Nuo liepos 11 dienos, adresu: www.liudasmazylis.lt, atidaryta virtuali paroda „Karaliaus Mindaugo II laiškai apie Lietuvą“. Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis ir toliau neapleidžia istorinės atminties temų ir kviečia aplankyti šią virtualią parodą.
Būtent 1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė Vilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II-uoju. Kalbėdamas apie šią istorinę asmenybę prof. Liudas Mažylis teigia: „Vilhelmas von Urachas buvo vertas Lietuvos, o Lietuva – jo…“
Virtualioje parodoje prof. L. Mažylis toliau plėtoja tarpukario Lietuvos temą ir ne tik pristato archyvinius Karaliaus Mindaugo II-ojo laiškus Lietuvai, bet kartu nori atkreipti dėmesį į tų laiškų turinį, į pamirštą (ar visai nežinotą) požiūrį į Lietuvą. Vilhemas fon Urachas kartais pavadinamas „šimto dienų karaliumi“, o ką žinome apie jį dar? Kad buvo
pradėjęs mokytis lietuviškai? Maždaug tiek. Mažai mus tedomina, kad jis buvo Viurtembergo karališkosios šeimos aristokratas, doras katalikas, daugiavaikės šeimos tėvas (1918-aisiais – jau našlys), o profesionalią kariškio tarnybą bandė derinti su monarcho siekiais. Profesoriaus Liudo Mažylio teigimu, jo biografiją galima įvardinti net labai įdomia. „Būdamas penkerių metų, Vilhelmas tapo antruoju kunigaikščiu Urachu, prieš Pirmąjį pasaulinį karą vadovavo Štutgarto 26-ajai (1-ajai karališkajai Viurtembergo) divizijai, karo metu buvo divizijos vadas, o galiausiai tapo fronto vadu – generolu“, – pasakoja prof. Liudas Mažylis ir pastebi, kad tai tik istorijos pradžia.
Anot prof. L. Mažylio, nereikia pamiršti, kad 1918-ųjų vasario 16-ąją, Lietuvos Tarybai pasirašant Nepriklausomybės Aktą, valstybės forma dar nebuvo apibrėžta. Ar Lietuva bus monarchija, ar respublika, tuo metu nebuvo pagrindinė debatų tema. Visu rimtumu buvo rutuliojama konstitucinės monarchijos idėja. O štai klausimas, kas taptų tuo monarchu, buvo svarbus. Buvo itin svarbu nesusisaistyti su Vokietija asmenine sutartimi. „Jau 1918 m. pradžioje buvo diskutuojama dėl monarcho kandidatūros. Atmetus idėją kviesti monarchu Vokietijos kaizerį Vilhelmą, buvo renkamasi tarp Saksonijos princo Friedricho Christiano ir Viurtembergo kunigaikščio Uracho. Galiausiai Lietuvos Tarybos nariai balsavimu 1918 m. liepos 4 d. pasirinko nuosaikųjį Urachą, o štai Vokietijos Reichstago deputatui Matijui Erzbergeriui (Matthias Erzbergeriui) remiant ir padedant, 1918 m. liepos 11 d. Vilhelmas fon Urachas buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi“, – pristato profesorius. Jis primena, kad Lietuvos Taryba taip pat buvo iškėlusi Urachui daug sąlygų: tituluotis Mindaugu II (o būtent taip laiškuose jis save ir įvardijo), valdyti su išrinktu parlamentu, jo patarėjai turi būti lietuviškai kalbantys, o vaikai lankyti lietuviškas mokyklas. „Tačiau Vokietijos valdžios atstovai buvo nepatenkinti jo išrinkimu, tad buvo trukdymai iš Vokietijos pusės, o ir Vokietijos valdžia nepripažino Uracho Lietuvos karaliumi, – istorines aplinkybes vardija L. Mažylis. – Tuo tarpu ir pačioje Lietuvos Taryboje buvo nesutarimų dėl Uracho buvimo Lietuvos monarchu – kairiosios pakraipos nariai, svarstant šį klausimą, protestuodami pasitraukė iš Lietuvos Tarybos“.
