Apie gausias ir išskirtines Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo rinkinius buvo rašyta ne kartą. Tačiau apie įvairių formų ir spalvų grybus, augančius kartu su įvestais ir vietinių rūšių retais augalais – dar nekalbėjome.
O jų čia auga įvairiausių: nuo dažnai randamų miškuose valgomų grybų, iki retų ir saugotinų, nuo žvaigždės ar rožės pavidalo iki drebučius primenančių vaisiakūnių. Savo pastebėjimus apie grybų ir augalų draugiją atskleidžia bei sukaupta fotografijų galerija dalijasi VDU Botanikos sodo mokslo darbuotoja dr. Asta Malakauskienė.
Rūpinantis dendrologinių rinkinių priežiūros klausimais, dažnai tenka apeiti didelę VDU Botanikos sodo teritoriją ir kartkartėmis pamatyti akį traukiančius įvairių formų ir spalvų grybų vaisiakūnius. Šį tekstą iliustruoja 57 makroskopinių grybų rūšių (plika akimi matomi grybai, kurių vaisiakūniai didesni nei 1 mm) nuotraukos, kurias pavyko įamžinti įvairiu metų laiku. Žinoma, tiksliam grybų rūšių apibūdinimui reikalingi gilesni sporų ir molekuliniai tyrimai, tačiau pagal patikimų literatūros šaltinių aprašymus ir nuotraukas, grybai labai panašus į nustatytas rūšis. Nuotraukose matomos grybų rūšys – tai tik nedidelė dalis visos grybų rūšių įvairovės, kuri auga drauge su įvestais ir vietinių rūšių retais augalais. Kokie vaisiakūniai užaugs, labai priklauso nuo kiekvienų metų meteorologinių sąlygų. VDU Botanikos sode auga grybautojams gerai pažįstami grybai: tikrinis baravykas, lepšė, tikrasis kazlėkas, pušyninė ir eglyninė rudmėsės, pievagrybiai, ūmėdės ir kiti. Tačiau tiems, kas domisi ne tik valgomų grybų rūšių įvairove, čia yra tikras grybų rojus.
Nebūtinai renkasi įprastų augalų draugiją
Įdomu tai, kad botanikos sode grybai pasirenka nebūtinai vietines Lietuvos sumedėjusias augalų rūšis, bet ir įvestas. Pavyzdžiui, Lietuvoje gana retą kopūstgalvį raukšlių (Sparassis crispa) galima paprastai aptikti šalia paprastosios pušies (Pinus sylvestris), rečiau šalia eglės (Picea abies), na o VDU Botanikos sode jis auga po dižiąja pocūge (Pseudotsuga menziesii). Valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus) dažniausia auga ant lapuočių medžių (ąžuolų, uosių, gluosnių), retai ant spygliuočių, o botanikos sode ji puikiai įsikuria ir ant riešutmedžių (Juglans sp.). Valgomasis briedžiukas (Morchella esculenta) botanikos sode pamėgęs senų geltonžiedžių rododendrų (Rhododendron luteum) gojelį.
Kad išliktų – gali net nužudyti savo šeimininką
Grybai, kurie nesudaro su augalais bendrystės, gyvena kaip saprotrofai ir parazitai. Medienos ir nuokritų saprotrofai ardo negyvas organines medžiagas (pvz., mažūniai (Marasmius sp.), šalmabudės (Mycena sp.), beržinis pintenis (Piptoporus betulinus). Obligatiniai parazitai gyvena gyvų šeimininkų sąskaita, oportunistiniai parazitai nužudo ligotą ar silpną savo šeimininką ir vėliau gyvena kaip saprotrofai, pavyzdžiui, paprastasis kelmutis (Armillaria mellea), valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus).
Grybai sukelia įvairius medienos puvinius. Vienu metu ardant hemiceliuliozę arba celiuliozę ir ligniną susidaro baltasis medienos puvinys (yrant ligninui, mediena šviesėja), tai gali atlikti nedaug grybų rūšių. Baltąjį medienos puvinį dažniau galima aptikti lapuočių medienoje. Kai suyra ligninas ir celiuliozė, mediena tampa drėgna ir puri. Dažnai matomi VDU Botanikos sodo sumedėjusių augalų rinkiniuose baltojo puvinio sukėlėjai: spindulinis raukšliagrybis (Phlebia radiata), purpurinė plutpintė (Chondrostereum purpureum), plutpintė (Stereum sp.), įvairiaspalvė kempė (Trametes versicolor) šiurkščioji kempė (Trametes hirsuta), tikroji pintis (Fomes fomentarius), plokščiasis blizgutis (Ganoderma applanatum), kuris gali sukelti baltojo puvinio formą – gelsvąjį medienos puvinį, žvynuotoji skylėtbudė (Polyporus squamosus) ir kt.
