadinamoji Karaimščyzna. Ji prasideda ten, kur stovi Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis, ir tęsiasi iki tilto per sąsmauką tarp Galvės ir Totoriškių ežerų. Iki XVIII amžiaus pabaigos šis „karaimų pasaulis“ turėjo atskirą savivaldą, o XIX amžiuje Trakai tapo svarbiu besikuriančios nacionalinės karaimų kultūros centru. Visi į Trakus atvykstantys turistai neišvengiamai aplanko šią miesto dalį, galbūt pasigroži mediniais nameliais, paklauso išgalvotų pasakojimų apie tris langus, bet retas susimąsto, kad statosi automobilį ten, kur kadaise augo garsieji karaimų agurkai, kad eina per kažkieno kiemą, daugelio kartų atminties erdvę. Karaimų žinojimas apie Karaimščyzną yra neįtikėtinai gilus, tankus ir spalvingas, rodos, kiekvienas namelis net virpa nuo čia persipinančių šeimų istorijų. Daug tų namelių faktiškai priklauso nebe karaimams, yra tokių, kur niekas negyvena, tačiau bendruomenė visą erdvę – gatvę, namus, ežerų pakrantes – ir toliau laiko savo pasauliu, savo tikraisiais namais. Karaimų kultūrinei erdvei taip pat priskirtinos kapinės ir bendruomeninės žemės, kurios, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, taip ir nebuvo jiems sugrąžintos.
– Ta istorinė atmintis labai skiriasi nuo šiandienos tikrovių?
– XX amžiuje Trakai patyrė labai didelius gyventojų pokyčius, kai šis lenkiškas, žydiškas, karaimiškas, totoriškas miestelis pamažu virto iš pradžių rusišku, o vėliau lietuvišku. Senieji vietos gyventojai tapo mažuma, o naujakuriai iš aplinkinių lenkiškų ir dzūkiškų kaimų, tolimesnių Lietuvos ir buvusios Sovietų Sąjungos vietų – dauguma. Užstačius pietinę Trakų dalį blokiniais namais, smarkiai pasikeitė kraštovaizdis. Senieji vietos gyventojai natūraliai šią naują miesto dalį pradėjo sieti su atvykėliais, dažniausiai su lietuviais. Vien šie keli išvardinti dalykai yra pakankamai iškalbingi, kad be didesnių tyrimų suprastume, jog mano pokalbininkų pasakojimuose atsiveriantys atminties ir dabartiniai Trakai yra tarsi du skirtingi pasauliai.
Dauguma naujakurių nežino lenkiškai skambančių senųjų miesto dalių pavadinimų. Tai – Rogatka (Rogatkė), Miasto (Miestas, Centras), Jursdyka (Bažnyčios rajonas), Karaimščyzna (Karaimų gatvė, Karaimų galas) ir Zamostė (Užtiltė). Šie pavadinimai atspindi šimtmečius trukusią urbanistinę miesto raidą ir net religinį miesto susiskirstymą. Dabar randasi naujų pavadinimų, tačiau jie atspindi veikiau kokios nors kartos patirtis, o ne visos bendruomenės gyvenimą. Tačiau yra kai kurių dalykų, kurie nepaisant visko išlieka. Tai – miesto daugiakultūriškumas, daugiakalbiškumas, atsainus požiūris į paveldą ir daugelio keliautojų skirtingais laikais kaskart nustatomas „bardakėlis“.
Istorinė atmintis galėtų prasmingiau rasti vietą šiandienos Trakų realijose, jei tam dėmesį skirtų už miesto raidą atsakingi politikai. Mano nuomone, dabartiniai Trakai vystosi neigdami istorinę atmintį. Turizmo kultūra yra gana primityvi, nieko nesukurianti, naudojanti paveldą. Keletą metų dirbau paveldo apsaugos srityje Trakų istoriniame nacionaliniame parke. Ši patirtis aiškiai parodė, kad labai nedaug žmonių iš tiesų supranta Trakų kultūrinį kodą ir geba projektuoti, kaip dabar madinga sakyti, tvarią šio miesto raidą. Neužtenka žinoti tik istorinius faktus, reikia suprasti visumą – matyti išties unikalų kultūrinį kraštovaizdį.
– Kaip sugyveno ir sugyvena įvairių tautybių žmonės Trakuose?
