R. Požerskis: Išaušęs Sausio 13-osios rytas buvo labai skausmingas

Fotomenininkas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto profesorius Romualdas Požerskis lemtingus Sausio 13-osios įvykius stebėjo ir fiksavo slapta įsprukęs į Aukščiausiosios Tarybos rūmus.

Jo teigimu, tą naktį sprendėsi Lietuvos likimas. „Jeigu ne Lietuvos žmonių masiškas išėjimas į gatves, budėjimas prie strateginių objektų, būtų prarasta ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos valstybių – Latvijos ir Estijos – nepriklausomybė“, – įsitikinęs R. Požerskis.

Pasak VDU profesoriaus, sovietai nesiryžo pulti toliau, nes būtų buvę per daug aukų ir tai būtų nuskambėję per pasaulį per daug plačiai. „Per didelio dėmesio Maskva tikrai nenorėjo. Juk ir pati puolimo data pasirinkta neatsitiktinai – tą pačią naktį amerikiečiai pradėjo bombarduoti Iraką, kuris tuo metu buvo okupavęs Kuveitą, ir vyko tarsi Kuveito išlaisvinimas. Visas pasaulio dėmesys buvo nukreiptas ten, o ne į mažos šalies, t. y. Lietuvos bėdas“, – pasakoja R. Požerskis. Fotomenininkas įsitikinęs – tautos vienybė ir drąsa išgelbėjo Lietuvą.

Pokalbyje R. Požerskis dalinasi savo prisiminimais ir išgyvenimais, kurie, kaip pats sako, yra iki šios dienos labai stipriai įsirėžę ne tik į atmintį, bet ir į širdį.

– Kaip prisiminate 1990-1991 metų žiemą?

– Pamenu, kad tą žiemą jau buvo panaikinta ekonominė blokada, viskas buvo aprimę, žmonės ruošėsi šventėms. Vyravo rami nuotaika. Bet, kaip dabar suprantu, tai tebuvo uždanga. Jau sausio 6 dieną Vilniuje prasidėjo labai agresyvūs Sovietų Sąjungos kariuomenės veiksmai – važiavau fotografuoti kaip rusų kareiviai okupuoja Spaudos rūmus ir tada pajutau, kad išsvajota Lietuvos laisvė yra labai trapi ir negalutinė.

– Kur buvote sausio 13-osios naktį?

– Vakare buvau svečiuose pas kolegą fotografą E. Butkevičių, su kuriuo kartu fotografavome Sąjūdį, ir tą vakarą dirbome su nuotraukomis. Grįžęs namo ir įsijungęs televizorių pamačiau kariuomenės atvažiavimą prie televizijos bokšto, vėliau – kaip sovietų desantininkai šturmuoja radiją ir televiziją S. Konarskio gatvėje, pamenu nutrūkusią E. Bučelytės transliaciją…

Tuomet Kaune, kur gyvenu, pradėjo kaukti gamyklų sirenos, pradėjo skambėti visų bažnyčių varpai, visa tai „pažadino“ iš pirminio šoko ir pasimetimo būsenos. Šokau ir pradėjau krautis daiktus – pirmiausia dėjausi savo fotoaparatus, foto juosteles. Viduje jausmas buvo toks, kad esu kaip kareivis, besiruošiantis į karo mūšį, fotoaparato objektyvas – tarsi ginklas, fotojuostelės – mano kulkos.

Vaikai jau miegojo, o žmona Virginija labai išgyveno, kad išeinu, verkė.

– Kur važiavote, ką matėte?

– Pirmiausia važiavau į K. Donelaičio gatvę, kur buvo įsikūręs ir dabar yra Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) bei Lietuvos radijo ir televizijos būstinė Kaune. Ten masė studentų (ir ne tik) jau nešiojo metalines tvoras, stumdė kioskus ir statė kitokias užtvaras siekdami apsaugoti radiją ir televiziją bei jų transliacijas iš Kauno. Vėliau patraukiau į Kaune esantį Taikos prospektą, kuriame buvo pagrindinė telefonų stotis. Šalia jos jau buvo susirinkę daug žmonių su vėliavomis. Galiausiai, pats sau vienas su automobiliu išvažiavau į Vilnių. Buvo labai keista, nes autostrada buvo visiškai tuščia. Automobilyje klausiau radijo, transliacijos jau vyko iš Kauno. Pasipylė pirmosios žinios, kad yra sužeistų žmonių, apie žuvusius dar niekas nekalbėjo.

– Kur ėjote Vilniuje?

– Iš karto patraukiau į Aukščiausios Tarybos rūmus (red. dabartiniai Seimo rūmai), tačiau ten jau durys buvo užrakintos, nieko neįleisdavo į vidų, nebent išleisdavo tuos, kurie norėdavo „pabėgti“. Buvo prašoma išeiti ir žurnalistų, kad nebūtų pašalinių aukų.

Visgi, apėjęs visą pastatą, pastebėjau vyrų tualeto langelį, už kurio išgirdau, kad kažkas šneka. Pabarškinau, vyrai atidarė ir aš su visa „amunicija“, t. y. fotografo krepšiu, įsprukau į vidų.