Rudasis medienos puvinys susidaro yrant tik celiuliozei arba hemiceliuliozei, tada mediena pasidaro rausvai rudos ar tamsiai rudos spalvos, ji tampa biri. Rudasis medienos puvinys daugiau būdingas spygliuočiams. Rečiau pasitaiko minkštasis medienos puvinys, kai hemiceliuliozė ir celiuliozė visiškai suardoma, o ligninas keičiamas. Tokios rūšies puvinys dažniausia aptinkamas ilgai ant žemės gulėjusioje drėgnoje medienoje arba medžių kamienų pamatinėje dalyje. Rudojo puvinio sukėlėjai lapuočių ir spygliuočių rinkiniuose: Šveinico rudapintė (Phaeolus schweinitzii), raudonkraštė pintainė (Fomitopsis pinicola), kuri sukelia šerdinį puvinį, priskiriamą prie rudojo puvinio formų, valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus), kuri sukelia greitai plintantį šerdinį puvinį, beržinis pintenis (Piptoporus betulinus) ir kt.
Randami ir reti bei saugotini grybai
VDU Botanikos sode auga kelių saugotinų ir retesnių rūšių grybai. Vienas jų – kartusis baravykas (Caloboletus radicans), įrašytas į šiuo metu galiojantį saugotinų rūšių sąrašą (galiojantis nuo 2019 m. sausio 1 d.). Šio grybo vaisiakūnių kasmet randame botanikos sodo saloje prie didelių ąžuolų, po senais skroblais ar seniai sodinta karaganų gyvatvore. Kitas pavyzdys – didysis kukurdvelkis (Langermannia gigantea). Šiais metais nemažai didžiojo kukurdvelkio vaisiakūnių rasta alyvų ir pupinių sumedėjusių augalų rinkiniuose. Didžiųjų pocūgių rinkinyje radome retą, skanų valgomą grybą – kopūstgalvį raukšlių (Sparassis crispa). Įvairiose botanikos sodo vietose, kuriose yra senų didelių lapuočių medžių gojeliai su senais trūnijančiais kelmais galime išvysti kislųjį elniagrybį (Xylaria polymorpha) bei retesnį valgomą grybą dideliais vaisiakūniais, kuris buvo įrašytas į 2007 m. leidimo Lietuvos raudonąją knygą, gelsvarudį pievagrybį (Agaricus augustus). Žvynuotasis skiautenis (Lentinus tigrinus) – baltojo medienos puvinio sukėlėjas – buvo rastas ant brandžių paprastųjų kaštonų šaknų, o Šveinico rudapintė (Phaeolus schweinitzii) rasta ant sibirinio maumedžio (Larix sibirica) šaknų. Šie grybai buvo įrašyti 2000 m. saugotinų rūšių sąraše.
2018 m. VDU Botanikos sodo maumedžių rinkinyje rastas bobausinio drebutulio (Tremiscus helvelloides) vaisiakūnis (https://macrogamta.lt//lt/fotografija/bobausinis-drebutulis-tremiscus-guepinia-helvelloides-15585). Grybas valgomas, retas, dar viena šio grybo augavietė yra nustatyta Verkių apylinkėse. Dėl savo retumo mažai tyrinėtas, tačiau kol kas neįtrauktas į saugotinų rūšių sąrašą.
Įpusėjus rudeniui, keliose vietose (riešutmedžių rinkinyje arba plote, kur auga senos liepos, už ąžuolų giraitės) vis pastebime didelių stambiosios tauriabudės (Clitocybe geotropa) „taurių“. Tai – nedažnas, valgomas grybas. Rasta galima nauja Lietuvoje dar nerasta ugniabudės rūšis – Flammulina fennae. Tiksliam rūšies apibūdinimui reikalingi molekuliniai tyrimai, tačiau pagal literatūroje aprašytus požymius ir nuotraukas įvairiuose mikologų draugijų puslapiuose, grybas panašus į šią rūšį. Ši ugniabudės rūšis randama Rusijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir kitose Europos šalyse.