– Atminties pasakojimuose tas sugyvenimas pateikiamas gana žaismingai, pabrėžiant, kad niekas į tai nekreipdavo dėmesio. Mieste vaikai buvo mokomi sveikintis su kitataučiu kaimynu jo kalba. Buvo sutariama, bet kartu žinomos ir ribos. Karaimai turėjo savo pasaulį, katalikai lenkai gyveno centrinėje ir pietinėje Trakų dalyje, totoriai – vadinamoje Rogatkėje, žydai telkėsi centre, bet jų namų ir parduotuvėlių būta visame mieste. Kai pjauni avelę, kailį neši dirbti totoriams, kai nori išsimaudyti, eini į žydui prikausiančią miesto pirtį; kai nori gydytis, eini pas baltarusį daktarą; kai nori bandelės, eini į lenko kepyklėlę. Visi vienas kitą pažinojo, norėjo gerai sutarti su kaimynu ir kitokia to kaimyno religinė ar etninė tapatybė visuomet buvo tarsi natūrali kasdienybės dalis. Žinoma, paaugliai kartais ne visai pagarbiai papokštaudavo – apvadindavo ar įleisdavo kokią katę pro langelį, žinodami, kad tą dieną karaimai meldžiasi ir atgailauja, arba varnų į žydų sinagogą.
Į stačiatikių Velyknaktį vaikinai kartais eidavo vien dėl to, kad galėtų pasibučiuoti su merginomis, mat pagal paprotį stačiatikiai vienas kitą sveikina tris kartus bučiuodamiesi į skruostus. Anksčiau ir dabar per Viešpaties Krikšto apeigas į cerkvę gauti šventinto vandens ateina pačių įvairiausių tikėjimų ir tautybių žmonės. Kartais atsiranda buitinių įtampų tarp lenkų ir lietuvių, bet tik tuo atveju, jei čia įsipina politika arba koks nors asmuo sąmoningai ieško priekabių tautiniu pagrindu. Bet tiesa ta, kad nemažai trakiečių yra iš mišrių šeimų ir tai savaime sumažina nesutarimų galimybes.
Aš pati esu iš tokios šeimos: pagal tikėjimą – stačiatikė, pagal tautybę – lietuvė, pagal ryšio su Trakais gilumą – tutejša. Ši vidinė tapatybės įvairovė man labai padeda tyrimuose, nes gebu suprasti pačius įvairiausius žmones.
– O kas tie Trakų krašto vietiniai, juk taip pavadinai ir savo knygą – „Vietiniai. Nepaprasta kelionė į Trakų kraštą“?
– Kartą šios knygos pristatyme vienas žmogus bandė išsiaiškinti, ar žodis „vietiniai“ nėra verstas iš „tuteišio“, tai yra, ar knyga nėra kaip nors etniškai paveikta ar „prolenkiška“. Manau, kad yra neetiška žodžiui „tutejšas“ suteikti neigiamų pažymėjimų – o jas primeta tiek lietuviai, tiek lenkai. Kažkodėl žmonės yra įpareigojami aiškiai apibrėžti savo tautybę, o ją apibrėžus būtinai „gerai“ kalbėti viena ar kita bendrine kalba. Pamirštama, kad per pastarąjį šimtą metų Vilniaus krašto žmogui teko būti prie ruso, prie vokiečio, prie lenko, prie sovieto, prie lietuvio… Reikėjo kažkaip išgyventi šį laikotarpį, karus, priverstinius grąžinimus į tėvynę… Žvelgiant iš kultūrinės antropologijos lauko, susitikimas su tokiu vietiniu, kuris save įvardina „tutejšu“ paprastai reiškia, kad jis daug žinos apie vietinę vietos istoriją, galės išvardinti daugiausiai vietovardžių. Kultūros tyrinėtojui tai – aukso gysla.
Dabartiniame išsiblaškiusiame pasaulyje turėti savo vietą yra labai didelė vertybė, o turėti gilų kelių kartų ryšį su ta vieta – didelė dovana. Knygoje „Vietiniai“ siūloma keliauti po Trakų krašto žemę, leidžiant apie ją pasakoti vietos gyventojams tomis kalbomis ar tarmėmis, kurios jiems savos. Todėl greta dzūkiškų ir lietuviškų tekstų rasime kalbininkės dr. Jelenos Konickajos išmoningai parengtus tekstus tomis slavų kalbomis, kuriomis kalba Trakų krašto vietiniai: rusų, gudų, vietine lenkų tarme. Jie nebuvo versti į lietuvių kalbą, nes mano tikslas buvo pristatyti tikrą krašto kalbų skambesį. Puikūs Arūno Baltėno sukurti fotografiniai portretai atskleidžia, koks gražus yra gyvenimą pasakojantis žmogus. Gamtovaizdžiai, vietovaizdžiai, interjerų vaizdai, lauko tyrimų įspūdžių, vietų aprašai nuolankiai papildo tekstus ir padeda atskleisti kasdienį žmonių pasaulį.