Tad, skirtingai nuo kartais rodomo požiūrio, esą „išsirinkom vokietį“, Uracho išrinkimas kaip tik pagilino nesutarimus tarp centrinės Vokietijos valdžios ir Lietuvos. Tačiau nesutarimai išsisprendė Vokietijai pralaimint karą. 1918 lapkričio 2 d., kuomet tapo aišku, kad Vokietija jį pralaimi, Lietuvos Taryba atšaukė savo liepos 11 d. sprendimą dėl Uracho paskyrimo karaliumi ir pavedė šį klausimą išspręsti Steigiamajam Seimui. Tad Urachas taip ir nebuvo atvykęs į Lietuvą kaip valstybės karalius, monarcho regalijų taip ir neįgijo. Pasak prof. Liudo Mažylio, ši padėtis atsispindi ir Uracho laiškuose. „Taigi Urachas išbuvo Lietuvos karaliumi nuo 1918-ųjų liepos 11-osios iki lapkričio 2-osios. Gaila, bet šį faktą mes, lietuviai, esame linkę nutylėti, nesureikšminti…“, – analizuoja profesorius ir pristato, kad, galiausiai praradęs viltį tapti oficialiu Lietuvos karaliumi, Vilhelmas fon Urachas, būdamas jau garbaus amžiaus, 1919 m. įstojo į Tiubingeno universitetą studijuoti geografijos. Ir ką gi – tapo mokslų daktaru… Vedė antrą kartą. Mirė Italijoje nuo plaučių ligos…
Virtualioje parodoje pristatomos apie 50 privačiame Urachų archyve esančių (saugomų Štutgarte) Mindaugo II laiškų skenuotos kopijos ir tų laiškų vertimai į lietuvių kalbą. Iš laiškų galima spręsti apie V. fon Uracho asmenybę ir jo laikyseną Lietuvos atžvilgiu, ypač tuo laikotarpiu, kuomet sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis Lietuvos Tarybos atstovai manevravo tarp dviejų ugnių – Rusijos ir Vokietijos – stengiantis įvykdyti 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniaus konferencijos metu iškeltą tikslą – sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. „Vilhelmo fon Uracho laiškai atkleidžia jo vidines abejones dėl sėkmės ketinant tapti Lietuvos karaliumi, džiaugsmą juo tapus ir nerimą nesulaukiant oficialaus pakvietimo į Lietuvą, – parodos eksponatus aptaria L. Mažylis. – Bet bene svarbiausia – taiklios Uracho geopolitinės įžvalgos. Laiškuose Urachas apmąsto Lietuvos padėtį politinėje arenoje, tikisi Lietuvos nepriklausomybės ir mato veiksmus, kaip to reikėtų siekti“.
Virtualios parodos lankytojus siekiama supažindinti su laikotarpiu, kai įvykiai vystėsi milžinišku tempu. Tas laikotarpis aprėpia vienerius metus: 1917–1918 m. spalio mėn. „Neretai Uracho asmenybė, nagrinėjant Lietuvos istoriją, lieka tarsi paraštėse, tačiau verta prisiminti, kad būtent jis buvo pasiryžęs ir rimtai ruošėsi užimti Lietuvos sostą. Tai rodo ir jo aktyvus domėjimasis naujienomis apie Lietuvą, ir lietuvių kalbos mokymasis, ir sąsajų su Lietuvos kunigaikščiais giminystės paieškos. Urachas buvo pats sukonstravęs giminės medį, kuriame pavaizduota, jog jo šaknys susijusios su Lietuva per Gediminaičius. Jis ne tik atidžiai sekė naujienas apie Lietuvą Vokietijos spaudoje; jo archyve galima pamatyti visus svarbiuosius Lietuvos Tarybos priimtus dokumentus, įskaitant ir Vasario 16-osios Akto nuorašą“, – išskirtinę asmenybę kitu kampu pristato prof. L. Mažylis ir teigia, jog su visomis šiomis istorijomis bus galima susipažinti virtualioje parodoje.