Grybų paveikta mediena naudota dailės dirbinių puošybai
Skirtingu metų laiku botanikos sode galima pamatyti nemažai aukšliagrybių rūšių: pavasarį užauga raudonos spalvos plačiataurės (Sarcoscypha sp.), valgomieji briedžiukai (Morchella esculenta), vasarą ir rudenį (dažniausia ant trūnijančios medienos) auga aukšliataurės (Ascocoryne sp.), elniagrybiai (Xylaria sp.). Taip pat ant lapuočių medžių negyvų šakų galima pamatyti įdomų aukšliagrybį, vadinamąjį žaliagrybį (Chlorociboria sp.), kuris medieną nudažo ciano spalva. Senovėje Ispanijoje dailidės mėgdavo puošti dailės dirbinius iš tokios medienos (puošdavo papuošalų dėžutes, veidrodžius, naktinius staliukus), pavyzdžių galima pamatyti https://www.mdpi.com/2079-6412/7/11/188/htm. Baltaviršūnis elniagrybis (Xylaria hypoxylon), paplitęs daugelyje Europos šalių, kartais laikomas bioliuminescencine rūšimi – žiemos pradžioje tamsoje silpnai blyškiai šviečia, Lietuvoje šio švytėjimo pamatyti dar neteko.
Nuo žvaigždės formos iki drebučių pavidalo vaisiakūnių
Papėdgrybių skyriaus atstovų įvairovė labai didelė: nuo užauginančių labai smulkius vaisiakūnius (pvz., kai kurios mažūnių Marasmius sp. rūšys, kurių kepurėlės skersmuo nesiekia net pusės centimetro) iki didžiulius vaisiakūnius užauginančių (pvz., žvynuotosios skylėtbudės (Polyporus squamosus) kepurėlės skersmuo gali siekti 90 cm, plokščiojo blizgučio (Ganoderma applanatum) – 70 cm, didžiojo kukurdvelkio (Langermannia gigantea) – 80 cm). Išskirtinės išvaizdos vaisiakūnius užaugina tuščiaviduris žvaigždinas (Geastrum fimbriatum), kurių žvaigždės formos vaisiakūnių galima pamatyti paprastojo buko (Fagus sylvatica) veislių rinkinyje. Juodų drebučių pavidalo grybų drebučių (Exidia sp.) galima rasti vėlai rudenį arba žiemą ant lapuočių nukritusių šakų. Raukšlinis ausiagrybis (Auricularia mesenterica), primenantis savo forma ausis, dažnai auga ant iš rastų pagamintų parko suoliukų. Ant kelmų galima rasti besiraukšlėjantį spindulinį raukšliagrybį (Phlebia radiata), kurio krašteliai ryškiai oranžinės spalvos.
Dažna lapuočių medžių kamienų ir šakų gyventoja vėduokliškos formos vaisiakūniais – paprastoji alksniabudė (Schizophyllum commune). Nors paprastoji alksniabudė nėra valgoma, tačiau vertinga gydomaisias tikslais. Ji įdomi tuo, kad vaisiakūniai nenušąla ir nenudžiūsta, o po lietaus auga toliau. Spalvoti įvairiaspalvės kempės (Trametes versicolor) vaisiakūniai, kartais primena rožės žiedą. Po turkiniu lazdynu (Corylus colurna) kasmet užauga gelsvosios musmirės baltojo varieteto (Amanita citrina var. alba) vaisiakūniai, kurių geriau nesumaišyti su valgomu grybu skėtine žvynabude (Macrolepiota procera). Pievoje prie riešutmedžių giraitės ir tikrųjų metasekvojų (Metasequoia glyptostroboides) kartais užauga įspūdingų spalvų (ryškiai žali pereinantys į geltoną ir oranžinį atspalvį) žalsvosios guotenės (Hygrocybe psittacina) vaisiakūniai – tai nuodingas grybas. Ant pušų ir eglių kankorėžių galima pamatyti grupelėmis užaugusių mažų grybukų. Tai greičiausiai bus pilkšvarudės mažasporės (Baeospora myosura).
Atskleidžia dirvožemio derlingumą
Mėšlagrybiai – geri gamtos sanitarai, kai kurios rūšys aktyviai ardo pūvančią medieną (išsėtinis mėšlagrybis (Coprinus disseminatus), kelminis mėšlagrybis (Coprinus micaceus), gali ir rašalinis mėšlagrybis (Coprinus atramentarius). Botanikos sodo pievose gausu pievinių mėšlagrybių (Coprinus plicatilis), šiurščiųjų trapiabudžių (Psathyrella velutina), kūginų trapiabudžių (Psathyrella conopilus), vagotųjų gelsvūnių (Bolbitius titubans) – šie grybai parodo, kad pievose dirvožemis humusingas, derlingas. Tačiau yra ir grybų, parodančių, kad kai kurios samanomis gausios pievos yra nederlingos. Tai – kūgiabudės (Galerina sp.).