– Gal gali papasakoti įsimintiniausius sau susitikimus su vietiniais?
– Turbūt įspūdingiausias buvo bendravimas su senaisiais žvejais, nes jų žinios apie ežerus, apie kiekvieną jų lopinėlį, salelę, dugną atskleidė, kaip toli gali keliauti atmintis, kai ji perduodama iš kartos į kartą. Dar galėčiau paminėti karaimą, kuris vis dar gyvena taip, kaip jo tėvai – dirba žemę, Trakų miesto viduryje augina aveles. Apie jį su Trakų rajono televizija „Aidas“ sukūrėme filmuką „Zigmas“, kuris buvo apdovanotas „Pragiedrulių varžytuvėse“, kaip geriausia 2019 metais regioninių televizijų kultūros laida. Ją verta pamatyti vien dėl to, kad čia pateikiamas ne parodomasis Trakų veidas. Tokių Trakų dauguma nepažįsta.
– Manau, derėtų plačiau paklausti apie Tavo tautybę ir gimtuosius namus. Kas Tau Trakai buvo vaikystėje ir dabar?
– Užaugau mišrioje šeimoje, nors mano tėtis rusas, bet namuose kalbėdavome lietuviškai. Mano gimtoji kalba – lietuvių, nors gal kiek yra rusiško kirčio, kalbos padargai labiau įtempti. Gimiau ir iki 27-erių gyvenau Trakuose, pietinėje, blokinėje, naujakurių dalyje. Dabar gyvenu Vilniuje, bet labiau myliu Trakus, nes vaikystė labiau susieta su kaimu Žemaitijoje. Labai vertinu tyrimų metu užmegztus ryšius su tikraisiais vietiniais, galimybe kaskart bent trumpai pabendrauti susitikus gatvėje ar užsukus išgerti arbatos. Jaučiuosi bendruomenės dalimi ir tai yra ryšio su Trakais pagrindas, nors pagrindinis dalykas, kuris mane labiausiai jaudina, yra kraštovaizdis. Nepaisant visų urbanistinių nesusipratimų, jis išlieka kerintis.
– Šiemet Trakai tapo šalies kultūros sostine. Kaip šiuos metus jaučia miesto gyventojai?
– Dėl sąžiningumo turėčiau pasakyti, kad turbūt nesu su kitais trakiečiais kalbėjusi apie šiuos metus. Buvo renginių neįprastose vietose, plačiau prabilta apie pastatus „vaiduoklius“, kurių Trakuose yra daugiau nei turėtų būti. Žmonės skatinti dalintis prisiminimais apie tuose pastatuose buvusias veiklas. Kai kurios žaliosios erdvės atgijo įrengus ten sūpuokles, modernaus meno mėgėjai paėmė „Transmisijų“ šventės parodas. Gaila, kad kultūros sostinės pradžią aptemdė nevykęs meno kūrinys iš knygų prie Trakų bibliotekos, kai ant metalinės spiralės buvo suvertos nereikalingos knygos. Pasipiktinusi visuomenė šį „kūrinį“ pavadino „knygų šašlyku“. Mano nuomone, trūko rengėjų dėmesio vietos bendruomenei.
– Kaip manai, ar paliks šie metai ryškų pėdsaką miesto kultūrai ir raidai?
– Šiuo klausimu esu gana neigiamai nusiteikusi. Didžioji dalis kultūros veikėjų ar įstaigų per amžius amžinuosius dirba patys sau. Jei kas siekia aukštesnių tikslų, tai bando gauti finansavimą, įtikinti savo sumanymų prasmingumu. Savivaldybės ar bendruomeninio lygmens vieningumo dėl Trakų kultūros nesu pastebėjusi nei anksčiau, nei dabar. Norėčiau klysti.
– Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.
„XXI amžius“