– Kiek laiko išbuvote Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, ką matėte savo akimis ir per objektyvą?

– Su trumpomis pertraukomis ten išbuvau 3 paras. Taip vis ir landžiojau – pirmyn, atgal per vyrų tualeto langelį. Patekęs į Aukščiausios Tarybos rūmus sutikau savo kolegą fotografą V. Jesinevičių. Su juo buvom nuvykę fotografuoti ir į morgą žuvusiųjų.

Aukščiausios Tarybos rūmuose buvo tikrai slogi nuotaika, sakyčiau vyravo pesimistinės nuotaikos. Buvo klausomasi „Amerikos balso“, Europos radijo. Tačiau buvo daug maisto, veikė telefono ryšys – nuėjęs į kokį nors kabinetą galėdavau paskambinti žmonai ir pranešti kad „viskas gerai“. Kada pasiekė pirmieji pranešimai, kad yra žuvusiųjų, nesumeluosiu, visus sukaustė šaltis, persmelkė baimė. Visi salėje sėdėjo su paltais, sustingę ir įsitempę.

Paryčiais, lydimas trijų ginkluotų apsauginių ir su neperšaunama liemene, atėjo V. Landsbergis ir trumpai pranešė, kad bando prisiskambinti M. Gorbačiovui, bet vis nepavyksta.

– Ką tarpusavyje kalbėjo ir kaip elgėsi patys Aukščiausios Tarybos nariai?

– Buvo svarstoma, kur dingo Ministras Pirmininkas A. Šimėnas, jam neatsiradus į jo vietą buvo paskirtas G. Vagnorius. Pamenu vykusį stiprų konfliktą atėjus K. Prunskienei – A. Patackas ir kiti ją puolė kaltinti, kad „čia tavo darbas, tu taip padarei“. Kaltino, kad ji „vedė“ blogą politiką, važinėjo į Maskvą nesuderinus su V. Landsbergiu. Tačiau K. Prunskienė buvo stipri, atsikirto ir sėdėjo visą laiką salėje.

Rūmų apsauga pranešė, kad evakuacijos atveju buvo nuspręsta daužti šalia esančiame koridoriuje vitražus, šokti į lauke esantį vidinį kiemelį ir per jį pabėgti. Koridoriuose buvo sustatyti benzino kanistrai, kurie, evakuacijos atveju, turėjo būti išpilti ir padegta didžioji salė – kad Aukščiausios Tarybos rūmų neperimtų kolaborantai. Visiems buvo dalinamos dujokaukės.

– Kas Jums asmeniškai labiausiai įsirėžė atmintyje?

– Per langą fotografavau naktį ir dieną vykstančias Šv. Mišias šalia Aukščiausios Tarybos rūmų. Tai užeidavo pūga, kuri paskandindavo minią horizonte, tai minia vėl pasimatydavo. Bet visą laiką buvo giedamos giesmės. Tokia susakralinta aplinka buvo, o viduj jausmas toks, kad ta minia kaukia kaip sužeistas žvėris. Kai paskelbė, kad artėja rusų kariniai daliniai, lietuviai gynybai gaminosi Molotovo kokteilius, kuriuos kunigai pašventindavo. Tada tai neatrodė keista…

Apskritai visi ginklavosi tuo, ką turėjo: metaliniais strypais, keli turėjo medžioklinius šautuvus, pavyzdžiui, mano klasiokas Virgis Lankas Aukščiausiąją Tarybą saugojo apsiginklavęs kirviu. Jį sutikęs klausiu: „Virgi, ką čia darai, namuose trys vaikai…“, o jis man atsako: „Aš čia ir esu dėl vaikų“.

Išaušęs Sausio 13-osios rytas buvo labai skausmingas.

– Ar pats nebuvote išsigandęs, nenorėjote bėgti?

– Buvau. Per tą patį langelį buvau ir pabėgęs. Grįžau į automobilį ir jau ruošiausi važiuoti, pro mane kaip tik pravažiavo kokios 8-9 karinės mašinos. Ir tada nežinau kas suveikė, gal fotografo azartas – grįžti ir fotografuoti kas bus, nors kaustė didelė baimė.

Tuo metu ruošdavau fotografijas vokiečių žurnalui „Stern“. Jų žurnalistas buvo atvykęs į Vilnių fiksuoti šių įvykių, o aš buvau atsakingas už nuotraukas. Nufotografavęs kelias nuotraukas, parvažiavau į Kauną, jas išryškinau ir vėl važiavau į Vilnių jas perduoti žurnalistui. Jis fotografijas per Maskvą išsiuntė į Hamburgą. Tačiau mano nuotraukos neatsidūrė ant viršelio, o tik pačiame žurnalo viduje, nes mūsų Lietuvos kruvinus įvykius nustelbė Amerikos ataka prieš Iraką. Galima sakyti, kad Maskva bijojo pasaulio dėmesio, nes galvojo, kad tai gali sutrukdyti okupacijai. O sutrukdė paprasti žmonės, jų drąsa ir vienybė.