Auga plėšrieji grybai, galintys paralyžiuoti auką
Įdomesni valgomi grybai: valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus), kurios vaisiakūniai valgomi jauni, jų skonis primena vištieną, kopūstgalvis raukšlius (Sparassis crispa) – retas, skanus valgomas, žvynuotoji skylėtbudė (Polyporus squamosus), jos jaunus vaisiakūnius galima valgyti pavasarį, kol nėra vertingesnių grybų, juodkotė ugniabudė (Flammulina velutipes) – Enokitake grybas, dar vadinamas „žieminiu kelmučiu“, gauruotasis mėšlagrybis (Coprinus comatus), kurio vaisiakūniai valgomi jauni, rašalinis mėšlagrybis (Coprinus atramentarius) – jo vaisiakūniai valgomi jauni, nevartojant alkoholinių gėrimų, nes juose yra cheminė medžiaga koprinas, sukeliantis vėmimą, bėrimus, širdies ritmo sutrikimus) ir kiti.
Įvairiose parko dalyse auga ne viena skujagalvių (Pholiota sp.) rūšių, iš kurių žvynuotosios skujagalvės (Pholiota squarrosa) ir auksaviršės skujagalvės (Pholiota aurivella) jauni vaisiakūniai yra valgomi. Gluosninė kreivabudė (Pleurotus ostreatus), kurios užaugintų vaisiakūnių galima nusipirkti įvairiuose prekybos centruose, taip pat pasirodo botanikos sode kur ne kur ant senų lapuočių ar jų kelmų. Tai yra plėšrusis grybas. Šis klastingas grybas skleidžia cheminį masalą, kad pritrauktų savo grobį – nematodus (labai smulkius dirvožemio kirminus). Kai nematodas užlipa ant grybienos, hifai išskiria toksinus ir paralyžiuoja auką. Ant hifų išauga specialios ataugėlės, kuriose yra nuodų nematodams nužudyti (įauga į nematodą, jį nunuodija, tada išskiria fermentus ir pradeda virškinti aukos kūną).
Maumedžių rinkinio paunksmėje galima rasti rečiau grybautojams pažįstamą vertingą valgomą grybą – pilkąjį kazlėką (Suillus viscidus). Baravykas paąžuolis arba žalbaravykis (Boletus luridus) pamėgęs parko vietas, kur auga ąžuolai ir skroblai. Šis grybas perpjovus pamėlynuoja. Valgant baravyką paąžuolį jokiu būdu negalima kartu vartoti alkoholinių gėrimų.
Grybiena šviečia melsvai žalia spalva
Paprastasis kelmutis (Armilaria mellea), ypač pamėgęs senuosius botanikos sodo uosius, ne tik gerai pažįstamas grybautojams kaip valgomas grybas, tačiau turi dar ir ypatingą savybę – tamsoje jo jauna, auganti grybiena šviečia melsvai žalia spalva (fotoaparatai įamžina šiek tiek gelsvo atspalvio žalią spalvą). Tai yra bioliuminescencinė rūšis – ji grybienoje vykdo cheminę reakciją: organinį junginį liuciferiną oksiduoja (prijungia deguonį) iki oksiliuciferino, o šios reakcijos metu išsiskiria jėga šviesos pavidalu. Jeigu tamsoje ar prieblandoje išeitume grybauti į botanikos sodą pasiėmę ultravioletinės šviesos žibintuvėlį, atrastume fluorescuojančių grybų rūšių: ūmėdžių (Russula sp.), puokštinių kelmabudžių (Hypholoma fasciculare), žvynuotųjų skujagalvių (Pholiota squarrosa) ir kitų, kurios turi pigmentų, pakeičiančių atspindėtos šviesos bangos ilgį (todėl apšvietus ultravioletine šviesa tokias grybų rūšis, pamatysime įvairiose jų vaisiakūnių dalyse ryškiai geltoną, oranžinį, žalsvą ar melsvą švytėjimą).
Kiekviena grybų rūšis vertinga kaip bioįvairovės dalis, taip pat gali turėti dar neištirtų vaistinių ar maistinių savybių, todėl verta palikti augti vaisiakūnius, ten, kur jie auga, o VDU Botanikos sode galima smagiai „grybauti“ ir fotoaparatu.
Didelę VDU Botanikos sode rastų skirtingų rūšių grybų fotografijų galeriją galima rasti čia: http://inx.lv/Rfm9