Oi oi oi. Kažkas užsinorėjo į Vokietijos aristokratų pasisėdėjimų stalo kokių likučių ” paėsti” , o gal iš kokio fondo ar bendro projekto kelis eurus gauti. O gal sąjungininko Vokietijos spec. tarnybų projektas ? Jai spec.tarnybos Vokiečių , tai puiku . Vistik sąjungininkai dabar , bet panašu į provokaciją ar atotrūkį nuo realybės šio ” istoriko ‘.
Kokie dar karaliai 1918 metais ? 1918 m Vokietijos elitas suvokia , kad pralaimės karą Antantės blokui . Rusijos imperija ( pakeitusi statusą ) , laimėtojų pusėje . Vokietija netenka po pralaimėjimo dalies savo etninių žemių , bet jos elitas su spec. tarnybomis sugeba formalaus laimėtoje teritorijoje , jo žemių ir resursų sąskaita , sudaryti ” buferinę ” zoną iš Pabaltijo respublikų ir būti rakštimi Rusijai ( jos palikimui Sovietams ) iki 1940m . Faktai : tolerantiškas okupacinės valdžios požiūris į 16.02.1918 aktą , finansavimas ir ginkluotės perdavimas, parama Saksų savanoriais ir tt .Aišku , šaunu , kad mes sugebėjome iš savo ” krištatėvio ” aneksuoti įšėjimą į Baltijos jūrą po 5 metų , gražiu pavadinimu Klaipėdos sukilimas , pasimokinę iš Lenkų . Šiaip tai tik vienintelis realus Lietuvos laimėjimas iki 1988m šimtatūsktantinių mitingų ir Kovo 11 susijęs su moderniąja Lietuva.
Bet kurio išsilavinusios vokiečio laiškas , bus su ” liaupsėmis” , įpatingai mandagiu tonu .
Bet Saksonojinos aristokratas ir aukštas kariškis ” 100% spec. tarnybų projektas ” , pamilo Lietuvą , kurios teritorijoje per pirmojo pasaulinio karo okupaciją , per prievartą jo kariuomenė išmokino statyti ir naudotis lauko tualetus krašto žmones.
Kodėl reikia tyčiotis iš savo krašto istorijos , žmogui kuris atstovauja LR Europarlamente ? Nors to šiuolaikinio absurdo sunku suprasti. Kaip A.Tapinas į savo laidą skirtą Lietuvos 100 metui A.Čekuolį – buvusį etatinį KGB užsienio žvalgybos darbuotoją ir “Gimtojo krašto ” redaktorių ( leidinį ,sukurtą KGB kontroliuoti ir skaldyti Lietuvos išeivijai)
Gal aš neteisus ir kas nors turite kontroargumentų ?
Kodėl nebuvo atkurta Lietuvos karalystė su Mindaugu II, tai tam turėjo įtakos ir Lenkija, ir Sov. Rusija, LDK suvereno teisių turėtoja nuo 1815 m. Vienos kongreso. Akivaizdžiai tą rodo ir Vytauto Didžiojo didelis iškėlimas Smetonos laikais, O MINDAUGO BEVEIK VISIŠKAS IŠTRYNIMAS – tai jau Smetonos ir prolenkiškos politikos stūmėjo S. Lozoraičio įtaka. Neatmestinas Lietuvos karalystės atkūrimas ir dabar su Karaliaučiaus sritimi bei kt. etninėmis Lietuvos žemėmis..
Ir su visais ten gyvenančiais rusais? 🙂 Net ir Sniečkus, sako, jų išsigandęs, kai dar sovietmečiu Maskva norėjo sujungti.